IŠEIVIJOS DAILĖS PARODA – IT PAVASARINIO VĖJO GŪSIS

M.Žilinsko dailės galerijoje veikia išeivijos dailės paroda, skirta Lietuvos išeivijos dailės fondo veiklos penkerių metų sukakčiai. Parodoje – net 27 žinomi įvairioms kartoms atstovaujantys menininkai, gyvenę ir kūrę skirtingose šalyse: Amerikoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Parodos organizatoriams – Lietuvos išeivijos dailės fondui ir parodos kuratorei prof. Rasutei Andriušytei-Žukienei – teko susidurti su iššūkiu: iš gausios išeivijos dailės kolekcijos, kurią fondas kaupia jau ne vienus metus, atrinkti ir per vieną ar kelis darbus atskleisti lietuvių išeivijos dailės slinktis, kurti pasakojimą apie lietuvių išeivijos dailės raidą per 70 metų, pristatyti jos tematinę ir stilistinę įvairovę.

Keliose salėse eksponuojama paroda chronologiškai ir nuosekliai pasakoja lietuvių dailininkų, gyvenusių Europoje, vėliau emigravusių į tolimesnes šalis, sąlytį su lietuviškąja tradicija, taip pat vadavimąsi iš šios tradicijos, posūkį į abstrakčiąją tapybą, moderniąją grafiką, optinį meną, meno objektų kūrimą.

Pasak parodos kuratorės, daugiausia parodos lankytojų dėmesio sulaukė tarptautinį pripažinimą turinčių ir svetur kuriančių žinomų menininkų Aido Bareikio, Stasio Eidrigevičiaus, Žilvino Kempino, Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūriniai. Štai Niujorke gyvenantis ir kuriantis, čia savąją stilistiką suradęs ir tarptautinį pripažinimą pelnęs Ž.Kempinas parodoje pristato instaliaciją "Fontanas", kuri sukurta iš videojuostų, kurias plevena ventiliatoriaus pučiamas oras. Žinomo įvairiapusio Lenkijoje gyvenančio ir kuriančio S.Eidrigevičiaus kūrybinį braižą parodoje atskleidžia tapyba ir nedidelio formato grafikos darbas pastele, vaizduojantis vieną iš dailininko pamėgtų personažų – kaukiažmogį didelėmis akimis. Prancūzijoje kuriančios Rūtos Jusionytės figūratyvinės skulptūros priartėja prie siurrealistiškai realistinio vaizdinio ir visiškai disonuoja su A.Bareikio spalvingomis ekspresyviomis instaliacijomis. Vytenio Jankūno fotografija fiksuoja dinamišką Niujorko metro keliaujančių žmonių kasdienybę. Būdami greta, dauguma šiuolaikinių lietuvių darbų tarsi tarpusavyje diskutuoja, oponuoja vienas kitam, kartu ir papildo vienas kitą.

Parodos kuratorė prof. R.Andriušytė-Žukienė pastaraisiais metais daug dėmesio skiria lietuvių išeivijos dailės tyrimams. 2007 m. išleido monografiją "Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose", parašė ir paskelbė ne vieną straipsnį, skirtą ankstyvajai lietuvių egzilio dailei, atskiriems kūrėjams. Pokalbis su žinoma menotyrininke, dailės istorike – apie šiuo metu svetur gyvenančių ir kuriančių dailininkų kūrybą.

– Esate lietuvių išeivijos dailės specialistė, pastaruoju metu tyrinėjanti tiek ankstyvosios lietuvių išeivijos dailės Vokietijos DP stovyklose tendencijas, tiek rašanti apie po 1990 m. iš Lietuvos į Vakarus išvykusius lietuvių menininkus, pripažinimo sulaukusius svetur. Ar šiuo metu yra skiriama pakankamai dėmesio lietuvių išeivijos dailei, jos istorijos ir dabarties tyrimams ir analizei?

– Mano atsakymas priklausytų nuo to, ką vadinsime dėmesiu. Štai M.Žilinsko galerijoje rodoma privataus Lietuvių išeivijos fondo kolekcijos paroda – tikras dėmesio išeiviams ženklas. Vilniuje neseniai pradėjo veikti Vytauto Kasiulio muziejus, eksponuojantis įvairias su išeivija susijusias parodas. Jau išleisti albumai, skirti vos ne kiekvienam žymesniam kūrėjui, o kolekcininkai atkakliai ieško išeivių kūrinių. Taigi reprezentatyvaus dėmesio pakanka. Kitas dalykas – gilesni, moksliniai, tyrinėjimai. Šioje srityje daug nuveikta praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai buvo išleista knyga "Išeivijos dailė". Ją parašė Lietuvos ir išeivijos mokslininkų kolektyvas (Stasys Goštautas iš JAV, Genovaitė Kazokienė iš Australijos ir vilniečiai – Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Laima Laučkaitė, Elona Lubytė). Tai buvo gera pradžia. Šiuo metu jau nėra poreikio rašyti apžvalginius darbus. Tiriama giliau ir specifiškiau – menotyrininkai ir muziejininkai domisi ne tik išeiviais iš Lietuvos, bet ir atbėgėliais į Lietuvą (šiai temai neseniai buvo skirta paroda Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje). Tyrimai platėja ir įdomėja. Ilgokai vyravusią ir gana siaurai suprastą Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių kūrybos temą keičia platesnės temos – dailininkų mobilumas, migruojančių dailininkų į Lietuvą atvežtos patirtys, dailės ir politikos sandūros, karo padariniai menininkams. Yra visai nemaža grupelė jaunų tyrinėtojų, dirbančių Kaune ir Vilniuje. Viena iš jų, Vytauto Didžiojo universiteto absolventė menotyrininkė Jolanta Bernotaitytė, neseniai apgynė menotyros disertaciją apie lietuvių dailės parodas JAV XX a. 6–9 dešimtmečiais. Lietuvių išeivijos dailė jau yra tapusi mūsų kultūros dalimi. Todėl tyrimai vyksta panašiu diskursu, kaip įprasta naujausioje Lietuvos menotyroje.

– M.Žilinsko galerijoje atidaryta išeivijos dailės paroda "Nuo realizmo iki objekto". Ji išsiskiria didžiule įvairove, joje eksponuojama daugiau nei per septynis dešimtmečius svetur sukurti kūriniai. Kas jums, kaip kuratorei, šioje parodoje buvo svarbiausia? Kokius išeivijos dailės lūžius ar etapus siekėte parodyti? Greičiausiai nebuvo lengva suderinti skirtingus dailės žanrus – tapybą, skulptūrą, fotografiją, objektus?

– Norėjau parodyti pozityviąją išeivystės pusę, išryškinti tai, kaip buvimas kituose kraštuose keičia lietuvių dailininkus. Tai gana naujas požiūris, nes mes labiau įpratę galvoti, kad atskyrimas nuo Tėvynės dailėje paliko vien tik liūdesio pėdsaką. Taip, tai būdinga senajai kartai, tiems menininkams, kurie 1944 m. Lietuvą paliko jau subrendę. Bet kiti, bent šiek tiek ragavę dailės studijų Vakarų pasaulyje, kūrė darbus, atitinkančius pagrindines Vakarų meno tendencijas.

Parodoje pristatyta plati ir kontrastinga XX–XXI a. lietuvių meno panorama. Kontrastų joje tikrai daug. Ekspozicija pradedama jausmingomis Kazio Daugėlos fotografijomis iš karo pabėgėlių kasdienybės Vokietijos DP stovyklose. Greta eksponuojamos Algimanto Kezio fotografijos su Čikagos architektūra. Čia pat – realistiniai ir sentimentalūs Lietuvos vaizdai, giliai įsirėžę tapytojų atmintyje. Tėvynės praradimas žadino prisiminimus, audrino kai kurių dailininkų vaizduotę. Todėl natūralistiniai peizažai su javų laukais ir koplytstulpiais buvo kuriami net ir po daugelio metų emigracijoje, toli nuo Lietuvos.

Atsidūrusi JAV modernizmo apsuptyje lietuviškoji nacionalinė mokykla teliko svarbi vien Adomo Galdiko, Viktoro Vizgirdos, Adolfo Valeškos kartai. Jaunesnieji tapo avangardinių srovių piligrimais, abstrakčiojo ekspresionizmo, optinio meno, minimalizmo apologetais (Kęstutis Zapkus, Elena Urbaitytė, Kazimieras Žoromskis, Pranas Lapė). Svarbiausia, kad jie jautėsi kūrybingi ir visaverčiai – tai liudija įspūdingi, nenuobodūs, kartais netgi savo išraiška agresyvoki kūriniai.

Parodos atidarymo metu pastebėjau, kad lankytojai ilgiausiai stoviniavo trečiojoje parodos salėje, kur eksponuojami Stasio Eidrigevičiaus, Aido Bareikio, Žilvino Kempino ir kitų jaunesniųjų dailininkų tapyba ir objektai. Visi šie dailininkai yra studijavę Lietuvoje, daugelis tebeturi čia draugų, juos ir mus sieja prisiminimai. Bet kaip šiuolaikiniai menininkai, jie gyvena jau tarptautinėje meno scenoje, kur aktualūs vien kūrinio kokybės ir prasmės klausimai. Šie menininkai – savi svečiašaliai, formuojantys naują įdomų lietuvių dailės istorijos puslapį. Šiandien dauguma jų įsikūrę Niujorke Paryžiuje, Varšuvoje. Ši ekspozicijos dalis parodoje paskutinė, užsibaigianti įdomiais, netikėtais, dinamiškais kūriniais.

Ar buvo nelengva suderinti tapybą, skulptūrą, fotografiją, objektus? Visai nesunku, nes man mažai rūpėjo dekoratyvus vizualumas. Man buvo įdomu kūrinių idėjos ir turinys. Žanras ir priemonės šiuo atveju nebuvo svarbios – ne apie medžiagas juk kalbame.

– Nemenkas dėmesys parodoje yra skiriamas šiuo metu kuriančių menininkų kūrybai. Kokius reiškinius ir svarbiausias tendencijas išskirtumėte, kaip šiuos menininkus įvardytumėte? Kuo jie yra svarbūs ir reikšmingi Lietuvos dailės laukui?

– Negaliu išskirti tendencijų, nes nėra galimybės matyti daugiau šiuolaikinių menininkų darbų užsienyje. Kaip sakiau, jie – skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose. Nuotraukomis negalima visiškai pasitikėti. Lietuvos dailės laukui jie svarbūs kaip pavasario vėjas – įvyksta paroda, truputis pagiriamųjų tekstų, ir čia vėl viskas teka įprasta vaga. Galbūt tie susitikimai perdaug reti, kad vietiniams menininkams taptų kokiu nors impulsu, bet žiūrovų atmintyje, žinoma, tai išlieka.

– Kokias problemas išskirtumėte žvelgdama į po nepriklausomybės sugrįžusį lietuvių išeivijos dailės palikimą? Kokie iššūkiai dar lauktų muziejų, siekiant kuo išsamiau pristatatyti šį palikimą visuomenei per parodas, katalogus? Kas, jūsų nuomone, dar laukia savo tyrimų?

– Mano manymu, pagrindinis klausimas būtų, kaip teoriškai susieti padalytos lietuvių kultūros šakas. Kaip atrasti kontrargumentų teigiantiesiems, kad Lietuvos ir lietuvių išeivių kultūra – du menkai susisiekiantys indai. Esame maža tauta, ir būtų per didelė prabanga dalį jos atskirti, atiduoti pasauliui ir netiesti pažinimo tiltų. Priešingai – reikėtų aktyviau savintis iš čia kilusius visokių tautų menininkus, kaupti kūrinius, rengti parodas ir knygas.

Šios parodos M.Žilinsko galerijoje eksponatai priklauso privačiam fondui (Lietuvos išeivijos dailės fondas), eksponatus surinkusiam plačiame pasaulyje per pastaruosius penkerius metus. Valstybiniai muziejai pasmerkti laukti išeivių dovanų, ir tai yra rimta kolekcijos formavimo, arba stichinio formavimosi, problema. Lietuvių išeiviai neturėjo savo dailės istorikų ir kritikų. Nėra nė mažiausios lietuvių išeivių dailės istorijos. Vargu ar kada nors ji bus parašyta. Bent jau įdomių parodų, atskleidžiančių vieną kitą aspektą, norėtųsi matyti. Štai ir iššūkis muziejams, apie kurį klausėte.

Dešimtys garsių vardų

Paroda "Nuo realizmo iki objekto" pateikia keliasdešimt išeivijos dailės klasikų darbų, įtvirtindama juos per tipiškus klasikinius jų darbus, kartu ne mažesnį dėmesį skiria dabar kuriančių menininkų kūrybai.

Čia pristatomi ir jau mirę žinomi išeivijos menininkai: Adomas Galdikas, Česlovas Janušas, Pranas Lapė, Pranas Gailius, Vytautas Kasiulis, Viktoras Vizgirda, Elena Urbaitytė-Urbaitis, Adolfas Valeška, Adomas Varnas, Viktoras Petravičius, Jonas Rimša, Antanas Rūkštelė, Vladislovas Žilius, Kazimieras Žoromskis; fotografai Kazys Daugėla ir Algimantas Kezys. Parodoje matome ir Kęstučio Zapkaus, Vytauto Osvaldo Virkau tapybą. Itin daug dėmesio skiriama ilgesnį ar trumpesnį laiką Europoje ir JAV gyvenančių menininkų Stasio Eidrigevičiaus, Vytenio Jankūno, Rūtos Jusionytės, Žilvino Kempino, Juliaus Ludavičiaus, Ievos Martinaitytės-Mediodos, Pauliaus ir Svajonės Stanikų, Aido Bareikio, Ray Bartkaus kūrybai.

Kas? Paroda "Nuo realizmo iki objekto".

Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? Veikia iki gegužės 29 d.