Sausio 13 d. minėjome 35-erius metus nuo tos kruvinos nakties, kai saugojome vos metus skaičiuojančią Lietuvos demokratiją prie Televizijos bokšto ar S. Konarskio gatvėje Vilniuje, prie Sitkūnų radijo stoties ar būdami namuose, akimis įsisiurbę į televizoriaus ekraną. Dainuojančios revoliucijos, solidarumai, pavasariai ir geležinės uždangos griuvimas užaugino naują kartą, kuri prisimena. Aš esu tų įvykių vaikas – gimiau 1990 m. gegužės 31 d., po Nepriklausomybės Akto pasirašymo praėjus daugiau nei mėnesiui. Tuo metu Maskva blokavo jau ne tik laisvo radijo bangas, bet ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Aš prisimenu, nors buvau tik kūdikis.
Laisvę atgauti nebuvo lengva, dar ir šiandien bandome ją išsaugoti – šį kartą be pralieto kraujo, savo europietiškoje šalyje. Tačiau jau beveik ketverius metus esame Ukrainoje vykstančio karo užnugaryje (1), stebime iš savo saugių europinių prieglobsčių ir galvojame, kad savo kojos arčiau fronto linijos (2) nereikės padėti. Frontas artėja, apie jį užsimenama naujienų atraštėse, apie jį galvojama įspėjamųjų sirenų patikrų metu, šaudant naujamečiams fejerverkams. Mano dukra kaskart per Naujuosius Metus bėga nuo to klaikaus garso, kuris kitiems kelia džiaugsmą ir signalizuoja apie naujų metų pradžią. Ji tarsi iš praėjusio gyvenimo nešasi su savimi mirties nuo kulkos baimę. Kaip šešerių metų vaikui paaiškinti, kad jos kulka nepašaus, ji nesudegs, kad jos kojų iki pat širdies (3) tankas nepervažiuos? Kad būtų drasiau, kol kas nuo karo mes gelbėjamės pasakojimais. Todėl šiandien mums kaip oro reikia „Mažosios Europos didžiojo romano“.
Keliaudami per mažesnių ir didesnių Europos šalių literatūrą, iš mažųjų Europos pasakojimų bandysime sulipdyti didįjį romaną. Nuo Lietuvos iki Ukrainos, nuo istorinių traumų iki šiuolaikinių, keliausime keistomis trajektorijomis, kad suvoktume, kas iš tiesų jungia ir saugo šiuolaikinę Europą. Gal tai galime vadinti ne jungtimi, o Jungtinėmis Europos Valstijomis, apie kurias dar XX a. viduryje svajojo Winstonas Churchillis.
„... privalome atkurti Europos šeimą suteikdami jai regioninę struktūrą, kuri galėtų būti vadinama Jungtinėmis Europos Valstijomis, o pirmasis praktinis žingsnis būtų sudaryti Europos Tarybą. Net jei iš pradžių ne visos Europos valstybės norės arba galės stoti į sąjungą, vis vien privalome suburti šalis, kurios nori ir gali tai padaryti.“ (4)
Svajonės apie didįjį romaną
Kol didžiaisiais žygiais ir didžiaisiais karais griovėme ir perstatėme Europą, stumdėme imperijų sienas, kažkas be baimės rašė mažesnės ar didesnės apimties kūrinius. Rašančius buvo bandoma įtraukti į nepaklusniųjų sąrašus, nutildyti, įkalinti, indoktrinuoti ir galiausiai pradanginti. Vieni į istoriją bando įsirašyti ginklu, o kitiems užtenka ir plunksnos.
Andrijaus Liubkos romane „MUR“ („Mažasis ukrainietiškas romanas“) pagrindinis personažas, jaunas ukrainiečių poetas, po tauringo ir ne tokio tauraus vakarėlio, kur slyvų trauktinė liejasi laisvai, pabunda turėdamas idėją: jam reikia vesti, kad susitvarkytų savo gyvenimą, o susitvarkęs, parašytų ir Didįjį Ukrainietišką Romaną.
Kol kas į lietuvių kalbą Donata Rinkevičienė išvertė tik kelias romano ištraukas, kurias galima perskaityti „Šiaurės Atėnuose“.
Tokių satyriškų ir vizionieriškų idėjų turi ne vienas jaunas rašytojas ar jauna demokratija. Su kokia politine sąjunga ar koalicija susituokti, kad gimtų į literatūros ir šalies istoriją įrašytas kūrinys? Kol žodis vis dar laisvas, romanus vis dar rašome, o ne kupiūruojame ar rektifikuojame, kaip George’o Orwello „1984“ distopijoje. Mintis parašyti didįjį pasakojimą kankina ne tik jaunus poetus, bet ir filosofus. Vienos paskutiniųjų Leonido Donskio išleistų knygų vadinasi „Mažoji Europa. Esteto žemėlapis“ ir „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“. Tai dilogija, kurios ieško knygų kolekcininkai, ir tekstai, kuriuose L. Donskis keliavo po Europos meno ir pasakojimų lobyną.
Jo minčių pratęsimo galime ieškoti LRT radijo laidoje „Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai“ (ved. Donatas Puslys), o vėliau ir „Homo cultus. Paribio pokalbiai“ (ved. Donatas Puslys ir Paulius Gritėnas). Jie puikiai atspindi ir Seinų „Paribio centro“ įkūrėjo ir gero L. Donskio bičiulio Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras: idėjų praktiko užrašai“ vizijas.
Šios ir kitos knygos, kontekstai gali padėti orientuotis senajame žemyne, suvokti, kieno balsai girdimi, kokios temos jungia skirtingų kalbų, bet panašių patirčių šalis.
Ukraina dar ieško savo saugaus kelio į pažadėtąją Europą, kitos šalys ją surado ir nori išsaugoti. Keičiasi šalių valiutos, atsiveria sienos, tačiau, atsivėrus galimybėms, blogis randa kelių, kaip išprovokuoti, sujaukti mūsų protus ir pasakojimus.
Girdimas tyloje
Ilgą laiką Europą klijavo didžiųjų ir galingų Vakarų Europos valstybių pasakojimai. Kai kurios iš jų didžiosios net ne savo plotu, bet politine, istorine galia ir patirtimi. Šiandien vis garsiau girdimos ir iš sovietinės vergovės išsivadavusios demokratijos. Ar 35-erių metų demokratija jau yra pakankamai subrendusi ir galinga, kad jos klausytųsi? Ar daugiau nei 20 metų besitęsianti narystė ES suteikia mums teisę rašyti bendrą Europos pasakojimą?
Prasidėjus demokratijos devalvacijai, knygų ir pasakojimų dialogą keičia daugiabalsis polilogas, ataidintis iš skirtingų Europos šalių. Šiemet pasižadu, kad į bendrą pasakojimą stengsiuosi įpinti skirtingų europinių pasakojimų, ne tik savų, lietuviškų, bet ir latviškų, estiškų, lenkiškų, čekiškų, suomiškų, austriškų, vengriškų, ukrainietiškų. Gal dvylikos mėnesių ir nepakaks, kad išgirstumei visų Europos šalių pasakojimus. Todėl keliausime iš saugaus užnugario meridianu Vidurio–Rytų Europos link – ten, kur valdžią puola orbanizacija, ir ten, kur vyksta karas.
Neturiu jokių išankstinių susitarimų, keliauju ten, kur veda širdis ir asociacijos. Tai galimybė perskaityti knygas, kurios savo populiarumo laiką gal jau išgyveno, bet ir vėl gali būti aktualios. Jos tarpininkaus, kaip antenos, padedančios gaudyti Didžiojo Europos pasakojimo bangas. Juk „Laisvosios Europos“ radijas jau netransliuojamas.
Nutraukėme mus jungiančias telegrafo, telefono, o gal ir pašto linijas, kodais ir matricomis priartėjome vieni prie kitų, bet dar niekada nesijautėme tokie vieniši, palikti ir apleisti šiame bręstančiame autokratijos blogyje.
Laisvo pasaulio balsai nutildyti. „Laisvosios Europos“, net ir „Laisvosios Amerikos“. Atrodo, nesibaigė Antrasis pasaulinis karas, nesibaigė ir šaltasis. Kiek Sausio 13-ųjų, kiek Prahos pavasarių ir kiek Kalantų mums dar reikia, kad įveiktume pasaulio tvarkos griovėjus, sustabdytume buldozerius?
Vakarai tapo Rytais, o mes, rodos, turėtume judėti vertikalėmis, meridianu, kad atkurtume laisvojo pasaulio dažnius, surastume savo mažuosius pasaulio centrus.
Lietuvai „Laisvosios Europos“ radijas, „Amerikos radijas“ – kažkas simboliško ir kolektyviško, tai, kas formavo mūsų 35-erius metus mininčią laisvę. Net ir be senų radijo imtuvų mes dar girdime jų atgarsius. Gimusi laisvėjančioje, bet tuo metu dar blokadinėje Lietuvoje, suvokiu, į ką buvome įsikabinę, kokios vertybės mus formavo ir leido pabėgti nuo blogio imperijos.
Juozos Lukšos gimazijoje dainavome: „Mes laisvės vaikai, mes jau kiti laikai.“ Kiek ir kokiomis formomis tą laisvę saugosime ir skleisime, kurdami tuos kitus, geresnius, laikus? Kokius pasakojimus integruosime rašydami didįjį Europos romaną?
„Dabar papasakosiu apie šiąnakt Tau priskintas rožes. Brendu, rodos, namie su keletu draugų per gilų, gilų pavasario dumblą. Pats vidurnaktis. Šaltas lietus plaka mūsų perkreiptas, išvargusias figūras. Savo džiaugsmui pagaliau priartėjam prie pažįstamo miško, kurio pakraštyje rymo keletas sukrypusių trobelių. Pro pirmąją bakūžę praslenkant, pakvimpa rožės. Aš atsiskiriu per keletą metrų nuo draugų ir atsiduriu prie rožių, galvodamas: dabar tai priskinsiu, kad nei į trejetą indų Tu nesutalpinsi. Prie rožių viršūnių buvo baltų alyvų kekės prilipusios. Prilaužiau pilną glėbį ir skubu link draugų. Pačioj pamiškėj susitinku mamą, kuri ir sako: „Nu, Juozuk, ką tu čia išsigalvojai su tom rožėm; mesk jas, o laikyk rankose automatą paruošęs, kad iš miško negautum švino."
Juozas Lukša-Daumantas, Paryžius, 1949 02 07
Grandininė laisvės kovų reakcija, nuo partizaninio karo, Sąjūdžio iki Sausio 13-osios, susprogdino sovietinę blogio imperiją – bent jau taip mes tikėjome. Kol rankose nelaikau automato, o tik pirštą virš klaviatūros, tol rašysiu; kol kvėpuoju, tol ir skaitysiu, net jeigu iš miško gaučiau švino.
[...]
Skaičiuosime mylimus poetus kaip paskutinius šovinius.
Rytas – toks saulėtas, kad norisi melžti karves,
O ne mirti, rasa – tokia šalta, kad norisi vaikščiot basam,
Kava – tokia kvapni, kad norisi kvėpuoti.
Įsėdame į lėktuvą, įjungiame mechanizmą.
Prieš sprogimą pasibučiuojame.
Andrijus Liubka „Terorizmas“ (2008)
Vertimą iš ukrainiečių kalbos redagavo Benediktas Januševičius
1 – Andrijus Liubka išleido karo esė rinktinę „War from the Rear: A Ukrainian Aid Volunteer’s Story“
2 – Apie frontą Ukrainoje jau rašiau knygos „Tarp būties ir nebūties“ apžvalgoje 2024 07 27
3 – Vytauto Landsbergio esė „Sausio sniegenos“ apie Sausio 13-osios įvykius
4 – Winstono CHurchillio kalba Ciuriche, pasakyta 1946 m. rugsėjo 19 d.
Naujausi komentarai