KAUNO ĮVYKIS, APIE KURĮ NORISI PAPASAKOTI

Atsakyti į klausimą, kas yra miestas, paprasta. Tai tankiai apgyvendinta vietovė su aiškiai apibrėžtomis administracinėmis ribomis. Tačiau jei kažkas paklaustų, koks yra miestas, atsakymą surasti būtų sudėtingiau. Nes kiekvienas miestas turi tiek skirtingų veidų, kiek žmonių jame gyvena, jį lanko, jį pravažiuoja. Kiekvienam iš jų miestas yra ne tik vietovė su aiškiai apibrėžtomis ribomis. Didžiajai daliai miestas tampa įvykiu, mažesnei – nuotykiu, visai mažai – tiesiog įspūdžiu.

Tapytojų Miglės Kosinskaitės ir Peeterio Krosmanno parodoje „Miesto hegzametras“, eksponuojamoje A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, – šešerius metus trunkantis Kauno įvykis, į kurį kiekvienas menininkas žiūri ir vertina skirtingai.

Subtilūs niuansai

Kaune gyvena 304 459 žmonės. Palyginti su, pavyzdžiui, Londonu, kuriame beveik 9 mln. gyventojų, ar Berlynu, kuriame gyvena daugiau nei 3 mln., ar netgi Paryžiumi (daugiau nei 2 mln.), Kaunas atrodo mažas, todėl turėtų būti gerai pažįstamas kiekvienam jame gyvenusiam kiek ilgesnį laiko tarpą.

Tačiau mūsų miestas turi paslapčių, geba nustebinti. Ne tik naujai atrandamomis vietomis ar architektūros lobiais, bet ir savo daugiaveidiškumu. Vietos, pro kurias praeita daugybę kartų, miestovaizdžio motyvai, į kuriuos žvelgta ne sykį, net žmonės, su kuriais dažnai prasilenkta miesto gatvėse, žvelgiant į M. Kosinskaitės ir P. Krosmanno paveikslus pasirodo turintys daug daugiau subtilių niuansų: neatrastų ar nepastebėtų detalių, spalvų, bruožų, savybių.

Peeter Krosmann. Kauno kosmodromas. 2022 m.

Tapyba

Prieš pereinant prie motyvų, kuriuos darbuose akcentuoja menininkai, norisi skirti dėmesio pačiai tapybai. M. Kosinskaitės tapyba artimesnė piešiniui, pasižyminti dėmesingumu detalėms. P. Krosmannas, tapydamas motyvus, yra labiau linkęs atskleisti jų siluetus, būvių (materijos, medžiagines) skirtybes. Tačiau abiejų menininkų drobėse tapyba gyva, garsiai kvėpuojanti.

Šis pilkšvumas nėra niūrus, nuobodus ar liūdnas. Jis atspindi miesto atmosferą. Kaunui būdinga nostalgija.

Kai kur ji perregima, kai kur – sluoksniuota. Jos spalvynas platus, derinamas su santūriais pilkšvais atspalviais, kurie vienuose paveiksluose užleidžia vietą atviroms, švytinčioms spalvinėms dėmėms, kituose – įsismelkia giliai, tampa pirmaplaniai, dominuojantys.

Varijuoja ir potėpiai. Vienose drobėse jie aiškūs, atskiri, kitose – susijungiantys į lygias plokštumas arba, priešingai, išardantys regimą vaizdą ir paliekantys tik jo nuojautą.

Miglė Kosinskaitė. Nesusišukavęs. 2023 m

Motyvai

M. Kosinskaitė į miestą žvelgia tarsi režisierė, jame ieškanti situacijų, reiškinių, asmenybių. Tapydama paveikslą menininkė vaizdinėmis priemonėmis kuria scenarijų, pasiremdama miesto gyvenimo motyvais. Tačiau jie neperteikiami tiesmukai.

Pasinaudodama montažo technika, tapytoja į realius įvykius įterpia siurrealistinės estetikos elementų, taip tarsi papildydama, praplėsdama miesto realybę, o sutiktas asmenybes paversdama personažais, atliekančiais ne konkretų vaidmenį paveikslo epizode, o įkūnijančiais skirtingus charakterius.

Charakterį turi ir menininkės pasirinkti architektūros motyvai, miesto įvykiai, aktualijos ar kasdienybės smulkmenos.

Peeter Krosmann. Naktis sanatorijoje. 2019 m.

P. Krosmanno paveikslai dedikuoti miestovaizdžiui: pastatams, laiptams, šviesoms, kelio ženklams, ažūrinėms tvorelėms. Tapytojo kompozicijose svarbus ir miesto dangus. Dienomis jis pilkas, lygus, vakarėjant įgauna magiško melsvumo, pradeda virpėti pustoniais, o naktimis tampa beveik juoda gelme.

Paveiksluose į miestovaizdžius įsiterpę gamtos elementai vaizduojami ne aukščiausioje savo žydėjimo fazėje, o, priešingai, praradę spalvas, nykstantys ar sustingę žiemiškame šaltyje, taip tarsi supanašėdami su vaizduojamais architektūros motyvais.

Trys elementai – architektūra, dangus, gamta – P. Krosmanno drobėse, manau, yra beveik lygiaverčiai. Labai skirtingi, bet kartu kuriantys miestoveidžio išraiškas.

Peeter Krosmann. Kultūra. 2019 m.

Bendras bruožas

Žiūrėdami į miestą, M. Kosinskaitė ir P. Krosmannas mato skirtingus jo veidus. Šie veidai giminingi, turi bendrą bruožą – pilkšvumą. Tokį, kuris būdingas laiko paliestai, truputį nublukintai fotografijai.

Šis pilkšvumas nėra niūrus, nuobodus ar liūdnas. Jis atspindi miesto atmosferą. Kaunui būdinga nostalgija. Į šį miestą tapytojai persikėlė gyventi prieš šešerius metus, todėl paveiksluose jie ne dokumentuoja miesto gyvenimą stebėdami jį iš šalies, o parodo, kokių įspūdžių miestas jiems sukelia ar palieka. Todėl kiekvienas menininkų atrastas motyvas tampa įvykiu, apie kurį norisi papasakoti.

Kas? M. Kosinskaitės ir P. Krosmanno paroda „Miesto hegzametras“.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki sausio 7 d.