Skirdami paramą ir investuodami, lietuvių emigrantai parodė, kad siekia padėti savo kraštui – Pirmojo pasaulinio karo nualintai Lietuvai, kuriai reikėjo atkurti ekonomiką ir sutvarkyti visas gyvenimo sritis.
Išeiviams atrodė, kad tai buvo gera galimybė į Lietuvos ūkį investuoti kapitalą. JAV lietuviai, turėdami pinigų, siekė ne tik padėti Lietuvai, bet ir gauti iš to naudos. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais JAV lietuvių vadovai agitavo išeiviją savo pinigais prisidėti kuriant įvairias akcines bendroves, kurios investuotų sukauptą kapitalą į atkuriamą Lietuvos ūkį. Agitacija turėjo gana ryškų patriotinį aspektą, kuris skatino išeiviją prisidėti prie išsvajotos nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.
Šalyje tarp daugelio bendrovių ryškiau pasireiškė kelios, tokios kaip Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė (ALPAB) ar Lietuvos ir Amerikos pramonės bendrovė (LAPB), susikūrusios beveik vienu metu, gana ilgą laiką veikusios ir palikusios savo pėdsaką ne tik Lietuvoje, bet ir tarp išeivių. To meto Lietuvos ūkinėje veikloje save išbandė ir vienas žymiausių JAV lietuvių, Lietuvos atgimimo šauklys ir aktyvus visuomenininkas dr. Jonas Šliūpas.
Ministras prašė pagalbos
1919 m. sausio 3 d. Bostone oficialiai įsikūrė ALPAB, turėjusi 100 tūkst. JAV dolerių kapitalą (šiandienos doleriais – apie 2 mln.). Pradžia buvo daug žadanti, nes iki 1920 m. liepos 1 d. bendrovė jau turėjo 350 tūkst. dolerių kapitalą ir planavo jį padidinti iki 2 mln. Bendrovė vadinosi „Lithuanian Sales Corporation“. Jos tikslas – Amerikoje sutelkti pinigų pramonės ir prekybos vystymui Lietuvoje. Aktyvus išeivis Jonas J. Romanas buvo vienas iš bendrovės steigėjų ir jos ilgametis pirmininkas.
Bendrovė sudomino Lietuvos Vyriausybę – 1919-ųjų birželį Lietuvos pramonės ir prekybos ministras prof. Jonas Šimkus kreipėsi į JAV lietuvius, prašydamas ne labdaros, bet komercinės pagalbos pristatant į Lietuvą įvairių prekių. ALPAB atsakė telegrama, pasiūlydama savo paslaugas prekėmis, už kurias ministras J. Šimkus pažadėjo sumokėti valstybės iždo obligacijomis. Kartu buvo pageidaujama gauti audinių, batų, benzino, žemės ūkio padargų, trąšų, cukraus, ryžių, kokosų sviesto, sutirštinto pieno ir kt. Sandėris siekė apie 1 mln. JAV dolerių.
Lietuvos Tarptautinis bankas Kaune su pagrindiniu 5 mln. auksinų kapitalu (apie 27 tūkst. JAV dolerių) iš esmės buvo skirtas JAV lietuvių pinigams perkelti į Lietuvą, tarpininkaujant ALPAB. Bankas išleido 5 tūkst. akcijų, priklausančių JAV lietuviams. Netrukus po banko įsteigimo buvo atidarytos parduotuvės Kaune, Mažeikiuose, Skuode, Šiauliuose, Telšiuose, trys – Vilniuje. Tačiau jos visos, išskyrus Vilniaus, buvo nuostolingos.
Asmenybė: dr. J. Šliūpas puoselėjo viltis atkurti karo sugriautą Lietuvos žemės ūkį ir pramonę, tačiau net ir patyręs nesėkmę liko gyventi Lietuvoje. / Organizatorių nuotr.
Įspūdinga apyvarta
Palangoje ALPAB nupirko vilą ir ten buvusį vienintelį viešbutį su žemės sklypu, taip pat kino teatrą, garažą ir elektros stotį prie viešbučio. Kaune bendrovė turėjo tabako ir papirosų fabriką, Skuode įkūrė saldainių fabriką. Ji taip pat prekiavo automobiliais, traktoriais ir žemės ūkio mašinomis, jas remontavo, Kaune ir Panevėžyje turėjo įsigijusi garažų. Be to, turėjo aštuoniolika tarpmiestinio susisiekimo autobusų ir kartu su vokiečiais – du šešiaviečius lėktuvus susisiekti tarp Kauno ir Karaliaučiaus.
1922 m. prie Rėkyvos ežero, netoli Šiaulių, ALPAB pastatė elektros stotį, finansavo baldų gamybos bendrovę „Venta“ ir pusę bendrovės „Eglynas“, turėjusios lentpjūvę ir daug miško. ALPAB dėka pirmą kartą Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje per radiją buvo transliuota lietuviška muzika. Bendrovė efektyviai reklamavo ir prekiavo „Western-Electric“ radijo aparatais, kurie 1925-aisiais kainavo 800 litų.
Lietuvoje ALPAB organizuotos įstaigos šiek tiek veikė, bet, kaip buvo nurodoma, „neduoda užtektinai pelno padengti įvairias išlaidas ir skolų apmokėjimą“. Tiesa, JAV lietuvių spaudoje pasirodydavo informacijos apie bendrovės padėtį ir veiklą Lietuvoje. 1932 m. buvo rašoma, kad bendrovės metų apyvarta siekė 10 mln. litų, bet visas pelnas atitenka skoloms padengti. Nepaisant to, padėtis po truputį gerėjo. Geriausiai laikėsi Lietuvos tarptautinis bankas, kuris kasmet mokėjo dividendus ir skolų neturėjo.
JAV lietuvių istorikas Antanas Kučas rašė, kad kai ALPAB ir Tarptautinis bankas įsisiūbavo sėkmingai veiklai, 1940 m. Lietuvą okupavę bolševikai visą bendrovės turtą nusavino.
Užsienio valstybės paskolų ar kreditų neteikė, nes dauguma jų Lietuvos nepripažino, o nualintam ūkiui reikėjo nemažai lėšų.
Pagalba Lietuvos ekonomikai
Beveik tuo pačiu metu, kaip ir ALPAB, susikūrė Lietuvos ir Amerikos pramonės bendrovė (LAPB, „Lithuanian American Trading Co.“). 1919 m. kovo 20 d. Baltimorėje susikūrusi bendrovė jau gruodžio 1 d. turėjo turto daugiau kaip už 256 tūkst. dolerių. Jos tikslas – padėti Lietuvai ekonomiškai sustiprėti ir neleisti jos pramonei atsidurti svetimšalių rankose. Bendrovė deklaravo akcininkų pinigų apsaugą ir garantavo pelną.
LAPB turėjo keletą padalinių: statybomis planavo užsiimti Konstrukcijos skyrius, Industrijos skyrius ketino steigti Lietuvoje siuvyklas, audyklas ir kitas įmones, Kapitalo sukėlimo skyrius rinko akcininkus (1 akcija – 10 dolerių), o Importo ir eksporto skyrius 1919–1920 m. organizavo kelių šimtų tonų drabužių ir maisto produktų persiuntimą į Lietuvą. Buvo įsteigtas ir Pinigų siuntimo skyrius. Lietuvoje savo biurą LAPB įkūrė Kaune, Laisvės alėjoje.
Dalis sukauptų pinigų 1919–1920 m. buvo investuota į nekilnojamąjį turtą prie Akrono miesto Ohajo valstijoje: buvo įsigyti du žemės sklypai už 88 tūkst. dolerių. Statant gyvenamuosius namus buvo tikimasi gauti labai gero pelno, kurį vėliau planuota perkelti į Lietuvą. Tačiau 1921 m. krizė JAV sumaišė visus bendrovės vadovybės planus – už skolas teko perleisti turimus žemės sklypus organizacijai „Susivienijimas lietuvių Romos katalikų Amerikoje“, kuri buvo davusi 40 tūkst. dolerių paskolą. 1926 m. LAPB faktiškai nustojo veikusi.
Bendrovė savo veiklos pradžioje investavo Lietuvoje 20 tūkst. dolerių, buvo suorganizuota bendrovė „Jėga“, kuri įsigijo vandens malūnus Ariogaloje ir Lyduvėnuose. Jau nustojusi veikti LAPB dar turėjo „Jėgos“ akcijų, kurias ketino parduoti.
Siekė atkurti pramonę
Vienas žymiausių JAV lietuvių, gydytojas, visuomenininkas dr. Jonas Šliūpas, kaip ir nemažai kitų iškilių išeivijos atstovų, puoselėjo patriotines viltis atkurti karo sugriautą Lietuvos žemės ūkį ir pramonę. Jis aktyviai prisidėjo prie JAV lietuvių akcinių bendrovių kūrimo, agitavo išeivius dalyvauti atkuriant Lietuvą.
1919 m. dr. J. Šliūpas grįžo į Lietuvą su 38 tūkst. JAV dolerių kapitalu. Ūkines ir verslo bendroves jis laikė žmonių gerovės kėlimo priemone, todėl skubiai įsijungė į jų steigimą. Jo iniciatyva JAV 1920 m. buvo surinkta 55 tūkst. dolerių ir Lietuvoje įsteigta akcinė bendrovė „Garlaiviai“, kuri, įsigijusi kelis garlaivius, pradėjo laivybą Nemunu. Vėliau jis įsteigė ir kitas bendroves, pirko akcijų, tarp jų – „Gubernijos“, „Ringuvos“, „Montvilo“ ir kt.
Palangoje dr. J. Šliūpas 1921 m. įsteigė bendrovę „Žuvis ir gintaras“, investavęs į ją 25 tūkst. litų. Jis ketino Palangoje pradėti apdirbimo verslą, steigti gintaro parduotuves. Gydytojas nuoširdžiai tikėjo, kad bendrovės veikla pagerins žvejybos įrankių prekybą ir padės geriau gyventi Lietuvos žvejams.
1920 m. gegužę J. Šliūpas, Karolis Račkauskas-Vairas, Martynas Yčas ir kiti įsteigė Kaune aliejaus gamyklą, ketindami supirkti linų sėmenis ir juos perdirbti, steigti dirbtuves, sandėlius. Bendrovei priklausė ir antrasis fabrikas Šiauliuose. Tiesa, veikla bendrovėse nebuvo tokia, kokios norėjo jų steigėjai, bet jie neprarado vilties.
Mokslininkų skaičiavimais, 1920–1925 m. Lietuvoje veikė septyniolika JAV lietuvių įkurtų akcinių bendrovių, kurios sunkiai, bet palaipsniui dėjo valstybės ekonomikos atkūrimo pagrindus.
Dar 1923 m. Šiauliuose J. Šliūpas įkūrė „Titnago“ spaustuvę už 100 tūkst. litų, 70 proc. šios sumos investavo pats. Spaustuvė 1926 m. dėl įsiskolinimų buvo perduota Lietuvos valstybės bankui. Ši spaustuvė buvo viena iš nedaugelio priklaususių lietuviams. Deja, J. Šliūpo sudėti į bendroves pinigai buvo prarasti 1927 m., bankrutavus Prekybos ir pramonės bankui. Jis, skirtingai nei dauguma Amerikoje neįsitvirtinusių lietuvių, liko gyventi Lietuvoje. Tai tokia vieno aktyvaus JAV lietuvio dalia, panaši į kitų nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje.
Nauda, nepaisant žlugimo
Nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo sunki krašto ekonomikos padėtis vertė valdžią ieškoti paramos. Užsienio valstybės paskolų ar kreditų neteikė, nes dauguma jų Lietuvos nepripažino, o nualintam ūkiui reikėjo nemažai lėšų. Valstybės veiklos pradžioje visos viltys buvo dedamos į lietuvių išeiviją.
Mokslininkų skaičiavimais, 1920–1925 m. Lietuvoje veikė septyniolika JAV lietuvių įkurtų akcinių bendrovių, kurios sunkiai, bet palaipsniui dėjo valstybės ekonomikos atkūrimo pagrindus. Joms išeivija skyrė apie kelis milijonus JAV dolerių.
Kaip rašė savaitraščio „Keleivis“ redaktorius Stasys Michelsonas, visi išeivių pinigai tose bendrovėse buvo prarasti. JAV lietuvių akcinių bendrovių sunykimo priežastis galima skirstyti į subjektyvias ir objektyvias. Subjektyvios – tai organizatorių kvalifikacijos trūkumas, rizikingi ir gerai neapgalvoti sprendimai, noras greitai gauti pelno, taip pat Lietuvos valdžios paramos trūkumas ir kai kurių valdininkų ir partnerių Lietuvoje nesąžiningumas. Prie objektyvių priežasčių reikia priskirti ekonomikos krizes JAV, sudėtingą Lietuvos piniginę sistemą ir dar nevisiškai paruoštus įstatymus krašte.
Nepaisant to, JAV lietuvių finansinis patriotizmas nenuėjo veltui – Lietuvoje jų dėka buvo dedami ekonominiai pagrindai, kraštas stiprino savo ūkinę padėtį, kūrėsi infrastruktūra.
Naujausi komentarai