Gyventi. Būti čia. Ir dabar. Mėgautis akimirkos grožiu. Matyti. Atrasti. Tikėti. Šie esminiai dalykai teoriškai žinomi kiekvienam iš mūsų. Bet praktiškai? Ar tikrai gyvename pagal savo deklaruojamas tiesas? Ar įsisukę į kasdienybės gyvenimo sūkurį nepamirštame esmės?

Gyventi. Būti čia. Ir dabar. Mėgautis akimirkos grožiu. Matyti. Atrasti. Tikėti. Šie esminiai dalykai teoriškai žinomi kiekvienam iš mūsų. Bet praktiškai? Ar tikrai gyvename pagal savo deklaruojamas tiesas? Ar įsisukę į kasdienybės gyvenimo sūkurį nepamirštame esmės?

Bėgame, skuodžiame per gyvenimą nuo tikslo prie tikslo, sukamės nūdienos rutinos karuselėje, iš inercijos prabėgame net pro patį gyvenimą. Jis lieka tik kažkur toli,  horizonte. O iš tolimos artumos pasigirsta tylus, vos girdimas balsas: "Kodėl tu bėgi, mielas vaike? Ir į ką?

Į šiuos ir kitus kertinius gyvenimo klausimus atsakymus per teatro prizmę padeda atrasti jau ketverius metus Kauno nacionalinio dramos teatro komandos organizuojamas festivalis ''Nerk į teatrą" šiemet sulaužęs tradiciją vykti pavasarį ir prasidėjęs vasario 10 d., aktoriaus, pedagogo Vytauto Gasiliūno vedamomis Forumo teatro principu grįstomis aktorinėmis dirbtuvėmis.

Scenos magija

Tik įžengus į nedidukę, kamerinės aplinkos prieblandoje skęstančią Tavernos salę apima keistas stebuklo laukimo jausmas, staiga suvoki, kad persikėlei į kitą erdvę, kurioje tvyro magiška ir paslaptinga teatro atmosfera, kurioje tuoj įvyks kažkas tokio, kas įneš į tavo gyvenimą naujų spalvų ir polėkio. Drąsos kilti ir skristi.

Vakaro vedėjas aktorius Vytautas Gasiliūnas su didžiausiu entuziazmu ir visa vidine energija trumpai užsimena apie tai, kas turėtų vykti per šį užsiėmimą. Ir veiksmas po truputį prasideda. Lėtai, lengvai ir neįpareigojamai atlikdami įvairius pratimus jauni žmonės pradeda skleistis, priimti aplinkos impulsus, bendradarbiauti.

Jau po kelių tokių užduočių dalyvių veiduose ir elgsenoje ima matytis vidiniai pokyčiai. Teatrinio trenažo pratimai skatina susikaupti, pasitikėti, rodyti dėmesį šalia esančiajam ir įkvepia drąsos būti atviram pirmiausia pačiam sau. Tiek vidiniam, tiek išoriniam veiksmui vis intensyvėjant pereinama prie esminių Forumo teatro gairių.

Pakeisti save ir pasaulį

Pamatines šio socialinės krypties teatro metodo idėjas  XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išgrynino brazilų kilmės rašytojas, teatro režisierius ir politinis bei visuomeninis veikėjas Augustas Boalas.

Tuomečiai neramumai Lotynų Amerikoje paskatino režisierių domėtis visuomenės susiskaldymu, aktyviųjų ir pasyviųjų, vadovaujančiųjų ir engiamųjų pozicijomis, žmonių tarpusavio ryšiais, suklestėjusiu abejingumu kitam asmeniui, neutralumu jo adresu.

Kaip to išdava buvo sukurtas "Engiamųjų teatro" modelis, kuris skatino reikštis aktyviai, plėsti suvokimo ribas ir kelti bei spręsti sociumo problemas.

Ši teatro konstrukcija tiesiogiai veikia žmones, per užsiėmimus išnyksta riba tarp aktorių ir žiūrovų, pagautas impulso kiekvienas žmogus gali eiti į sceną ir varijuoti situacija taip, kaip jam atrodo teisingiausia. Taip atsiranda drąsos, kartu su ja keičiasi ir sąmonė, dekonstruojamas stereotipinis požiūris ir tai nejučia perduodama į aplinką.

Tokį pokytį išgyveno ne vienas Forumo dirbtuvių dalyvis. Žmonės, kurie užsiėmimo pradžioje buvo tarsi su kaukėmis, atsivėrė, įšdrįso apnuoginti savo jausmus ir patirtis. Visa tai pavyko pasiekti tik per truputį daugiau nei porą valandų. O kokių rezultatų galėtume pasiekti, jei tokie užsiėmimai bent kartą per savaitę vyktų mokyklose, universitetuose, darbovietėse?

Ne tik aktorių įgūdžiai

Jei teatriniais pratimais grįstos dirbtuvės būtų dažniau organizuojamos, gal pavyktų atskleisti ir kiekvieno mūsų ekstrasensinius gabumus? O apie tai, kad jų turime, tik reikia praktikuotis, dirbti kantriai ir nuosekliai, susirinkusiesiems kalbėjo ir praktinius pratimus rodė iškilus Lietuvos teatro režisierius, pedagogas Gytis Padegimas, vadovavęs aktorinėms dirbtuvėms.

Režisierius jau daugybę metų su aktoriais dirba pagal Antono Čechovo metodą, pagal jo principus veda seminarus pačiai įvairiausiai publikai – nuo studentų iki verslininkų. Ši metodika tinka kiekvienam, visi joje atranda kažką sau ir dėl savęs.

Sąmoningai konstruoti ateitį, išplėsti savo vaizduotę ir pasąmonės galias, skatinti kūrybiškumą ir inovatyvumą – tai tik maža dalis temų, kurios buvo paliestos per užsiėmimą. Pateiktos teoriškai ir pademonstruotos praktiškai.

Itin daug praktinių pratimų susirinkusiai grupei pateikė garbi aktorė, scenos kalbos dėstytoja Jūratė Aniulytė, visus įtraukusi į veiksmą ir neleidusi niekam likti pasyviu stebėtoju.

Nerti ir nardyti

Teatriniai susikaupimo pratimai, užduotys priverčia nustebinti net patį save ir patikėti savo galimybėmis. Kalba – raiški, ritmiška, artikuliuota, perduodanti skleidžiamą  energiją. Sako, tai – scenos kalba, bet ar tikrai vien scenos? Jei kasdieniame gyvenime pritaikytume aktorių naudojamus scenos kalbos metodus, galbūt pajaustume dar aktyvesnę gyvenimo pilnatvę? Gal mums tai padėtų profesinėje srityje ar bendraujant su aplinka?

Išgirdus J.Aniulytės patarimus, atlikus jos siūlomus pratimų staiga ateina suvokimas, kad reikia žengti per gyvenimą visa koja, naudotis visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Išlaisvinti savo vidinę energiją ir leisti jai laisvai cirkuliuoti. Leisti įsivyrauti harmonijai ir kūne, ir sieloje. Kartais sustoti, apsidairyti ir įkvėpti, o kartais – tiesiog nerti stačia galva į avantiūras.

Jau pačiame festivalio pavadinime "Nerk į teatrą" užkoduotas neišsenkantis energijos užtaisas, itin aktyvus, nešantis žinią ir kviečiantis nelikti užribyje, o praskleisti tą stebuklingą širmą ir pamatyti. Pamatyti save teatro akivaizdoje.

Nerk visu savo kūnu, visa siela, išnaudok visus savo jėgų resursus dėl vieno tikslo – pažinti. Kilk aukštyn, pamatyk save šiandienos kontekste, atrask savo santykį su visuomenėje vyraujančiomis problemomis, inicijuok troškimą kurti pokyčius ir skleisk aplink save teigiamą atmosferą. Tai patarimai, individualios patirtys, išreikštos gyvenimo pamokomis, kuriomis per ketvirtąjį festivalį pasidalijo Nacionalinio Kauno dramos teatro teatralai.

Išsilaisvinimas iš akvariumo

Jau esame pripratę prie to, kad gyvenimas yra savotiškas teatras, o mes visi – aktoriai. Tai įprasmina ne vien mūsų dėvimi drabužiai-kaukės, pseudodraugiškas bendravimas, bet ir mūsų darbo aplinka (daugiausia – dangoraižiai), kur stiklinės sienos paverčia mus savotiškomis reklamomis ar eksponatais.

Net mūsų gyvenamoji aplinka (pvz., daugiabučiai) iš šalies primena gyvūnėlių parduotuvėse esančius vienus šalia kitų sukrautus narvus, kuriuose vykstantį gyvenimą gali stebėti kiekvienas smalsuolis.

Būtent gyvenimo ir darbo stikliniame narve aspektą nagrinėti pasirinko jauna choreografė Aušra Krasauskaitė kartu su šokio teatro "PADI DAPI fish" šokėjais Dariumi Bartuliu ir Dovile Binkauskaite, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina Urte Bareišyte, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šokančia Aukse Mikalajūnaite ir ansamblio "Lietuva" šokėju Mantu Černecku. Ši kūrybinė komanda suteikė galimybę žiūrovui pažvelgti į darbinį akvariumą ir šiuolaikinio šokio kalba atskleidė dusinantį biuro kasdienybės poveikį.

Spektaklis vyko kitapus biuro, esančio Kęstučio g. 86, vitrininių langų. Pasirodymo pradžioje šokėjai judėjo kaip robotai, žygiavo nuo vieno kompiuterio ar spausdintuvo link kito, pagardindami savo dienotvarkę mechaniškais kavos degustavimo ritualais. Šie mechaniniai judesiai susijungė į mašininį šokį, atvaizduojantį bedvasį ir griežtai apskaičiuotą biuro gyvenimo kasdienybę.

Patys save įkalinę

Vis dėlto spektaklio eigoje subtiliai pereinama prie laisvesnių judesių ir šokėjai virsta stikliniame inde įstrigusiomis, dūstančiomis žuvimis, plaukiančiomis artimiausio šviesos (laisvės) šaltinio link.

Net tarp kolegų gimstanti simpatija vaizduojama laužytais, apskaičiuotais judesiais. Šiame pasaulyje net aistra ir prisilietimai yra šalti ir tikslūs. Nebėra natūralumo, telieka tik siekiai ir tikslai.
Suvokusios savo įkalinimą, žuvytės bando naikinti jas supančią, dvasiškai žlugdančią aplinką per kompiuterinės įrangos naikinimą, stalų ir kėdžių vartymą. Jie nori fiziškai sugriauti ir išsilaisvinti iš šios emociškai šaltos ir stingdančios aplinkos, bet tai tėra beviltiškas bandymas.

Juos įkalina ne biuro (akvariumo) stiklinės sienos, o jų pačių baimė prarasti darbo siūlomą stabilumą ir saugumą. Vidinė stagnacija paverčia darbuotojus auksinėmis žuvelėmis, be garso plaukiojančiomis savo kalėjime, besidaužančiomis į stiklines sienas ir bandančiomis megzti dialogą su išoriniu pasauliu.

Norėti būti laisvi

Spektaklio idėjas puikiai paryškina pasirinkta biuro erdvė, kostiumai ir šukuosenos (perteikiantys belytes darbuotojus žuveles). Taip pat svarbų idėjų įprasminimo vaidmenį atliko muzika ir girdimi dainų žodžiai. Jie pabrėžė idėją – šis monotoniškas darbas yra dvasiškai nieko vertas, o darbuotojai, užuot ėmęsi konkrečių veiksmų, tiesiog laukia geresnės dienos.

Kitaip tariant, itin gerai apgalvoti spektaklio elementai išryškino idėją, kad nei fiziniai veiksmai, nei emocinio ryšio siekiai, nei jausminė mirtis nepadeda išsilaisvinti iš dusinančios biuro erdvės.
Gyvenant mechanizmų ir technologijų pasaulyje, kur darbas ir jėgos tiksliai apskaičiuojamos, kur darbo valandomis neegzistuoja jokia natūrali socialinė aplinka, kur net mažiausios aprangos ar elgesio niuansai yra matomi visiems praeiviams, nebepajuntame, kaip virstame bedvasiais robotais ar manekenais.

Spektaklio tikslas buvo ne vien atvaizduoti emociškai sterilią biuro aplinką, bet ir skatinti blaškytis kaip žuvims ir trankytis į langus, išsilaisvinti iš mus ribojančių baimių akvariumo.