Būdamas vienu iš VDKM atkūrimo iniciatorių po 1990 m., A. Pociūnas tapo ne tik svarbių istorinių procesų liudininku, bet ir jų formuotoju. Jo rankomis ir idėjomis atgijo daugelis muziejaus ekspozicijų, kuriose ne tik eksponuojami istoriniai artefaktai, bet ir pasakojamos gyvos, įtraukiančios Lietuvos kariuomenės istorijos. Jo darbas – nuolatinė kelionė per praeities mūšius, karinių vienetų tradicijų apžvalgas, heraldikos simboliką ir kariuomenės ritualus, šiandien atspindinčius tautos tapatybę.

Apie muziejininko profesijos iššūkius, istorinių įvykių atkūrimo subtilybes ir Lietuvos karinės istorijos likimą šiandieninėje visuomenėje – pokalbis su A. Pociūnu.

– Arvydai, jūsų biografija labai plati. Rašote straipsnius ir knygas Lietuvos valstybės karybos istorijos temomis. Jūs – vienas iš VDKM atkūrimo iniciatorių, muziejaus rekonstrukcijos projekto kuratorius. Taip pat Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Heraldikos komisijos, o dabar Lietuvos kariuomenės istorinės atminties ir simbolikos komisijos narys. Daugelio muziejaus ekspozicijų ir parodų autorius, Lietuvos karybos istorijos tarptautinių konferencijų organizatorius, istorinių įvykių atkūrimo inscenizacijų organizatorius ir režisierius. Trumpai būtų galima pasakyti – jūs tiriate karybos istorijos ir karo meno lauką. Kaip šios išvardytos sferos siejasi ir kaip viena kitą papildo?

– Na, gražiai čia mane pristatėt, bet aš visada sakau – istorija nėra tik sausi faktai ar eksponatai už stiklo. Istorija – gyvas, kvėpuojantis organizmas, kuris nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, kaip mes ją pasakojame, įprasminame. Mano darbas – ne tik rinkti ar rodyti praeities liudijimus, bet ir sudėlioti juos į pasakojimą, kuris įkvėptų žmones domėtis, suprasti ir didžiuotis savo krašto istorija. Kiekviena ekspozicija, paroda, rekonstrukcija – ne tik istorinių įvykių atkūrimas, bet ir savotiškas tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp to, kas mes buvome, ir kas mes esame dabar.

Muziejininkystė yra daugiau nei vien tik darbas. Tai – misija, gyvenimo būdas. Kad istorija būtų gyva, reikia ją ne tik saugoti, bet ir pasakoti, atrasti naujų būdų ją pristatyti, parodyti, kad ji nėra kokia nors tolima ar neaktuali. Ji yra tarp mūsų, kaip ir mūsų karybos paveldas – ne tik praeitis, bet ir mūsų tapatybės dalis. Todėl mano tikslas – kad istorija būtų ne tik matoma, bet ir suprasta, kad ji kalbėtų su žmogumi ir visuomene.

O dėl titulų ar komisijų narysčių – na, visa tai tik formalumai. Man visada buvo svarbiausia ne titulas, o darbas. Ir jei nors vienas jaunas žmogus po apsilankymo muziejuje susimąsto, kad istorija yra ne tik vadovėlis, bet ir gyvenimo dalis, vadinasi, mano ir kolegų darbas buvo prasmingas.

– Minėjote, kad savo darbo pradžioje muziejuje tiesiog „gyvendavote“, tai buvo ir diskusijų klubas, ir įkvėpimo šaltinis – savos sienos, kurias jūs su kolegomis „statėte“, o jos jus palaikė. Būtų įdomu sužinoti apie to meto atmosferą.

– Tai buvo nedideli, bet svarbūs pirmieji žingsniai, kada pradėjome nutraukti tradiciją „to nedėk, tą nuimk“, t. y. – kiti vėjai įsivyravo. Atsirado daugiau vietos improvizacijai, galimybei ne taip tiesmukai pristatyti istoriją. Buvo pradėta vertinti ekspozicijos autoriaus nuomonė. Darbai niekada nesibaigdavo 17 val., kartais tekdavo dirbti iki vėlumos. Tai vyko pirmame, naujajame etape, kai mes tapome karo muziejumi (1990 m.), o mano sukurtas „Kapitalizmo skyrius“ virto Karybos istorijos skyriumi. Stengiausi apibrėžti laikotarpį nuo 1795 iki 1940 m., į kurį sąmoningai įtraukiau svarbiausius įvykius, tokius kaip 1812 m., 1831 m., 1863 m. sukilimai, Pirmasis pasaulinis karas (1914–1919 m.), Nepriklausomybės kovos (1918–1920 m.) ir kiti to laikotarpio įvykiai. Reikėjo „prikelti“ šiuos įvykius, todėl aš gilinausi į juos ir padėdavau kolegoms, o jie – man.

Efektas: anot A. Pociūno, muziejus turi būti vieta, kur ji ne tik eksponuojama, bet ir išgyvenama. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Jūsų darbo pradžioje VDKM tapo ne tik ekspozicijų erdve, bet ir gyvu istorijos centru, kuriame keitėsi požiūris į istorijos pateikimą. Kaip atrodė ši transformacija? Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kokią įtaką tai turėjo muziejui?

– Tai buvo nedideli, bet labai svarbūs pirmieji žingsniai. Mes ne tik keitėme ekspozicijas, bet ir patį muziejaus suvokimą. Iki tol egzistavo griežtos taisyklės – ką galima rodyti, ką ne, kas turi būti eksponuojama, o kas geriau tegul lieka saugyklose. Pradėjome laužyti šias taisykles – supratome, kad galime perteikti Lietuvos istoriją per karo istoriją. Muziejus virto ne tik saugomų eksponatų vieta, bet ir erdve, kurioje susitinka praeitis ir dabartis. Dėl to muziejus tapo artimesnis žmonėms, labiau įtraukė visuomenę į istorijos pažinimą. Įvyko didelis lūžis – buvę muziejininkai, tapome karo istorijos specialistais, o tai atnešė didelę atsakomybę. Pradėjome gauti daugybę skambučių – žmonės, ypač iš tarpukario Lietuvos kartos, ieškojo atsakymų, dalijosi prisiminimais, pasakojo, ką patys matė ir išgyveno. Jų atmintis buvo neįtikėtina, o mūsų tikslas tuo metu buvo išsaugoti šią gyvąją istoriją.

– Po 1990-ųjų Vytauto Didžiojo karo muziejus grįžo prie savo istorinės paskirties. Tačiau kokie buvo pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai atkuriant muziejų? Kaip vyko kolekcijos formavimas? Su kokiomis problemomis susidūrėte ir kokius svarbius sprendimus teko priimti?

– Kai atėjau antrą kartą (pirmą kartą 1970–1971 m.) dirbti į muziejų 1978 m. liepos 3 d., niekas dar neįsivaizdavo, kokie pokyčiai laukia. Laikui bėgant tapau „Kapitalizmo skyriaus“ vedėju – dabar tai skamba juokingai, bet tuomet tokios buvo realijos. 1987 m. pradėjome rengti naują ekspoziciją, kurioje pirmą kartą buvo ryškus istorinės tiesos ženklas – du nedideli planšetai, vienas su trispalve, o kitas su Vyčiu! Kiekvienas sprendimas reikalavo drąsos ir tie du artefaktai tapo muziejaus naujos ekspozicijos dalimi. Tuo metu mažai kas tikėjo, kad galima rodyti tokius simbolius, o dėl jų eksponavimo reikėjo gerai pakovoti. Imperijos griūtis buvo neišvengiama, bet niekas nesitikėjo, kad ji įvyks taip greitai ir staigiai.

1990 m. atkurti muziejų nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo susigrąžinti jo istorinį vardą. Tai buvo didžiulis laimėjimas, tačiau kartu atsivėrė tuštuma – muziejus buvo ideologizuotas, politizuotas, o turinys – bolševikinis, propagandinis. Lietuvos kariuomenė sovietmečiu buvo vaizduojama kaip „buržuazinės Lietuvos“ reliktas, todėl pirmiausia reikėjo iš esmės keisti muziejaus koncepciją ir grąžinti tikrąją istoriją.

Didžiulis iššūkis buvo ekspozicijų kūrimas. Nebuvo aišku, nuo ko pradėti, su kuo konsultuotis, trūko istorinės medžiagos. Buvo vakarų, kai sėdėdavome ir tiesiog svarstydavome, ką daryti toliau – cigaretė, kava ir mintys, archyvai ir knygos, kaip atkurti muziejų. Bet tuo pačiu turėjome ir labai stiprią komandą, kuri su didžiuliu entuziazmu ėmėsi darbo. Manau, šiuo atveju vardų ir pavardžių geriau neminėti, nes iš jų kiekvienas su savuoju „aš“. Vieni nori, o kiti stengiasi nutylėti, kad dirbo muziejuje.

Ekspozicijų atkūrimas buvo lyg naujo pagrindo statymas po griūties. Kolekcijas teko formuoti beveik iš naujo, nes viskas buvo išdarkyta, ideologizuota, daugelio pagal tematiką eksponatų tiesiog trūko. Tačiau su kiekvienu žingsniu pavyko atkurti ne tik muziejų, bet ir jo prasmę – kad tai būtų vieta, kur istorija kalba atvirai, be propagandos ar iškraipymų.

Jiems tai buvo nepriimtina – kaip gali tokioje „atsilikusioje“ buržuazinėje Lietuvoje būti ne tik tokie didvyriai, bet ir balzamavimo specialistai?

– Ar galite pasidalyti įdomiu ar įspūdingu atveju iš savo darbo su karo istorija, atkuriant ekspoziciją, kuris jums labiausiai įsiminė ar turėjo didžiausią įtaką kaip istorikui?

– Vienas tokių įsimintiniausių momentų buvo 1983 m., kai rengėme ekspoziciją Dariaus ir Girėno skrydžio 50-mečiui. Viskas buvo paruošta, bet išvakarėse, apie 20 val., sulaukėme skambučio iš „visiems žinomų tarnybų“, kad ateis patikrinti. Supratau, kad gali būti problemų, bet reikėjo peržiūrėti, kas galėtų nepraeiti. Ir iš tiesų net nepagalvojau, kad komisijai užkliuvo nuotraukos – balzamuotų lakūnų kūnai. Jiems tai buvo nepriimtina – kaip gali tokioje „atsilikusioje“ buržuazinėje Lietuvoje būti ne tik didvyrių, bet ir balzamavimo specialistų? Liepė be kalbų nuimti. Prasidėjo ilgos diskusijos, trukusios iki pusės pirmos nakties, bet aš atsisakiau nuimti. Tikrintojas tada pasakė, kad „skųsis aukščiau“ – tebūnie, pagalvojau, nes tam tikri dalykai jau buvo pajudėję, ir pokyčių nebuvo įmanoma sustabdyti. Tai buvo mažytė muziejininkų pergalė, vis dėlto muziejaus lankytojai pamatė to laikmečio mūsų medicinos pasiekimus, kokio aukšto lygio specialistų turėjome.

Tai – lūžio momentas. Pajutau, kad keičiasi ne tik ekspozicijos turinys, bet ir pati epocha. Istoriją galima buvo pasakoti drąsiau, bet vis tiek reikėjo ieškoti būdų, kaip parodyti tikrovę tarp cenzūros rėmų. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos kariuomenės vaizdavimas, norėjau eksponuoti didelę fotopano, bet vadovas nepritarė tiesioginiam kariuomenės rodymui, tad suradau kitą sprendimą: parodžiau kariuomenę per akimirkas iš kasdienybės – pavargęs, purvu apsitaškęs manevruose dalyvaujantis lietuvių kapitonas apkasų fone. Tai nebuvo reprezentatyvus, bet autentiškas vaizdas.

Kitas pavyzdys – kaip reikėjo suformuluoti prierašus prie nuotraukų. 1987 m. galėjome rašyti tik „buržuazinės Lietuvos kariuomenės kapelionas šventina...“, o 1990-aisiais jau buvo galima įvardyti „tarpukario Lietuvos kariuomenė“. 1991 m., kai keitėme ekspozicijas, pagaliau buvo galima parašyti aiškiai – „Lietuvos kariuomenės karo aviacijos kapelionas šventina Lietuvos lėktuvus“.

Šie dalykai parodė, kad istoriją reikia ne tik išsaugoti, bet ir sugebėti ją perteikti, kartais – ieškant kūrybiškų sprendimų, ypač jei norėjai eksponuoti tai, ko tuo metu „valdžia“ nenorėjo rodyti. Istorikas muziejuje nėra vien tik eksponatų saugotojas – jis turi būti ir strategas, kad sukurtų įvykį, jog istorija taptų matoma. Juo labiau, kad Lietuvos karo istorija – milžiniškas baltų dėmių tinklas, kurį privalome kuo skubiau sulopyti!

Interaktyvu: karo istorijos rekonstrukcijų festivaliai leidžia bent truputį įsijausti į šimtmečių senumo įvykius. / Tomo Raginos nuotr.

– Kiekvienas žmogus, pasirinkęs istoriko ar muziejininko kelią, tam tikra prasme neša savyje asmeninę aistrą tyrinėti, atrasti, išsaugoti. Galbūt jūsų vaikystė turėjo tam įtakos? Kas paskatino jus pasukti į istorijos tyrinėjimus?

– „Gimiau Kaune, augau S. Nėries (dabartinėje V. Putvinskio) gatvėje, prie funikulieriaus, – vaikystė buvo pilna tyrinėjimų, nuotykių ir atradimų. Istorija mane patraukė anksti, dar penktoje klasėje susidomėjau egiptologija, nes Čiurlionio muziejuje buvo stipri egiptologijos ekspozicija, o kaimynės mama turėjo A. Šapokos Lietuvos istoriją. Tai buvo pirmoji mane įtraukusi knyga – išrašiau iš jos puslapius, apie mūšius, žymiausias lietuvių pergales ir tarsi archyvaras saugau ir šiandiena. Oršos mūšis tapo mano kelrodžiu – piešiau mūšių schemas, kūriau savo istorines rekonstrukcijas, o buto kambario grindys virsdavo mūšio lauku, kareivėliais tapo šachmatų figūrėlės, kurių turėjau net 300 (dėdė stalius, kurį laiką jas darė, kol figūrėlės atsirado pas mane).

Kieme su draugais statėme bunkerius – keliantis funikulieriumi į Žaliakalnį, kairėje, dar galima matyti išlikusias bunkerių duobes. Kovojome su kitų kiemų vaikais dėl „strateginių taškų“, „rekvizuodavome“ obuolius iš kaimynų sodų. Kartą įkliuvau dailininkui A. Žmuidzinavičiui – jo sodas buvo tikras lobynas.

Vaikystė mane išmokė ieškoti, kurti, interpretuoti – visa tai vėliau peraugo į aistrą karo istorijai ir muziejininkystei. Istorija man niekada nebuvo tik vadovėlio puslapiai – ji visada buvo gyva, o aš, matyt, nuo pat vaikystės buvau jos tyrinėtojas.

– Galima teigti, kad jūsų vaikystė buvo savotiškos karybos istorijos pradmenys – strategijos pagrindai, taktika, vietovės analizė. Kaip tie vaikystės žaidimai ir patirtys formavo jūsų vėlesnį domėjimąsi karo istorija?

– Be abejonės. Kiemo žaidimai buvo daugiau nei vaikystės pramoga – tai buvo pirmieji strategijos, taktikos ir net ginklų gamybos bandymai. Vienas svarbiausių mūsų „mūšių“ taškų buvo prie Aušros tako, kur tada stovėjo karininkų namai (Banko tarnautojų namas). Ten vykdavo mūsų improvizuoti „Žalgirio mūšiai“. Kariaudavome su faneriniais apsaugos ir metaliniais ginklais, skydai dažnai sutrupėdavo į gabalus, o rankos ir kojos buvo mėlynės ir gumbai. Prireikus, šturmuodavome metalinius vartus, kurių jau neliko. Mūsų kiemo mergaitės tapdavo sirgalėmis –  stebėdavo, kada atvažiuos milicija, o kai ji atvykdavo, visi skubiai traukdavome į Žaliakalnio šlaitus.

Žiemą kovos transformuodavosi – sniego gniūžtės virsdavo granatomis, vykdavo tvirtovių karas, o svaidomų grumstų pataikymą į galvą prisimenu iki šiol. Tokie dalykai ugdė suvokimą apie strategiją, teritorijų kontrolę, išmokė mąstyti, o vėliau peraugo į rimtesnį domėjimąsi karo istorija.

Svarbu ir tai, kad dar vaikystėje turėjau progą bendrauti su Pirmojo pasaulinio karo dalyviais. Vienas jų buvo mano tėvo dėdė Jonas Mikėnas, kurio pasakojimai apie frontą man skambėdavo kaip gyva istorijos pamoka. Jis buvo stipriai apkurtęs nuo artilerijos sviedinių, bet nuolat kartodavo tą patį prisiminimą: „Germanas duoda, net žemė dreba“. Tuo metu nesupratau, tačiau vėliau, jau dirbdamas muziejuje, dažnai prisimindavau šią frazę ir senų žmonių pasakojimų fragmentus sujungdavau į visumą. Jie labai padėjo dirbant archyvuose, su eksponatais, rengiant parodas ir ekspozicijas.

Vaikystė man davė pagrindą ne tik domėtis istorija, bet ir suvokti ją per praktiką – per mūšių simuliacijas kieme, pasakojimus, pačias smulkiausias detales, kurios, kaip sakiau vėliau, tapo svarbiomis mano darbe.

– Jūsų vaikystėje gautas „grumstas kakton“ tapo ne tik fiziniu smūgiu, bet ir simboliniu postūmiu į karo istorijos tyrimus. Kaip šis epizodas susijęs su jūsų atradimais tyrinėjant Kauno tvirtovės fortus? Ką jis jums atskleidė apie praeities įvykius?

– Grumstas kakton – tai ne tik vaikystės žaidimų prisiminimas, bet ir metafora apie tai, kaip istorija pati atsitrenkia į tave. Vėliau, jau tyrinėdamas Kauno tvirtovės fortus, supratau, kad šis grumstas mane lydėjo visą gyvenimą.

Vieną dieną, išvažiavęs iš Garliavos, sustojau prie vienos sodybos – tikėjausi rasti kokių nors karo reliktų. Sodybos šeimininkas parodė senelio tvarto duris, suvarpytas kulkų, nuo 1915 m. vykusių mūšių. Tai buvo dar vienas ženklas, kad istorija čia pat – reikia tik mokėti ją perskaityti. Bet įdomiausia buvo tai, ką pamačiau pakelėje – plento pjūvyje išryškėjo sluoksniai: viršuje juodžemis, o po juo – labai storas sluoksnis molio.

Ir čia man viskas susidėliojo. Prisimindamas, kaip Kauno tvirtovėje kovoję gynėjai buvo kontūzyti, supratau, kad tuo metu, kai vyko mūšiai, lietaus nebuvo, žemė išdžiuvo, o sprogus sviediniams kartu su skeveldromis kilo grumstai, kurie, krisdami, taip pat žalojo karius. Tai man priminė vaikystės kiemo žaidimus, kai grumstai, nors žymiai mažesni, galėjo padaryti žalos – tik iškeldavai galvą iš „apkaso“, ir tuoj gaudavai į kaktą. Tai buvo mano dėdės Juozo Mikėno, mano pačio ir kiemo draugų istorijos.

Nepasisekė 1794 m., 1831 m. ir 1863 m., bet pavyko 1918 m. ir vėl 1990 m. Tai mums buvo suteikta trečią kartą. O kaip žinia – ketvirtų progų istorijoje nebūna.

Tyrinėjant archyvinius dokumentus apie fortų kovas, pastebėjau net tokias detales, kaip apšaudymo intensyvumą – tai galima įžvelgti karių užrašytose ataskaitose. Kai ugnis suintensyvėja, raštas šokinėja, linksta tai į apačią, tai į viršų, paskui vėl tiesėja – karininkai ataskaitas rašydavo tarp ir po sviedinių sprogimų. Istorija nėra tik datos ir dokumentai – ji yra fizinė, ją galima pamatyti, pajusti, net gauti kakton grumstu. Ir kartais tai tampa svarbiausiu atradimu.

– Kalbėjome apie rezistencines kovas ir jūsų naujausią knygą „Už laisvę ir tėvyne 1794 m.“ Sakykite, kuris sukilimas svarbiausias Lietuvai? Šis, 1831m. ar 1863m.?

– Jie yra panašūs, nes samprata yra sukilimas. Jie lyg atrodo lygūs, bet yra labai skirtingi savo esme. 1831-ųjų pilnų metų sukilimas – paprasti sukilėlių būriai, iš jų suformuoti kadriniai daliniai narsiai stoja į kovą su daug galingesniu priešu, tačiau pralaimėjome, atžygiavo lenkų korpusas vadovaujamas gen. Antano Gelgaudo, bandome atsitiesti, su nauja jėga vėl stojom į kovą, bet ir vėl pralaimėjome. O 1863 m. nebeturėjome profesionalių dalinių, jie buvo suformuoti tik iš dvarų, kaimų savanorių. Taip, jie neturėjo patyrimo. Antai mes matome, kad 1794 m. yra kariuomenė, kadriniai karininkai vadovauja, bet vis tiek pralaimėjome. Jeigu 1831 m. dar yra karininkų, generolų... tai 1863-ųjų sukilimo vadas yra kunigas. Tai – visuomeninis reiškinys. Mūsų Antanas Mackevičius buvo raštingas, gabus žmogus, bet jis kunigas, o Zigmas Sierakauskas, berods, tik štabo kapitono laipsnį turėjo. Kitaip tariant, paskutiniame sukilime dalyvavo žmonės, kurie buvo arba jau seniai atitarnavę, arba idėjiniai vyrai, tačiau jų buvo labai mažai, o be vadų įveikti rusų kariuomenės neįmanoma.

– Nenorėčiau veltis į hipotetines plotmes, bet būtų įdomu sužinoti jūsų nuomone, įdomu, kas būtų jeigu būtų, t. y. jeigu 1794 m. sukilimas būtų buvęs sėkmingas? Pavystikime alternatyvų scenarijų – ar tam bent jau yra pagrindo? Ką būtų buvę galima iškovoti? Lengvą vasalinę nepriklausomybę ar bent dalinę autonomiją?

– 1794 m. sukilimas neturėjo realios galimybės laimėti. Kaip galima laimėti prieš tris galingas imperijas – Rusiją, Prūsiją ir Austriją, kurios kiekviena turėjo 150–300 tūkst. karių? Mes, su didžiausiomis pastangomis, surinkome vos 70 tūkst. sukilėlių, ir net tie buvo susiskaldę – vieni kovojo už tėvynę, kiti – už garbę, šlovę ar pinigus.

Sukilimo dvasia buvo stipri, bet mes nebuvome vieningi. Tai aiškiai parodo ir to meto liudijimai. Vieno sukilėlio laiške, kurį cituoju savo knygoje, rašoma: karininkas gavęs laišką iš namų, kuriame tėvai praneša, jog kaimynas užgrobė jų turtą, nusiminė. Kolega jį nuramino: „Laimėsime sukilimą, tada ir su kaimynu išsiaiškinsime.“ Tokia buvo realybė – kol vieni kovojo dėl nepriklausomybės, kiti rūpinosi savo kiemu.

Net jei sukilimas būtų pasiekęs trumpalaikę pergalę, maksimumas, ką buvo galima iškovoti, – lengvą vasalinę priklausomybę ar autonomiją. Bet tai būtų trukę neilgai – vis tiek būtume buvę nugalėti. Siekiai ir norai buvo geri, bet buvome per daug atsipalaidavę, ginklų truko, silpna kariuomenė, buvo nemažai tautiečių, net karininkų, norėjusių labiau tarnauti rusų imperatorienei nei savo Tėvynei, kartu nebuvo ir laiko duoti atkirčio priešui.

Tačiau svarbiausia, kad mes vis dėlto sugebėjome atstatyti savo valstybę. Nepasisekė 1794 m., 1831 m. ir 1863 m., bet pavyko 1918 m. ir vėl 1990 m. Tai mums buvo suteikta trečią kartą. O kaip žinia – ketvirtų progų istorijoje nebūna.

– Karinių – istorinių įvykių rekonstrukcijos? Tai juk taip pat darbas su karo istorija, koks pats įspūdingiausias atvejis, išskirtinis įvykis apie kurį norėtumėte papasakoti?

– Istorinių įvykių, rekonstrukcijų buvo daug, bet keli momentai iki šiol sukelia malonių prisiminimų. 1990 m. vyko pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės paradas, kuriam teko sudaryti ir scenarijų. Repetavome tamsų lapkričio vakarą, uniformų dar nebuvo, bet žygiuojančių vyrų batai kaukšėjo, voros ir eilės žygiavo, „liniuotė“ – atrodė, lyg pati istorija būtų sugrįžusi. Užgrojus maršui, langai gatvėje atsidarinėjo vienas po kito, žmonės stebėjo – jų žvilgsniuose buvo ir smalsumas, ir tikėjimas. Tai buvo nepamirštamos atkuriamos Lietuvos kariuomenės istorijos puslapis!

1997 m. atkartojau Napoleono persikėlimas per Nemuną – stoviu ant pontoninio tilto, saulė pamažu lenda pro debesis, ir staiga jos spinduliai nušviečia mūsų ulonų uniformas, kokardas, trispalves. Tai buvo akimirka, kai supratau, kad viskas, ką rašiau, planavau ir derinau, virto tikrove ir galimybe nors trumpam pamatyti tą 1812 m. birželio 24 d. Europinio istorinio įvykio fragmentą. Karo istorikui tai – neišpasakytas džiaugsmas.

O 1996-ųjų Žalgirio mūšio inscenizacija Kaune? Įsivaizduokite: prie pilies esantis stadionas pilnutėlis žmonių, vėliavos banguoja, ginklai sužimba, Herkaus Manto filmo garso takelis – ir iš pasalos pakyla 150 lietuvių karių, ir puola tiek pat kryžiuočių. Pamatęs įnešama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą tos akimirkos niekada nepamiršiu. Supratau, kad ne tik atkuriame istoriją, bet ir leidžiame žmonėms ją išgyventi iš naujo.

Istorija nėra tik tekstas knygose – ji yra garsas, spalva, judesys, jausmas. Tai ir yra rekonstrukcijų esmė.

– Pakalbėkime apie jūsų svajonių Karo muziejų. Jei turėtumėte absoliučią laisvę, jokių biurokratinių apribojimų ar finansinių suvaržymų – kaip atrodytų jūsų idealus Karo muziejus? Ką norėtumėte jame įgyvendinti, kad lankytojus ne tik sudomintumėte, bet ir sukrėstumėte, paliktumėte neišdildomą įspūdį?

– Mano vizija – ne tik karo istorijos faktai, bet ir gyva patirtis. Noriu muziejaus, kuriame būtų atskleista ne tik kariuomenės istorija, bet ir pats kario, karininko gyvenimas – nuo Vytauto laikų iki šių dienų. Kaip keitėsi ne tik ginklai, uniforma, atributika bet ir jų šeimos buitis, aplinka, kasdienybė? Juk kariškio gyvenimas yra daugiau nei mūšiai – tai pareiga, tradicijos, asmeninė atsakomybė ir visuomenės dalis, kurią jis gina.

Man svarbu ne tik eksponatai, bet ir tai, kaip jie kalba lankytojui. Kartais užtenka paimti į rankas vėliavą ar ginklą – parodyti žmonėms, ir jie staiga suvokia įvykio esmę. Istorija gyva tol, kol mes ją pasakojame, o muziejus turi būti vieta, kur ji ne tik eksponuojama, bet ir išgyvenama.

Tai nėra tik praeitis, tai – mūsų tapatybė. O ji tęsis tiek, kiek norėsime, kad ją tęstų mūsų vaikai.