Apie mus, kurie augome jau laisvoje, į ES įstojusioje Lietuvoje, turėdami visas teorines galimybes. Tačiau mes gulėjome su nepažįstamais paežerėje, užuot ėjusios į mokyklą, vakarieniavome ant šaligatvio apglėbusios „Jamaikos“ butelį, žiūrėjome pro langą į apleistus kiemus ir nesupratome, kada tiksliai praradome tą, kas turėjo būti vaikystė. Kai suaugusiųjų žvilgsnis nusisukdavo, buvo tampama tuo, ką šiandien matome S. Bliuvaitės filme.

Filmas nesiekia pasakoti istorijos tradicine prasme – jis primena jausmą. Tokį, kurį nešiojamės nuo paauglystės, bet niekada iki galo nesugebame įvardyti. Koks jis pažįstamas visoms, kurios augo su Harmony Korine’o „Gummo“, Catherine Hardwicke „Thirteen“, Sofios Coppolos „The Virgin Suicides“. Visos mano kartos merginos matė šiuos filmus – ne dėl mados, o todėl, kad ieškojome ten ko nors panašaus į save. „Akiplėša“ stoja greta jų. Ne kaip vien lietuviškas atitikmuo, o kaip visavertis šios linijos tęsėjas – su savo balsu, spalva, prisiminimu.

Tai ne herojės, o pažeidžiamos, bet sumaniai maskuojančios savo jautrumą merginos, kurios viena kitą laiko taip stipriai, kaip tik gali laikyti būdamos keturiolikos.

Filme matome dvi paaugles – Kristiną ir Mariją iš mažo Lietuvos miestelio, kurios patiki modelių agentūros pažadais. Agentūra žada pažintis, karjerą, net Tokijų, bet reikalauja: numesti svorio nuo šlaunų, liemens, laikytis taisyklių, tylėti. Jos moka pinigus – ne už pažangą, o už teisę priklausyti. Vienos tėvai – emigracijoje, gyventi tenka su močiute, kitos mamos apskritai nėra, o tėvas, užuot rūpinęsis dukra, bando susikurti naują gyvenimą su kaimyne. Merginos dar per jaunos, kad suprastų, kada svajonė ima virsti išnaudojimu, bet jau pakankamai protingos, jog pajustų, kad nėra saugios. Kad jų niekas neklausia, kaip jaučiasi. Kad jų kūnai visiems matomi, bet balsai – nesvarbūs.

Tai ne herojės, o pažeidžiamos, bet sumaniai maskuojančios savo jautrumą merginos, kurios viena kitą laiko taip stipriai, kaip tik gali laikyti būdamos keturiolikos.

Suderintos apyrankės, milžiniški plastikiniai auskarai, kaspinuočio kapsulės iš juodosios rinkos, patarimų apie greitą lieknėjimą skaitymas vietoj tikrų gyvenimo pamokų – jų kasdienybė. Jos maudosi tvenkinyje prie senos gamyklos po tiltu, klausosi vietinės nėščios merginos pasakojimų apie vaikinus iš Niujorko ir galvoja, kad ten – tai gyvenimas. Regis, kai mama – Airijoje, tėvas – ant sofos, o tu – kažkur tarp modelių agentūros katalogo ir šiukšlių konteinerio, pati nebežinai, ką labiau nori ištraukti iš skurdo: save ar fantaziją apie save. Kas niekada nebuvo trylikamete paaugle su šviesiai alyvine „Baby G“ spalva lakuotais nagais, kas aukštakulniais nėjo kaimo asfaltu, kuriuo retai kas važiuoja, niekada nesupras, ką bando perteikti režisierė.

Tai sielvarto estetika, kurioje net purvas atrodo kaip meno instaliacija. Apleisti pastatai, išblukę skelbimai, kioskai su keliomis prekėmis, šiukšlių krūvos, pūvantis išmestas maistas pro langą, „Toi-To“ tualetas, apverčiamas ant nemėgstamos merginos. Viskas sustingę, pusiau matoma, bet gyva, – būtent tame sąstingyje formuojasi tapatybė.

Dar vienas keistas, bet labai įdomus sprendimas, – S. Bliuvaitės filme laikas nėra linijinis. Tarsi 2003-ieji būtų šalia 2025-ųjų ir tylėtų. Karalienės Elžbietos mirtis 2022-aisiais, aifonai, Marilyn Manson marškinėliai iš 1990-ųjų – viskas egzistuoja vienu metu. Lyg iš sugedusio telefono juostoje matomas elektroninis termometras ant baro iškabos, rodantis vis tą pačią temperatūrą: niekas nesikeičia. Tarsi visas pasaulis būtų įstrigęs režime, kuris nebeatnaujinamas. Būtent tame sąstingyje – filmo jėga.

Štai čia pasigirsta pirmieji kritikos balsai: „Kam taip rodyti Lietuvą?“. Mačiau tuos komentarus – „Vėl rodom Lietuvą kaip bomžyną.“ Visi puola gintis, kad Lietuvoje viskas gražėja, Kaunas tvarkosi, esame jau kita šalis. Tačiau ar kinas turi būti propagandinė reklama? „Akiplėša“ nepretenduoja į dokumentiką. Šis filmas nėra apie realybę. Tai kinas. Hiperbolizuotas, iškraipytas, įkvėptas. Kartu – daug tikresnis už bet kokią blizgią reprezentaciją.

„Akiplėša“ neapsimeta, kad atspindi visus, – ji pasakoja apie tuos, kurių dažnai niekas nenori matyti. Apie tuos, kurie augo ne šeimose, o šalia jų. Kurie negrįžo vakarieniauti, nes namuose niekas nelaukė. Kurie meilę rado tarp draugių, kurios dengia, kai griūvi, kartu ir pasityčiodamos. Jeigu tai jums atrodo svetima, galbūt jūs tiesiog gyvenote saugiau, tačiau tai nereiškia, kad tokių gyvenimų nebuvo. Lietuva vis dar pirmauja pagal alkoholizmą, savižudybes, emigraciją. Viskas nėra rožėmis klota, yra ir stiklo šukių nuo „Sobieski“ butelių.

„Akiplėša“ gali atstumti – ir turi tai daryti. Tai ne patogus, ne išgludintas kinas. Tai kinas, kuris lieka kaip kvapas spintoje, kai tave paliko mama. Rajono atstovų kumštis į tavo duris iš praeities, kurią norėjai pamiršti, bet be jos būtum niekas.

Visa tai – S. Bliuvaitės darbas, režisūrinis debiutas. Filmas ne primena, kad „jau visko buvo“, o sako: „Pažiūrėk, mes dar čia.“ Kas keisčiausia, – tai ne trauma kaip turinys. Tai trauma kaip forma. Ji ją perkelia į ekraną ne per melodramą, o per tylą, kvapus, žvilgsnius, judesius. Su neprofesionalių aktorių tikrumu. Su Vytauto Katkaus kadrais, kurie ne spindi, bet žioji tarsi atsivėrę šuliniai.

Filmas jau pelnė „Auksinį leopardą“ Lokarne, keliavo per daugiau nei 70 festivalių, buvo nominuotas Europos kino apdovanojimams. Net jei po seanso kas nors šnibždasi, pyksta ar ginčijasi, vadinasi, filmas pataikė ten, kur turi pataikyti, – į jautrią vietą.

S. Bliuvaitės kinas – ne deklaracija, ne pozicija, o pajauta. Pajauta, kas vyksta tada, kai niekas nežiūri. Ir jos kamera žiūri. Dėl to – skauda. Tačiau ir gyja.