Susipažinti su menininko kūryba šiuo metu galima Kaune vykstančiame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA. Čia eksponuojamas menininko darbas „Untitled“, analizuojantis, kaip šiuolaikinis žmogus tampa ne tik stebėtoju, bet ir sistemos objektu.

– Kaip gimė kūrinys „Untitled“? Kokia jo vidinė logika, ką jis tau reiškia asmeniškai ir ką norėtum, kad žiūrovas išvystų, pajustų?

– Šį darbą sukūriau studijuodamas ÉCAL Fotografijos magistrą (University of Art and Design Lausanne, Šveicarija), o mano darbo vadovė buvo menininkė Katy Hundertmark (FOAM žurnalo redaktorė). Tuo metu ir susiformavo šių kūrinių kryptis – tai gana politiniai darbai. Kūrinys „Untitled“ iš tiesų yra skydas – vis dėlto, nors aš jį taip vadinu, iš tiesų kūriniui tai pernelyg tiesmuka, netinka.

„Untitled“ atsirado iš paties kūrinio ir jo konteksto – tai kalbėjimas apie tai, kaip unikalus kūnas tampa dar vienu objektu, ištirpstančiu tarp kitų. Dabartinė geopolitinė situacija verčia galvoti apie žmones, kurie grįžta – arba negrįžta – iš karo: vieni sužaloti, kiti psichologiškai sutraumuoti. Aš, būdamas ganėtinai jaunas vyras, tikrai būčiau vienas iš pirmųjų, kuriuos pašauktų į frontą. Stabtelėjus ir pagalvojus, apima jausmas, kad grįžtantys žmonės tampa tarsi panaudoti objektai. Pasijunti taip, lyg kažkas tave valdytų, – būtent Michelio Foucault „Biopolitics“ ir kalba apie kontroliavimą per kūną. XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo įrašytas paskaitų ciklas, kaip režimai ir jėgos pozicijos gali valdyti žmones. Mąstant apie tai ir turint omeny vykstančius konfliktus, pradedi jausti, kad žmonės tampa įrankiu tikslui pasiekti. Man tai yra ir įdomu, ir jautru.

Esame arti Ukrainos, bet chaosas vyksta visame pasaulyje. Žmonės naudojami kaip daiktai, yra daug valdančios galios. Kad ir Izraelio pavyzdys, Palestina, Kinija, Indija, Afrikos šalys... Mes šiandien jaučiamės laisvi, tačiau kūrinys „Untitled“ yra apie biopolitiką, kai kūnas ir jo naudojimas yra galios išraiška. Mano kūrinių tikslas – kad jie būtų rodomi visur: ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje, o žiūrovas sugebėtų mąstyti ir kritiškai klausti, kas vyksta. Visai kaip ir mūsų kultūros situacija šiandien. Mes esame skydai, kurie gali būti naudojimui pulti, saugoti, tik klausimas, kas juos naudos – ar tie, kurie yra galios pozicijoje, valdžia? O gal mes patys įgalinsime save spręsti?

Visvaldas Morkevičius / T. Martin nuotr.

– Festivalio tema yra „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“. Kaip interpretuoji šią temą savo kūryboje? Ar yra konkrečių gyvenimo momentų, prisiminimų ar istorijų, kurie tave šiuo metu ypač veikia?

– Neišvengiamai kiekviena patirtis tampa gyvenimo istorijos dalimi. Ji gali stipriau arba silpniau paveikti, klausimas, kaip ji įsiskverbia į veiksmą, kūrinį ar pasirinkimą.

Studijuodamas Šveicarijoje turėjau galimybę dvejus metus atitrūkti nuo Lietuvos. Ten aplinka buvo visai kitokia – smaragdiniai ežerai, kalnai, atsipalaidavę žmonės. Nors tuo pat metu aš vis tiek galvojau, kad kažkur vyksta karai, krinta bombos, šis atsitraukimas nuo nuolatinės medijų įtampos suteikė pozityvesnės energijos.

Pradėjau galvoti apie savo santykį su kūryba: reaguoju ar nereaguoju į pasaulio įvykius, ar renkuosi kurti grožį kaip reakciją. Vienas dėstytojų, Bruno Ceschelis, skatino atkreipti dėmesį į svarbius įvykius, kiti studentai dalijosi mintimis, kažkas paminėjo Izraelio ir Palestinos konfliktą. Supratau, kad vengiau kalbėti apie politinius ar geopolitinius įvykius, nors šios temos man visada buvo svarbios.

Nuo 2023 m. vis daugiau mąstau ne tik apie asmenines patirtis, bet ir apie tai, kas vyksta aplinkui. Nors karo Ukrainoje tiesiogiai nepatiriu, jis mane paliečia. Ieškau būdų, kaip apie tai kalbėti korektiškai, neapsimetu, kad viską žinau. Kiekviename kūrinyje tai pasireiškia skirtingai – kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai. Dažnai atsispiriu nuo galios pozicijos temos. Vienas ankstesnių darbų buvo apie mediją – kaip ji mane veikia. Tame darbe rėmiausi patirtimi, įgyta klausantis ukrainiečio menininko pasakojimų apie jo vaikystės namus. Tuomet suvokiau, kad ši tema svarbi visiems, todėl ji gali sujaudinti net ir prie karo vaizdų pripratusį žiūrovą.

Kai nustojau save blokuoti ir būti patogus sau pačiam, pradėjau priimti nepatogius klausimus ir nebijoti kritikuoti valstybinio naratyvo. Kūrinyje „Untitled“ – devynios aliumininės sukniedytos plokštės, taip pat naudoju fotogrametriją – technologiją, kuri perkonstruoja vaizdą į naują formą, mano atveju, sulaužo esamą vaizdą į sistemos algoritmą.

– Tavo kūryboje vyrauja kasdieniai vaizdai, miesto gyvenimas, subkultūros, „privačios tiesos“ ir „viešos paslaptys“. Kaip miesto erdvės, žmonės, santykiai su jais keičia tavo žiūrėjimą, fotografavimo praktiką?

– Anksčiau mano kūryboje buvo daugiau dokumentikos – bandžiau per aplinką ir kitus žmones pažinti save. Dabar vis dažniau naudoju save kaip simbolį, tačiau reflektuoju per bendruomenę, sociumą. Aplinka ir bendruomenė išlieka svarbios, bet jos tampa labiau kontekstine terpe, o save įterpiu kaip vizualinį elementą. Iš esmės pasikeitė perspektyva: anksčiau ieškojau, kaip visuomenė mane atspindi, o dabar – kaip aš pats joje save pozicionuoju. Tai nebuvo taktinis pokytis, gal naujų patirčių įtaka.

– Kas tave šiuo metu įkvepia – fotografai, menininkai, literatūra, filosofija, muzika ar kasdienybės nutikimai? Ar yra konkretus mąstytojas ar kūrėjas, kurio mintys tau artimos?

– Netikiu mūza, tikiu darbu. Didžiausias įkvėpimas man yra pats procesas – imti ir daryti. „Darymas darant“ yra tai, kas iš tikrųjų veikia. Čia kaip „Nike“ šūkis „Just do it“, kuris atrakina dalykus. Bandant, testuojant atsiranda naujų idėjų. Įkvėpimas neateina iš šalies, jis kyla iš praktikos. O jei reiktų sukonkretinti, kas mane veikia, – tai deadline’as.

Žinoma, mane veikia ir muzika, filmai, knygos, filosofija, mokytojai, kartais moksliniai dalykai. Galbūt tai, kas nustebina, atliepia. Kaip jau minėjau, M. Faucoult – biopolitika. Dar stipriau mane paveikė iš Pietų Korėjos kilusio Vokietijoje gyvenančio filosofo Byung-Chul Han kalba apie perdegusią visuomenę, psichopolitiką su „technofeodalizmo“ ir politikos analizėmis. Tai įkvepia, tačiau, sakyčiau, nemaloniai. Jo idėjos man artimos, nes atpažįstu jose savo patirtį ir aplinką.

Muzika anksčiau buvo svarbesnis kūrybos komponentas, o šiandien labiau domina politinis aspektas – kaip per kūrybą išsakyti savo poziciją. Įkvėpimas nebūtinai turi būti malonus: kartais jis kyla iš diskomforto, konflikto ar kritinės refleksijos.

„Untitled“ atsirado iš paties kūrinio ir jo konteksto – tai kalbėjimas apie tai, kaip unikalus kūnas tampa dar vienu objektu, ištirpstančiu tarp kitų.

– Kiek tau svarbu, kas žiūri tavo darbus, kokį poveikį jie turi? O gal labiau kuri sau, dėl saviraiškos? Ar stengiesi, kad žiūrovas būtų paveiktas, įsitrauktų, reflektuotų? Kaip atsiliepimai ar kritika veikia tavo kūrybą?

– Žiūrovas man yra labai svarbus. Galvoju, kaip mano pasirinkimai galėtų jį paveikti ar paskatinti perskaityti mano mintį. Kartu stengiuosi palikti erdvės jo paties interpretacijai. Aš galvoju apie žiūrovą. Mano tikslas – vizualiais klausimais paskatinti žiūrovą ieškoti atsakymų, toks terapinis metodas. Didžiausias pasiekimas, kai žmogus atranda kažką asmeniškai svarbaus.

Kritiką vertinu, kai ji argumentuota. Ji nebūtinai turi būti maloni, svarbu, kad būtų naudinga – padėtų man pačiam atrasti naujų perspektyvų. Tokia mainų dinamika man suteikia energijos.

– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas – nuo idėjos iki galutinio darbo? Ar turi ritualų, kurie padeda įeiti į kūrybinį režimą, kaip tvarkaisi su abejonėmis ar kūrybos „blokais“? O gal tokių nebūna?

– Procesas dažnai prasideda nuo minčių žemėlapio – užsirašau aktualias temas, kad nenutolčiau nuo savęs. Paskui bandau vizualizuoti: atsispausdinu, pažiūriu ekrane, pasikalbu su kolegomis. Kartais ilgai ieškau tinkamos formos, kol pajuntu, kad darbas jau gali eiti į „produkcinę“ fazę. Dabar svarbu, kaip pavyks viską išplėtoti.

Kalbant apie kūrybinius blokus, kartais svarstau: būna, kad nenori nieko daryti. Tai gal tuo metu ir nereikia nieko daryti? Poilsis irgi svarbus – reikia laiko atsitraukti, paskaityti, domėtis kitomis sritimis. Kartais net priverstinai pakeičiu savo rutiną – einu kitu keliu į darbą, kad išjudinčiau mintis. Pasikartosiu – geriausias pagalbininkas man šiuo atveju yra imti ir daryti. Kartais atrodo, kad nejaučiu įkvėpimo, bet, pradėjus eksperimentuoti, ateina naujų idėjų. Eksperimentas padeda išvengti kūrybinių blokų.

Didelė pagalba yra įsipareigojimai – projektai su terminais. Tai tarsi susitarimai, kurie neleidžia užstrigti. Kartais atrodo, kad tik paskutiniai mėnesiai iš tikrųjų produktyvūs, bet tai ir yra proceso dalis.

– Ką norėtum išbandyti per artimiausius metus? Kokia kryptis tavęs dar laukia? Gal turi projektų, idėjų, kuriais norėtum pasidalyti?

– Artimiausiu metu noriu pristatyti naują savo kūrybos etapą Lietuvoje – festivalio kontekste tai bus pirmas kartas. Planuoju parengti bent dvi parodas: viena – serija, susijusi su „Untitled“ skydu, kita – su kitu, dar vystomu projektu. Tikslas – išplėtoti šiuos projektus į atskiras parodas, kad jie būtų paruošti pristatyti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Man svarbu, kad kiekvienas kūrinys būtų ne tik vizualus, bet ir turėtų aiškią mintį apie aplinką, politiką, bendruomenę.

Kas? V. Morkevičiaus paroda „Untitled 2025“.

Kur? Kęstučio g. 70.

Kada? Veikia iki spalio 31 d., III–VI 11–19 val., VII 11–16 val.