KELIONĖ LAIKU: KAI FIDELIS SUSIŽAVĖJO EVELYNE

Į Lietuvoje atkeliauja unikalus fotografijų projektas – fotografinis pasakojimas apie 1964-ųjų Kubą ir tenykščio lyderio Fidelio Castro romaną su prancūzų studente. Jų autorius – žinomo tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas.

Dešimtmečiais neviešinti kadrai

Liutkų šeima toli nuo Lietuvos atsidūrė dar 1937 m., kai šeimos galva buvo paskirtas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi. Prasidėjus sovietų okupacijai, jauno diplomato šeima atsidūrė Vilfranšo miestelyje prie pat Nicos.

1960 m. A. Liutkus vėl apsigyveno Paryžiuje, kur, eidamas jau neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas, padėjo tvarkyti administracinius reikalus Prancūzijoje gyvenantiems lietuviams. Tačiau svarbiausia jo su Jurgiu Baltrušaičiu užduotis buvo atstovauti Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose ir įvairiose Rytų Europos išeivių organizacijose.

Prancūzijoje gimęs diplomato sūnus Perkūnas (Una) užaugo supamas gausaus būrio egzilio intelektualų: poetas Jonas Aistis jam buvo tiesiog dėdė Jonas, prozininkas Jurgis Savickis – krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, kurio rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama ir kuris mokė berniuką rašyti rašinius.

Nicoje įgijęs bakalauro laipsnį ir viešosios teisės licenciją, P. Liutkus persikėlė į Paryžių, įstojo į Politikos mokslų institutą. Po studijų, 1964-ųjų liepą, P. Liutkus drauge su pusšimčiu prancūzų studentų išvyko į Kubą, gyvenančią porevoliucinėmis nuotaikomis.

Praėjus šešiems dešimtmečiams, P. Liutkaus fotoaparatu užfiksuoti to meto kadrai virto paroda. 2021 m. ji buvo pristatyta Arlio mieste vykstančiame bene garsiausias pasaulyje fotografijos festivalyje „Arlio susitikimai“ (Les Rencontres d`Arles).

Autorius pabrėžia: neprofesionalia įranga (fotoaparatu „Voigtländer“) darytos fotografijos nepretenduoja į meną, tačiau jų vertė – istorinė. Nuotraukose užfiksuoti kadrai leidžia pažvelgti į tuomečio Kubos vadovo laisvalaikį, jo meilės su prancūze studente Évelyne Pisier istoriją. Čia išvystame kitokį F. Castro – jis žiūri fotografui į akis, atsipalaidavęs bendrauja, pramogauja.

Organizatorių nuotr.

Įvaizdžio kūrimo kampanija

Susidomėjimas porevoliucine Kuba Prancūzijoje buvo nemenkas, mat, norėdama pasigirti laimėjimais, ši Karibų jūros valstybė kvietėsi prancūzų intelektualus. 1960 m. į Kubą vyko tokie intelektualai kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir.

1961-aisias režisierius Chrisas Markeras sukūrė filmą „Cuba Si!“. Rašytoja, žurnalistė Ania Francos 1962 m. išleido esė knygą apie revoliuciją ir jos lyderius F. Castro ir Che Guevarą „Kubos šventė“ (La Fête Cubaine). Tuo metu dar jauna prancūzų kino legenda fotografė Agnès Varda vyko į salą norėdama užfiksuoti jos pokyčius. Iš Kubos meno ir kino pramonės instituto negavusi leidimo filmuoti, namo režisierė sugrįžo su 1 800 nuotraukų, kurias 1963 m. pavertė filmu „Sveiki, kubiečiai“, liudijančiu revoliucijos poveikį ir peržengiančiu kino ir fotografijos ribas.

Kai intelektualai atliko savo darbą, kubiečiai nusitaikė į akademinį jaunimą – F. Castro daliai prancūzų studentų atrodė kaip charizmatiška laisvės kovos figūra, laikytas herojumi, pasipriešinusiu amerikiečių imperializmui, o pati Kuba – kaip laisvės kraštas, kuriantis kažką nauja, iki tol neregėta.

Istorija: Kuba, praėjus vos penkeriems metams po marksistinės socialistinės revoliucijos. / P. Liutkaus nuotr.

Kelionė su kliūtimis

P. Liutkus, okupuotos šalies diplomato sūnus, komunizmo idėjas vertino skeptiškai, tačiau tikėjo tautų suverenumo teise. „Visada buvau siekiančių nepriklausomybės pusėje“, – pabrėžia jis.

P. Liutkų itin įskaudino Vengrijos įvykiai, 1956 m. numalšintas Budapešto ruduo (su mokyklos draugais surengė protestą prie komunistinio žurnalo redakcijos), žavėjo Alžyro noras išsivaduoti iš Prancūzijos įtakos (todėl lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms). Tad ir Kubos revoliucija, pasibaigusi diktatoriaus Fulgencio Batistos nuvertimu, jam darė didelį įspūdį, pasėjo viltį, kad sala galbūt taps pavyzdine valstybe.

Pasak P. Liutkaus, F. Castro su bendražygiais siekė įgyvendinti savitą Kubos kelią: „Jie tai vadino Sinatros doktrina pagal jo dainą „My Way“ (liet. „Mano kelias“).

1964 m. jauną, ką tik Politikos mokslų institutą baigusį P. Liutkų užkalbino Paryžiuje sutikta mergina, dalijusi lapelius su kvietimu važiuoti į Kubą. Pasiūlymo kaina buvo itin patraukli – trijų savaičių kelionė su paketu „viskas įskaičiuota“ turėjo atsieiti tik kokius 500 eurų dabartiniais pinigais. Šiam pasiūlymui neatsispyrė ir P. Liutkaus bičiulis Jeanas-Pierre’as Osenda, jo draugė aktorė Maria Pisier ir šios sesuo teisės studentė Évelyne (P. Liutkaus bendrakursė iš Nicos).

Alžyro, Vietnamo revoliucijomis degusi E. Pisier, prasidėjus Kubos revoliucijai, kaip pati teigė, pradėjusi tiesiog karščiuoti. Šiuos ir dar apie 50 jaunuolių įvykiai Kuboje itin masino viską išvysti savo akimis (ir pro mėgėjiško fotoaparato objektyvą).

Kelionės pradžia nebuvo sklandi – prancūzų valdžia nedavė leidimo kubiečių lėktuvui tūpti Paryžiuje, jos pradžią teko atidėti dviem dienoms. „Lėktuvas, kuriuo skridome, buvo labai senas, „Bristol Britania“. Iš Madrido skridome į Airiją, kur paragavome airiško viskio, paskui – į Ganderį Kanadoje, o galiausiai – į Kubą. Po dviejų dienų kelionės atsidūrėme Havanoje“, – prisiminė P. Liutkus.

Kelionėje į Kubą apie 40 valandų praleidusiems studentams teko skristi dar ir į Kubos Santjagą – ten vyko ne tik karnavalas, bet ir laukė susitikimas su pačiu F. Castro. Šiandien parodoje eksponuojamas P. Liutkaus fotografinis pasakojimas apie Kubą galėjo būti visiškai kitoks, jei ne pasitaikiusi galimybė itin priartėti prie legendinio revoliucionieriaus.

Pokalbiai: pusvelčiui į Kubą atvykusius Prancūzijos studentus sužavėjo revoliucijos lyderis, jo atvirumas. / P. Liutkaus nuotr.

Netikėtas kvietimas

„Nuvažiavome į Kubos Santjagą, ten aikštėje ruošėsi kalbėti F. Castro. Buvome apie 50 žmonių grupė, atvykome dviem autobusais. Mus nuvedė laiptais ir staiga atsidūrėme toje pačioje tribūnoje kaip ir F. Castro. Sėdime, matome, ateina Che Guevara, Raulis Castro, F. Castro. Komendantė pradeda kalbėti. Kalba labai ilgai, jau ateina naktis, o jis dar kalba. Žmonės atrodė tarsi užburti, juokėsi ir verkė. Apie 200 tūkst. minia“, – pasakojo P. Liutkus.

Kai atsisega diržą su pistoletu ir numeta ant žemės – tai pats erotiškiausias garsas, kokį esu girdėjusi.

Po mitingo studentams grįžus į nakvynės vietą, laukė dar viena staigmena – juos trumpam aplankė F. Castro: „Seserys Pisier, Jeanas-Pierre’as ir aš sėdame vakarieniauti. Atsidaro durys ir pasirodo Fidelis! Aukštas, stambus, su rusvai žalsva uniforma. Tuo metu jam buvo 39 metai. Įsivaizduokite kentaurą, kurio balsas skambus, švelnus. Jis turėjo neįtikimą charizmą. „Mes dar susitiksime, – pasakė jis, – aš stebėsiu jūsų kelionę.“ Po dešimties minučių jo nebebuvo“, – pasakoja P. Liutkus.

F. Castro išvykus ir studentams suskubus baigti vakarienę, staigmenos nesibaigė – prie P. Liutkaus bičiulių stalo pasirodęs jaunas kariškis pritūpė ir diskretiškai pasiteiravo, ar iš jų grupės kas nors kalba ispaniškai. P. Liutkui atsakius teigiamai, jis buvo informuotas, kad F. Castro nori dar šią naktį su jais keturiais susitikti – vidurnaktį jų paimti atvažiuos automobilis. Buvo paprašyta kvietimą laikyti paslaptyje ir laukiant kelionės apsimesti, kad miega.

P. Liutkus sakosi tik vėliau supratęs, kad jų kompanijoje buvusi gražioji E. Pisier patraukė F. Castro dėmesį ir būtent dėl jos studentai sulaukė šio išskirtinio pakvietimo.

„Išeiname į gatvę, pririeda trys juodi automobiliai. Atsisėdu ir jaučiu, kad ant automobilio grindų pilna ginklų, metalas nuolat tarška. Važiuojame apie pusvalandį, pakylame į Siera Maestra kalnus. Ten buvo toks mažas viešbutėlis. Įeiname, o ten – F. Castro su kompanija. Pradėjome gerti alų, kalbėtis“, – artimesnę pažintį su Kubos lyderiu prisimena P. Liutkus.

Organizatorių nuotr.

Kritikavo Staliną

F. Castro svečius pasitiko ką tik išsimaudęs, šlapiais plaukais. Jis visą naktį prabuvo studentų draugijoje, klausinėjamas ir kalbėdamas apie pačius įvairiausius dalykus – futbolą, beisbolą, Prancūzijos istoriją, Paryžiaus komuną, Kubą, cigarus ir t. t.

F. Castro kalbino visus grupelės studentus, klausdamas, ką šie veikia, kur studijuoja. „Atėjus mano eilei pasakiau, kad ką tik baigiau Politikos mokslų institutą Paryžiuje, o mano tėvai – lietuviai. F. Castro pašoko ir ėmė aiškinti, kad jis pradėjo nepasitikėti Stalinu nuo tada, kai jis su Hitleriu sudarė Molotovo–Ribentropo paktą, nes su suverenitetu negalima žaisti – jis šventas“, – prisiminimais dalijasi P. Liutkus.

Jis buvo šokiruotas iš F. Castro lūpų išgirdęs patvirtinimą to, už ką visą gyvenimą kovojo P. Liutkaus šeima ir jo draugai iš Prancūzijos lietuvių bendruomenės. „Vėliau radau tokios P. Castro pozicijos patvirtinimą knygoje „Kukurūzų grūdas: Fidelio Castro ir Tomáso Borge’o pokalbis“, – teigia jis.

„Visą naktį taip ir praleidome užstalėje. Atėjo rytas. F. Castro sako, kad jam reikia dirbti, o mums – išsimiegoti. Todėl turime grįžti į Kubos Santjago miestą. Grįžę žiūrime – mūsų blondinė E. Pisier dingo. Ji parsirado vėliau, jau po pietų.“

Romanas, kurio neslėpė

„Ilgainiui F. Castro istorija su E. Pisier tapo žinoma visiems grupės nariams, nes kas kiek laiko ją vis išsiveždavo ir grįždavo ji tik kitą dieną“, – prisiminė P. Liutkus. Apie draugystę su Kubos lyderiu bičiulių rate Évelyne kalbėjo atvirai, teigdama, kad šis ryšys yra tik jos asmeninis reikalas.

„Pasakojo, kad Fidelio ilgi pirštai, bet labai švelnios rankos. Ir pats jis – nepaprastai švelnus žmogus. Sakė: „Kai atsisega diržą su pistoletu ir numeta ant žemės – tai pats erotiškiausias garsas, kokį esu girdėjusi“, – merginos žodžius prisimena P. Liutkus.

Studentų grupė netruko šiuo ryšiu pasinaudoti. „Pavyzdžiui, kartą atvykome į Havaną ir mus apgyvendino senuose, aptriušusiuose namuose. Pareiškėme F. Castro simpatijai – perduok savo draugui, kad norime geriau. Nedelsiant buvome apgyvendinti puikiame viešbutyje su dideliu baseinu“, – apie tai, kaip visa 50 prancūzų studentų grupė galėjo mėgautis Kubos lyderio palankumu, pasakoja kelionėje su fotoaparatu nesiskyręs P. Liutkus.

Tačiau aistros tarp studentų nerimo, besitęsiant viešnagei komunistuojantys studentai ėmė bruzdėti: „Grupėje prasidėjo kalbos, kad atvažiavome pasižiūrėti revoliucijos, bet gyvename kaip kokie buržua.“ Po viešbutyje sušaukto susirinkimo, kuriame dalyvavo ir komunistinio jaunimo lyderiai iš Havanos universiteto, prancūzai, norėję prisidėti prie Kubos revoliucijos įtvirtinimo ir stoti į šalies proletarų ir valstiečių gretas, priešais akis išvydo bulvių laukus.

Tuo tarpu P. Liutkus su 20 studentų komandantės kvietimu išplaukė jachta žvejoti omarų. „Mus pakvietė į laivą, konfiskuotą iš narkotikų prekeivio. Įlipome, plaukiame. Žiūrime – artinasi Kubos jūrų karinis laivas, iš jo išlipa F. Castro ir prisijungia prie mūsų kompanijos. Tada jis visą dieną praleido kartu. Būtent tąkart drauge žvejojome omarus, – unikalių nuotraukų atsiradimo istorija dalijasi P. Liutkus ir pabrėžia: – Viskas buvo labai paprasta. 1964 m. niekas jo kaip valstybės vadovo dar nesaugojo. Tik vėliau jis jau nieko nebeprisileido, bijojo pasikėsinimų.“

Paklaustas, ar Évelyne artimą ryšį su Kubos lyderiu užmezgė savo noru ir laisva valia, P. Liutkus įsitikinęs: „Ji tikrai mylėjo Fidelį. Buvo 23-ejų, jau mačiusi gyvenimo, ne paauglė. Sakydavo: „Tai Dievo pirštas mane parodė jam.“

Organizatorių nuotr.

Išskyrė politinės pažiūros

Kelionėje po Kubą užsimezgęs E. Pisier ir F. Castro romanas susirašinėjant laiškais iš viso truko ketverius metus. 1965-aisiais mergina vėl buvo pakviesta į Kubą ir su F. Castro praleido pusantro mėnesio. Vėliau saloje lankėsi dar ne kartą, susirašinėjo. P. Liutkaus teigimu, F. Castro norėjęs, kad mylimoji pasiliktų, dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje ir dėstytų teisę universitete. Norėjo su ja susilaukti vaikų ir netgi į Kubą buvo pakvietęs merginos mamą.

Paradoksalu, tačiau poros nesutarimai prasidėjo dėl nepakankamo F. Castro kairumo. Jis kritikavo Staliną, sakė, kad Lenino ir Karlo Marxo idėjos jo niekada nedomino, o proletariato diktatūrą vadino kvaila. Dar didesnių nesutarimų kilo dėl moterų ir homoseksualių asmenų teisių Kuboje, nes, E. Pisier manymu, Fidelis neskubėjo keisti visuomenėje įsitvirtinusių pažiūrų. Tuo tarpu kaip XX a. antrosios pusės Prancūzijos intelektualinio gyvenimo legenda šiandien prisimenama E. Pisier buvo viena aktyviausių Prancūzijos kovotojų už moterų ir homoseksualių asmenų laisves.

1968 m., po Prahos pavasario, F. Castrui nepasmerkus sovietų invazijos į Čekoslovakiją, Évelyne galutinai nusivylė mylimuoju, liovėsi su juo susirašinėti. P. Liutkaus teigimu, F. Castro laiškai ir toliau kas mėnesį pasiekdavo Évelyne, tačiau ji juos sunaikino. Apie nepaprastą draugystę E. Pisier, vėliau tapusi Paryžiaus universiteto teisės profesore, parašė dvi knygas. Tuo tarpu P. Liutkaus fotografijos, Kauno rajono muziejuje pristatomos parodoje „Kuba. 1964-ieji“, leis į šią meilės istoriją pažvelgti iš itin arti.

Parodos atidarymas – gegužės 31 d.

Paroda Raudondvario pilyje veiks iki birželio 23 d.

Muziejus lankomas III–VII 10–17.30 val.