Archyvo nuotr.

KIRPĖJAS ATSTOJO IR STILISTĄ, IR NUODĖMKLAUSĮ

2016-11-19 16:00
Inga Levickaitė-Vaškevičienė

Šiemet Lietuvos liaudies buities muziejaus fondai praturtėjo dar vienu rinkiniu: kaunietė Jurgita Sakalauskienė padovanojo 157 išsaugotus savo močiutės kirpėjos Stasės Kristinos Vaižgėlaitės-Gofmanienės (1933–2016) darbo įrankius ir priemones.

Šeima ir amato mokymasis

Su kirpėjo amatu muziejaus lankytojai supažindinami per kasmet vykstančias Amatų dienas. Muziejaus miestelyje buvo planuota įrengti tarpukario kirpyklos ekspoziciją: rinkta etnografinė medžiaga, sukaupti Ukmergės kirpykloje naudoti daiktai. 1978 m. dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas įgijo 313 tokių eksponatų.

Ypač įdomūs yra ketvirtajame dešimtmetyje pagamintas nešiojamas įrenginys ilgalaikiam sušukavimui "Junior Wella luxus", prietaisas veidui garinti, įvairios kaitinamos žnyplės plaukams garbanoti ir net devyni šinjonų ruošiniai iš natūralių plaukų.

Muziejuje saugomi ir kai kurie bene vieno ryškiausių tarpukario provincijos fotografų – vabalninkiečio Juozo Daubaro (1895–1982), besivertusio ir kirpėjo amatu, klientams kirpti naudoti įrankiai.

Kirpėja S.K.Gofmanienė gimė ir augo Kaune, Žaliakalnyje. Vienturtė, nei brolių, nei seserų neturėjo. Pokario laikotarpis buvo sunkus, šeimai stigo pinigų. Sulaukusi keturiolikos metų, Stasė Kristina pradėjo mokytis kirpėjos amato pas meistrą Savicką buitinio aptarnavimo kombinato kirpykloje "Jaunystė", Šančiuose. Mokslas truko metus, o besimokydama dirbo – jau kirpo, šukavo klientes.

Amatas kaunietei labai patiko: nuolat domėjosi naujovėmis, sekė madas, pirko specialius žurnalus. Paskui ir pati mokė būsimąsias kirpėjas.

Ištekėjo aštuoniolikos. Vyras Romualdas buvo baigęs amatų mokyklą ir įgijęs šaltkalvio specialybę. Vėliau dirbo taksistu, turėjo verslininko gyslelę. Darbštūs ir nagingi Gofmanai susilaukė dviejų mergaičių – Kristinos ir Zitos. S.K.Gofmanienės dukra Zita pasakoja, kad mama visuomet rūpinosi visų namiškių, draugių, pažįstamų šukuosenomis.

Panirusi į darbą

S.K.Gofmanienė kirpo tik moteris. Iš pradžių dirbo kirpykloje Šančiuose, prie konditerijos fabriko, tapo jos vedėja. Po darbo pėsčiomis grįždavo namo į Žaliakalnį, nes vakarais nebūdavo kuo parvažiuoti. Šeimai pakeitus butą, įsidarbino kirpyklose Vilijampolėje – Linkuvos ir Demokratų gatvėse. Darbe užtrukdavo ilgokai, nes tekdavo plušėti ir po dvylika valandų, dvi pamainas.

Stasė Kristina buvo labai gera, garsi kirpėja. Klientes taip pat priimdavo namuose, po darbo, neatsisakydavo padirbėti ir savaitgaliais. Bute vyras jai įrengė atskirą mažutį kambarėlį. Lengvai bendraujanti kirpėja juokdavosi, kad žino visų Vilijampolės moterų gyvenimus.

Kaunietė buvo labai atsidavusi savo profesijai, visuomet dirbo nepriekaištingai – apdovanota daugeliu diplomų ir garbės ženkleliais.

Kurį laiką padirbėjusi po pensijos, S.K.Gofmanienė savo amato neišsižadėjo iki 80 metų. Turėjo tik ja pasitikėjusių ištikimų klienčių. Ilgokai darė ilgalaikius ir cheminius sušukavimus, tik nebekirpo. Sakydavo, kad "rankos nebe tos". Kankino stuburo skausmai, artritas – dažydamos plaukus kirpėjos nenaudojo pirštinių, nors visos turėjo vilkėti chalatus.

Amato subtilybės

S.K.Gofmanienės naudotas inventorius – dideli ir mažesni įvairaus skersmens metaliniai plaukų suktukai, suktukai cheminiam ir ilgalaikiam sušukavimui, smeigtukai, segtukai ir pan. – buvo labai tvarkingai sudėtas į medines dėžutes su skyreliai.

Darbui namuose R.Gofmanas pagamino žmonai didelį pastatomą metalinį plaukų džiovintuvą, kuris, beje, veikia ir dabar. Į muziejaus fondus taip pat pateko žirklės, šukos, rankinė plaukų kirpimo mašinėlė, indeliai dažams maišyti.

Beje, Gofmanų namuose šaldytuve visuomet būdavo alaus: Stasė Kristina jį praskiesdavo ir, prieš plaukus sukdama, naudojo jiems standinti.