„Sluoksniai“ – intriguojantis pavadinimas. Pirmiausia iškyla mintis, kad tai daugiasluoksnės, pastozinės tapybos vaizdas, kai dažai (aliejiniai, akrilas, tempera ar guašas) tepami tirštais, faktūriškais potėpiais teptuku ar mentele, sukuriant reljefą ir išraiškingą paviršiaus tekstūrą. To tikimasi iš pavadinimo nuorodos, tačiau sluoksniai čia ne technikos klausimas (nors darbuose faktūros tikrai rasime), bet meninės filosofijos išraiška. Žvilgsnis gilyn, ne tik į vaizdą, bet ir į kontekstą.

Šiuolaikinėje tapyboje „sluoksnio“ sąvoka dažnai tampa metafora pačiai žmogaus būčiai – sluoksniuotai ir kintančiai. Tai – ir mūsų emocijų, ir socialinių vaidmenų, ir kultūrinių atminties sluoksnių visuma. Ž. Rudzikaitės–Matuzonienės kūriniai gali būti suvokiami kaip savotiškas jausmų žemėlapis, kuriame įsirašo ne tik spalvos, bet ir gyvenimo patirtys, ironija, netgi abejonės.

Bobslėjininkai.

Be Dailės akademijos magistro laipsnio, menininkė yra įgijusi Vilniaus universiteto filosofijos bakalauro laipsnį, kuris leidžia giliau nagrinėti būties ir egzistencinius klausimus. Tačiau šiuos gilesnius motyvus ji ne visuomet perteikia vien rimtai – dažnai pasitelkia humorą ir groteską, taip kurdama intriguojantį, įvairiapusį meninį pasaulį.

Ar į viską reikia žiūrėti rimtai? Veikiausiai į daugelį dalykų reikia mokėti žiūrėti iš skirtingų perspektyvų. Viena jų – humoras ir ironija. Jei į pasaulį žiūrėsi kiek paprasčiau, nevengsi iš savęs pasijuokti ir atsipalaiduoti, greičiausiai visos gyvenimo peripetijos įgaus kitą kontrasto pusę. Groteskas, ironija ir žaismingumas Ž. Rudzikaitės-Matuzonienės darbuose veikia kaip atsvara pertekliniam rimtumui, kuris neretai persmelkia meno lauką. Tai ne paviršutiniškas juokas, o savotiška egzistencinė gynyba – būdas atremti pasaulio absurdą, išlaikant žmogiškumą. Tokia strategija jungia menininkę su platesne šiuolaikinio meno tendencija – atsigręžti į žaismingumą, ironiją, kaip kūrybos brandos ženklą.

Gervės V.

Autorė parodoje pristato net keletą kūrybos linijų – žmogaus būties, filosofijos ir dvasinės gelmės vaizdavimą. Žmogaus ir gamtos santykį arba gyvūno archetipinį pasaulį, groteskišką požiūrį į meną ir jo filosofiją.

Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į gamtos kūrinius. Autorei būdingas stilizuotų gervių vaizdavimas, kai plastiški, ritmingai drobėje atsikartojantys paukščiai sukuria harmoningą kompoziciją ir, žinoma, kelia filosofinių minčių. Gervės visada palydi savo judesiais, realybėje jos ramios, grakščios, bet tvirtos, drobėje – estetiškos. Gervė įkūnija išminties, kantrybės ir stebėjimo archetipą. Japonų, kinų, egiptiečių, net ir baltų mituose ji siejama su siela, šviesa, atgimimu. Baltų mitologijoje gervė laikyta šventu paukščiu – šventumo, dvasinio perėjimo ir atgimimo simboliu. Ji įkūnija šviesos, darnos ir ištikimybės archetipą, o jos skrydis – tai sielos kelionė. Žmogaus ir paukščio santykis atsikartoja ir kituose Ž. Rudzikaitės-Matuzonienės darbuose.

Groteskas, ironija ir žaismingumas veikia kaip atsvara pertekliniam rimtumui, kuris neretai persmelkia meno lauką. Tai ne paviršutiniškas juokas, o savotiška egzistencinė gynyba.

„Mergaitė ir paukštis“ atveria merginos siluetą, tačiau parodo, kad menas gali kalbėti net neatskleisdamas tiesioginio vaizdo: mergina nusisukusi, tačiau paukštis įgalina jos vidinį pasaulį, puikiai perteikia nuotaiką ir ne vienam žiūrovui kelia klausimų.

Klausimų kyla ir dėl žmogiškųjų aspektų. Kita parodos dalis – figūrų vaizdavimas. Vyrai ir moterys dominuoja parodoje, kurioje neišvengiamos vidinio pasaulio temos, tik čia skiriasi pateikimo būdas. Viena koncepcija – dvasinė, kita – humoristinė. Smagiojoje (gal vertėtų sakyti ryškiojoje parodos dalyje), kuri tiek spalviškai, tiek emociškai ir energingai patraukia akį, dominuoja vyrai. Visi jie – su Salvadoro Dali ūsais, tačiau pagal autorę – tai vaizduotės vaisiaus atspindžiai. Vyrai – savimi patenkintų, linksmą gyvenimo būdą pamėgusių personažų įsikūnijimas. Kitaip tariant – stilingi ir nepaliekantys abejingų. Keista apranga ir keistos manieros, tačiau įdomūs žanro sprendimai.

Štai paveikslas „Epikūro pusryčiai“ – saldumynais besimėgaujantis personažas lyg nuoroda į antikos filosofą Epikūrą, kuris teigė, kad gyvenimo tikslas – pasiekti laimę, o tai įmanoma per malonumą, suprantamą ne kaip besaikį pasitenkinimą, bet kaip vidinę ramybę ir skausmo nebuvimą. Jo žodžiais, „Malonumas – viso gero pradžia ir pabaiga“, bet čia ir iškyla grotesko momentas: saldumynai ir vaizduojamas tiesioginis malonumas. Tačiau tikrajam Epikūrui malonumas buvo ne fizinis svaigulys, bet sielos pusiausvyra, pasiekiama per saiką, draugystę ir išmintį. Tad tikroji dilema paliekama žiūrovui: spręskite patys, kas jums yra malonumas?

Dualumas.

Dvasinė parodos pusė – gilių išgyvenimų pynė. Čia jaučiamas ilgesys, skausmas, susigūžtama. Moters sapno fragmentuose – vidinis pasaulis ir kančia, moteriškas solidarumas ir tie patys dvasiniai išgyvenimai. Paveiksle „Dualumas“ atsiskleidžia santykių atotrūkis: dvi pusės turi savo erdvės ir skausmo dalį, tačiau kiekviena jį pakelia savaip, jaučia savą kančią. Šiuose dvasiniuose kūriniuose žiūrovas gali atpažinti savo gyvenimo patirtis, išgyvenimus, o per meną galbūt ir įveikti juos.

Šiandien, kai vizualinė kultūra perpildyta greitų, vienkartinių vaizdų, Ž. Rudzikaitės-Matuzonienės tapyba grąžina žvilgsnį į lėtą stebėjimą, paviršiaus gelmę. Jos darbai tarsi priešinasi skubėjimui – kviečia žiūrėti ilgiau, giliau, kol spalva, forma ir turinys pradeda kalbėti sava kalba. Sluoksnis po sluoksnio menininkė ne tiek kuria vaizdą, kiek atveria sąmonės lauką, kuriame susitinka ir žmogaus trapumas, ir jo gebėjimas žvelgti į save su ironija. Galbūt tai ir yra tikrasis šiuolaikinio meno iššūkis – būti giliam, bet ne pompastiškam, žaismingam, bet ne paviršutiniškam.

Kas? Ž. Rudzikaitės-Matuzonienės tapybos darbų paroda „Sluoksniai“.

Kur? Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6).

Kada? veikia iki spalio 28 d.