Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) su 2022-aisiais atsisveikino spektaklio „Žemė“ premjera. Jis – Ivano Franko Nacionalinio akademinio dramos teatro kūrybinės komandos: režisieriaus Ivano Uryvskis, scenografo Petro Bogomazovo, kostiumų dailininkės Tetianos Ovsiičuk – ir mūsų teatro aktorių Kęstučio Povilaičio, Audronės Paškonytės, Vaido Maršalkos, Sauliaus Čiučelio, Agnieškos Ravdo, Martynos Gedvilaitės ir šviesų dailininko Vladimiro Šerstabojevo, režisieriaus padėjėjos Neries Akelaitienės – kūrybos vaisius.

Pažintis su nūdiena ir klasika

Žymus Ukrainos jaunosios kartos režisierius I. Uryvskis sukūrė spektaklių įvairiuose savo šalies teatruose, yra įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – režisieriaus, aktoriaus, teatro teoretiko, suformavusio reikšmingą metodiką, dramaturgo Lesio Kurbaso premija.

Režisierius yra pastatęs spektaklių pagal Augusto Strindbergo, Tennessee Williamso, Henriko Ibseno kūrybą, daug dėmesio skiria ukrainiečių literatūros inscenizacijoms teatre. Su produktyviai kuriančiais, vertinamais teatro profesionalais – scenografu P. Bogomazovu ir kostiumų dailininke T. Ovsiičuk – režisierius bendram projektui susiburia ne pirmą kartą, tai žiūrovui leidžia tikėtis (patvirtina ir premjeros peržiūra) – kūrybinio susikalbėjimo.

I. Uryvskio spektaklyje taip pat pastebimas ritmas, daugiausia per muzikinius, garso sprendimus ir per pasikartojantį aktorių tekstą.

Lietuvos publikai tai ne tik galimybė pažinti Ukrainos kūrėjus, bet ir šalies klasikinę literatūrą, nes režisierius spektakliui pasirinko psichologinės prozos kūrėjos Olhos Kobylianskos romaną „Žemė“ (parašytas 1901 m.). Rašytoja – reikšminga XIX–XX a. sankirtos figūra ne tik literatūroje, bet ir visuomeniniame gyvenime, ji rašė straipsnius apie moterų teises ir savo pačios veiksmais keitė įsitvirtinusį to meto moters įvaizdį.

O. Kobylianskos romanas „Žemė“ analizuoja brolžudystės temą, kuri, be abejo, mums pirmiausia primena biblinę Abelio ir Kaino istoriją. Tačiau romaną įkvėpė reali tragedija, įvykusi 1894 m. rašytojai pažįstamoje šeimoje.

Šioje ir romane plėtojamoje istorijoje nusikaltimas įvykdomas dėl tėvų žemės, kurios savininku jaučiąs būti vertas vienas iš brolių, romano veikėjas vardu Sava. Pasakojimas itin artimas šių dienų įvykiams, nesvarbu ar jį siejant su pradžios knygos istorija, realia XIX a. žmogžudyste, sunku suvokti kaip žmonija negeba keistis – karas, žudymai ir toliau vyksta dėl nepagrįstos neapykantos, žemės lopinėlio. Šalia šios temos romane, spektaklyje reflektuojami žmonių / personažų priimami sprendimai, motyvai, įtakos, manipuliacijos, vertinimai, besąlygiška, neobjektyvi tėvų meilė.

Aktualu: spektaklis pagal ukrainiečių literatūros klasikos kūrinį nagrinėja universalią ryšio su savo žeme ir dvasinių ryšių temas. / S. Baturos nuotr.

Tragedijos nuojauta

Užgesus šviesoms žiūrovų salėje, mus pasitinka sceną užpildanti šalta metalo konstrukcija. Šio statinio detales tvarko, virina tėvas (akt. K. Povilaitis) ir vyresnysis sūnus Michaila (akt. V. Maršalka), scenovaizdis universalus, įveiksminamas kintančioms pasakojimo erdvėms.

Šviesotamsos kontrastai, šešėliai, nukreipiamas apšvietimas į tuo metu pasisakantį personažą lydi visą spektaklį. Pozityvesnes nuotaikas formuojančių įvairesnių spalvų paletės čia neišvysime, viso pastatymo atmosferoje tvyro tragedijos nuojauta, kuriai sutvirtinti vis pasitelkiamos ir įvairios nuorodos, simboliai, kai kurie jų, gal kiek tiesmuki, bet čia juk ne detektyvas, turbūt kiekvienas žiūrovas jau keliaudamas į spektaklį pasiskaitė, žino, kuo jis baigsis. Ne intrigos kūrimas čia tikslas, o veikėjų būsenų, tarpusavio santykių atskleidimas, žmogaus (ne)žmogiškumo konstatavimas.

Teoriniuose tekstuose ne kartą akcentuotas L. Kurbaso dėmesys ritmui, režisieriaus I. Uryvskio spektaklyje taip pat pastebimas ritmas, daugiausia per muzikinius, garso sprendimus bei per pasikartojantį aktorių tekstą. Tai prisideda prie personažų situacijų tragizmo, įtampos auginimo.

Pagal rašytojos O. Kobylianskos romaną 1954 m. buvo sukurta ekranizacija „Žemė“ (režisieriai Oleksijus Švačko, Amvrosijus Bučmas). Filmas, lyginant su spektakliu, sufokusuotas ne tik į istorijos, bet ir laikmečio vizualizaciją, skiriamas didelis dėmesys tradicijoms: kostiumams, kaimo gyventojų veikloms. Kiek labiau romantizuojamas žmogaus santykis su žeme. Būdingas teatrališkas, kartais hipertrofuotas vaidmenų kūrimas. Pasižymi pozityvesne pabaiga, akcentuojant gyvenimo cikliškumą, atsinaujinimą, kai vyresniąją kartą keičia augantys vaikai.

Kartų konfliktai

Spektakliui pasirinkti aktoriai scenoje atrodo gana tvirtai, suvokiantys tiek savo kuriamą vaidmenį, tiek jo sąryšingumą su kitais, visu pasakojimu. Pastatyme veikia trys aktorių – personažų duetai. Tėvas Ivona (akt. K. Povilaitis) ir jo žmona Marija (akt. A. Paškonytė), atstovauja vyresniųjų kartai. Ji planuoja pirmiausia perduoti savas vertybes, tradicijas, žemę, kuri ne vien fizinis dalykas, bet ir gyvenimo dalis, nuolatos akcentuojama meilė žemei, jos puoselėjimas.

Tačiau sūnų, kurių personažai čia dominuoja, – Savos (akt. S. Čiučelis) ir Michailos (akt. V. Maršalka) vertybės, gyvenimo suvokimas išsiskiria, tai tampa konfliktų, atskleidžiančių ir tėvų, kartais kontroversiškai vertintinus, požiūrius priežastimis. Prieštaringus, oponuojančius personažus kuriantys aktoriai sėkmingai susidoroja su šia užduotimi.

Galima pastebėti, aktoriui S. Čiučeliui pastaraisiais metais teko nebe pirmas sudėtingas, destruktyvaus antagonisto vaidmuo (2021 m. A. Jankevičiaus „Kaliguloje), abiem atvejais pademonstruota aktorinė meistrystė.

Pasakojime veikia ir brolių veiksmus lemia jų moterys, kurios, galima sakyti, taip pat pasižymi juoda ir balta skirtimi. Ana (akt. A. Ravdo) dirba šeimos namuose ir yra įsimylėjusi Michailą. Tai kiek mažiau atskleistas, tačiau gana komplikuotas personažas, neturintis stabilesnės pozicijos šioje istorijoje. Michaila demonstruoja jai prielankumą, tačiau, nepaisant jos geranoriškumo, tėvai nemato jos kaip šeimos dalies. Tai  atskleidžia vyresniosios kartos įstrigimą tradicijose, neigimą kitų, neturinčių tos žemės lopinėlio.

M. Gedvilaitės atliekamas Savos mylimosios Rachiros vaidmuo paveikus, organiškas. Įtikinantis poveikiu Savai, kai kuriose mizanscenose taip juo manipuliuojama, akcentuojant neryžtingumą, kad jis tampa tėvų ir mylimosios norų įkaitu, neturinčiu savosios nuomonės. Visi aktoriai nuosekliai prisideda prie kokybiško pastatymo įgyvendinimo, tačiau, žvelgiant į aktorinę raišką, dominuoja M. Gedvilaitės ir S. Čiučelio vaidyba.

I. Uryvskio spektaklis „Žėmė“ neabejotinai aktualus, skatinantis permąstyti žmoguje galinčius slypėti dalykus, besąlygiškus siekius, vedančius į nežmogiškus poelgius, taip pat, kai kurias karta iš kartos atkeliaujančias tradicijas, kuriose irgi gali glūdėti veiksmų priežastys. Spektaklyje žemė yra ne tik fizinis plotas, bet ir formuojama metafora, kaip teigia tėvo personažas: „... kas nemyli žemės, tas nevertas jos turėti...“