Laimio Steponavičiaus nuotr.

G. JANKUS: TIK NETRUKDYKITE RAŠYTOJAMS KURTI

2019-12-13 22:47
diena.lt inf.

Tarp reikšmingiausių besibaigiančių metų Kauno kultūros gyvenimo įvykių – pasikeitimai Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Pastarojo pirmininko poste dvi kadencijas buvusį Vidmantą Kiaušą-Elmiškį pakeitė prozininkas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas Gediminas Jankus.

Jis vadovaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybai, į kurią išrinkti rašytojai Erika Drungytė, Ieva Rudžianskaitė, Aldona Ruseckaitė, Gvidas Latakas, Tomas Kavaliauskas ir Viktoras Rudžianskas.

Apie naujus, nesibaigiančius senus darbus, iššūkius – poetės Enrikos Striogaitės pokalbis su G.Jankumi.

– Taigi, pirmiausia gana įprastas klausimas: su kokiais sunkumais ir iššūkiais, matote, kad susidursite, ir kaip ketinate juos įveikti, tai yra ką paveldėjote – ir gero, ir nelabai – bei kokias ateities perspektyvas brėžiate?

– Paveldėjimas, sakyčiau, geras, su gražiu, ilgamečiu buvusio pirmininko, kolegos V.Kiaušo-Elmiškio "įdirbiu". Teko dalyvauti tuometės skyriaus Tarybos (toks patariamasis, visuomeninis, rašytojų taip pat išrinktas sambūris), veikloje, tad akivaizdžiai mačiau, kad vis tik visas pagrindinis veiklos ir sumanymų krūvis tenka pirmininkui Vidmantui. Iš tiesų, vos ne kasdien jam teko spręsti įvairius klausimus, priimti sprendimus, dėl kurių juk nuolat netrukdysi Tarybos narių.

Tad bene svarbiausias iššūkis, manau, dabar būtų jau mums įprastų, tapusių savastimi, tradicijų tęstinumas (turiu omenyje ir kūrybinius projektus, visų pirma tarptautinį poezijos festivalį "Poezijos pavasaris) ir kolegų paskata, ir jų kūrybos sklaida – naujų knygų pristatymas, sutiktuvės, recenzavimas, skyriaus atstovavimas Rašytojų sąjungos valdyboje, galų gale ir rūpestis kolegų buitinėmis, socialinėmis sąlygomis, dėmesys sukaktims ir jubiliejams. Būtinai tęsime prestižinės literatūrinės "Vieno lito" premijos įteikimą, teiksime kandidatus kasmetėms miesto Meno kūrėjų asociacijos premijoms.

Rašytojams, kaip ir kitiems menininkams, svarbiausia kūryba, saviraiška, manau, smagiausia, kai jų netrikdo pigiu dėmesiu, pamokymais, moralais ir tuščiais pažadais.

Be tradicinių renginių ir pristatymų, be abejo, būtina ieškoti ir naujų savitarpio bendrystės būdų, norisi, kad kolegos jaustųsi neužmiršti, reikalingi, kad kiekviena jų nauja knyga, publikacija ar žinia apie jų kūrybą pasiektų ne tik siaurą ratą. Ir tai jau sėkmingai daroma – skyriaus referentės Mildos Kiaušaitės prieš keletą metų sukurta ir prižiūrima svetainė Kaunorasytojai.lt nuolat informuoja ne tik apie naujas mūsų autorių knygas, publikacijas, bet skelbia ir pristatymus, recenzijas, naujus kūrinius ar jų ištraukas, prisiminimus, nušviečia kultūrinį miesto ir šalies gyvenimą, vykdomi virtualūs projektai – vaizdo įrašų ciklas "Veidai ir balsai", "Mintvykstės".

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Jau galvojame ir apie naujas raiškos erdves, žinoma, Maironio lietuvių literatūros muziejus, kuriame dažniausiai vyksta kolegų leidinių pristatymai ar jubiliejiniai vakarai, išlieka svarbiausiu, tačiau viliamės, kad pasinaudosime ir Lietuvos aviacijos muziejaus direktoriaus Mindaugo Kavaliausko kvietimu ir surengsime ne vieną rašytojų vakarą muziejuje tarp istorinių lėktuvų, galvojame ir apie "Sakramento" (Švč.Sakramento, Studentų bažnyčios), VDU naujų terasų erdves ir pan.

Dabar Kauno skyrius buria 57 kūrėjus – neseniai Rašytojų sąjungos nariu tapo ir į mūsų skyrių įsijungė poetas Viktoras Gulbinas. Nepaisant problemų ir sunkumų, leidžiamos knygos – paminėsiu tik pastaruoju metu mus pasiekusias ir jau atgarsio sulaukusias – poeto ir prozininko Kęstučio Navako sudarytas Lietuvos poetų eilėraščių rinkinys su jų komentarais "Lyrika plius", poeto Edmundo Janušaičio romanas "Vileišio aikštė – šnabždesių ABC", poetės Enrikos Striogaitės rinkinys "Žmonės". O poetė ir literatūros kritikė Ieva Rudžianskaitė pelnė "Atokių stočių" literatūrinę premiją už geriausią publikaciją almanache ir periferijos rašytojų kūrybos populiarinimą. Kauno meno kūrėjų asociacijos (kurios narys yra mūsų skyrius) pirmininko Petro Palilionio rūpesčiu neseniai pasipildė leidžiama "Poezijos pavasario" laureatų bibliotekėlė dar dviem Jono Strielkūno ir Viktoro Rudžiansko rinkiniais.

Per daugybę metų prisimename tik keletą tikrai dorų, nuoširdžių, kurie domėjosi, kuriems rūpėjo kultūra ir kūryba. O dabar net nežinia, kas kuruoja kultūros klausimus Kaune. Matyt, niekas.

Tad ateities perspektyvos, manau, yra viltingos. Juk rašytojams, kaip ir kitiems menininkams, svarbiausia kūryba, saviraiška, manau, smagiausia, kai jų netrikdo pigiu dėmesiu, pamokymais, moralais ir tuščiais pažadais.

– Ne paslaptis, kad profesionalių menininkų bendruomenės, sąjungos dabar neturi didelių svertų ir įtakos, Rašytojų sąjungos nariai gyvena gana uždarai: vieną vertus, rašymui reikalingas didžiulis susikaupimas, tačiau kita vertus, šiųdienos visuomenėje viešumas, viešinimas yra vienas didžiausių prioritetų, taigi jei klausti paprastai – kaip ketinate (ar ketinate) išjudinti rašytojus?

– Jūs teisi, juk tikrai kūrybai ir susikaupimas, ir uždarumas, net tam tikra slaptingumo skraistė būtina. Pamenu, viename susibūrime diskutavome apie mūsų aktyvumą bendruomenės gyvenime, ir viena kolegė paklausė – "bet tuomet kada mums skrebenti?" Iš tiesų, svarbiausia mums rašymas ir tas noras kažką svarbaus pasakyti savo poezijos ar prozos knyga yra daug reikšmingesnis už vienadienę gaidgystę ant laktos. Tačiau kūrėjui dažniau širdį skauda, jis daug jautriau reaguoja į melą, veidmainystę, apgaulę ir suįžūlėjusių prasisiekėlių elgesį. Tasai širdies skausmas, sopulys ir nerimas vienija ir buria visus menininkus. Štai tada, manau, ir reikia kartu su kitais kūrėjais tą savo nerimą ar pasipiktinimą išsakyti, išreikšti. Manyčiau, kad kažkaip specialiai judinti rašytojų ar kitų kūrėjų net nereikia – juk visada jie patys pirmieji suskumba viešai pareikšti savo poziciją, jei jaučia būtinybę, žinoma. O rašytojų naujų knygų viešinimas, pristatymas dabar yra vienas mūsų skyriaus, ir mano, kaip vadovo, svarbesnių prioritetų.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Beje, ar nėra taip, kad judinti reikia ne tik Sąjungos narius, bet ir dirbančiuosius kultūros srityje, juk juos renginiuose retai tenka pamatyti, o iš tikrųjų – praktiškai netenka (tad kaip jie ten dirba nežinodami kas iš tiesų vyksta?). Taigi kaip ketinate spręsti su "valdiškais namais" susijusias problemas, kurios išties didelės ir ar išsprendžiamos, nes dabar kartais net primena šaltąjį karą – jei rodysite nepasitenkinimą, bus dar blogiau?

– Kad kultūra nūnai vos ne paskutinėje vietoje, žinome visi. Visų pirma tai pajunta menininkai. Ir rašytojai, be abejo, ne išimtis. Tasai senas posakis "valdiškas požiūris" dabar vėl gajus – tai paniekinantis, atsainus, iš aukštai požiūris. Tačiau to tikrai nesureikšminu. Tie kalifai valandai, trumpai šmėkštelėję mūsų akiratyje, niekuo neprisidėjo nei prie kolegų kūrybos, nei prie jų pasiekimų, nepridėjo ir neatėmė jiems talento. Rašytojai ir toliau rašo, kažkaip ir be jų malonės leidžia knygas, nors jau treti metai iš miesto savivaldybės negauname tos kuklios paramos leidybai, garsina miestą ir Lietuvą, o kur tie kultūros kalifai?

Per daugybę metų prisimename tik keletą tikrai dorų, nuoširdžių, kurie domėjosi, kuriems rūpėjo kultūra ir kūryba. O dabar net nežinia, kas kuruoja kultūros klausimus Kaune. Matyt, niekas. Bet ir nereikia. Nereikia mums tokio kuravimo, kai net nesiteikiama pagerbti kūrėjo asmeniškai, kai nedalyvaujama jokiame naujos knygos sutikime ar kūrėjo pagerbime. Tiesą sakant, aš kalifus valandai suprantu – kadencija trumpa, argi įmanoma aprėpti jiems neaprėpiama? Ar įmanoma suspėti aplankyti parodas, teatrų premjeras, knygų pristatymus, pagerbti aktorius, dailininkus, rašytojus ir t. t. Kiek čia daug tų menininkų, ar nereikėtų jų apskritai pamažinti? Manau, tai kultūros kalifo slapta svajonė. Tad tiesą sakant, problemų su valdiškais namais nematau. Netrukdė iki šiol, viliuosi, netrukdys ir ateityje, o savo priedermę – bent mandagią pagarbą ir dėmesį rašytojams (ir apskritai kūrėjams) vis tik bent privalomai rodys.

– 2022 m. Kaunas bus Europos kultūros sostinė. Ar jos programoje dalyvauja profesionalūs Kauno rašytojai, ar kalbatės, ar turite bendrų planų, t. y. projektų?

– Miesto rašytojai, be abejo, individualiai dalyvauja atskirose programose, teikia savo kūrybinius projektus pagal jiems tinkamus kvietimus. Noriu pasidžiaugti, kad neseniai mūsų skyriaus siūlymu rašytoja Aldona Ruseckaitė tapo "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" garbės ambasadore, ir tikimės, kad bendradarbiavimas bus daug glaudesnis. Juk profesionalūs kūrėjai tikrai turi daug įdomių idėjų, kurios svarbios bendruomenei ir šiai plačiai visaapimančiai kultūros programai.

– O kaip jums slemas? Ar ketinate ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir bendradarbiauti?

– Slemas, slemas... tasai ekspresyvus kalbėjimas, čirškėjimas, gyvėjimas. "Gana sacharininti širdis" – Kazio Binkio prieškario kvietimas, manau įgavo dar modernesnę, šiuolaikinę išraišką. Man įdomu. Gal tradicionalistai žvairuoja, bet klausyti ir jie klauso. Poetinės kalbos ir formos atnaujinimui tikrai verta klausytis ir išgirsti. Mūsų skyriaus durys visada atviros ir bendriems renginiams. Ir pasišnekėjimams. O jei suakademėjusiame, tradiciniame "Poezijos pavasaryje" skirti vietą ir laiką slemui? Erezija?