Pastatas buvo Efimo Rumšiškio valdoje. Pats E. Rumšiškis šalia kino teatro turėjo dviejų aukštų mūrinį namą, o kino teatro antrame aukšte buvo įsirengęs sau keturių kambarių su virtuve butą.
Leidimas statyti kino teatrą savininkui buvo išduotas dar 1923 m. birželio 21 d., tačiau dėl techninių problemų, projektavimo ir statybos darbo broko statybą teko sustabdyti, o ją atnaujinus jau teko gelbėti avarinės būklės pastatą. 1925 m. buvo statoma faktiškai iš naujo.
Modernesnis nei kiti
Pastatytame kino teatre įrengta 500 vietų. Pirma rekonstrukcija vyko 1929 m. (projekto autorius – inž. Leonas Ritas, užsakovas – ten pat gyvenęs Baltramiejus Gabrys). Vėliau (nuo 1936 m., po antros rekonstrukcijos) registruojamas kino teatras „Glorija“ (490 vietų, savininkas – B. Gabrys). Dar viena kino teatro Glorija rekonstrukcija atlikta 1939 m. pagal 1939 m. balandžio 28 d. V. Gorbačiausko projektą. Kino teatro „Glorija“ vedėjas buvo Eustachas Klimavičius, viso nekilnojamojo turto Laisvės al. 49 savininkas buvo E. Rumšiškis (Apie pil. E. Rumšiškio kino teatro „Glorija“ statybos darbus Laisvės al. 49, KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4010, l. 1–103; Dėl kino teatro „Odeon“ statybos darbų Laisvės al. 49, 1924–1926, KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4008, l. 8, 11, 19, 25–26, 45; Kino teatras „Glorija“ („Odeon“), LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 15, l. 1–81 [1939 m. projektas: l. 63]).
Kino teatrą „Odeon“ („Glorija“) jau galima laikyti moderniu tiek dėl jo techninės įrangos, tiek dėl repertuaro politikos, reklamos periodiniuose leidiniuose ir patogios žiūrovams kino salės. Jau 1925 m. „Odeon“ turėjo erdvią salę su patogiomis, šachmatine tvarka išdėstytomis kėdėmis, didelį, aukštą ekraną, platų balkoną, jaukius vestibiulius (Naujas kino teatras „Odeon“ // Lietuvos žinios. – 1925, gruod. 30, p. 3), atitiko visus priešgaisrinius reikalavimus (kad tai buvo aktualu, liudijo netoliese kilę dideli ir mažesni gaisrai). Tiesa, kino teatro aplinką gadino ilgai nenugriaunami E. Rumšiškio mediniai priestatai ir daržinės, kažkieno savavališkai pastatyta medinė būdelė, o pastatas kieme, užstojantis kino teatrui vaizdą į miesto sodą, nugriautas tik sovietmečiu.
Daktaro Kazio Griniaus kambarys M. Sleževičiaus bute Kaune, Laisvės al. 49 (dabar Laisvės al. 89). / 1921. LCVA, f. A 117 – P 008.
Nuo pat įkūrimo „Odeon“ pasižymėjo kokybiškais divertismentais. Jame grojo pirmasis simfoninis orkestras Kauno kino teatruose. Jam vadovavęs smuikininkas, dirigentas Izaokas Vildmanas Zaidmanas buvo ne tik vieno pirmųjų, galima sakyti, profesionalaus orkestro kino teatre organizatorius ir dirigentas, bet ir vadovavo simfoniniam orkestrui Kauno muzikos mokykloje (1926–1928 m.), laikomas Kauno simfoninio orkestro pradininku, nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu.
Apie kino teatro techninį lygį liudija žinutė, kad būtent „Odeone“ buvo demonstruota pirmoji „garsinė filma“ (aišku, jei neskaičiuosime apsišaukėlio „Oazos“ – kino teatro, kur aštuoni džeržgiantys radijo aparatų garsiakalbiai nieko bendro neturėjo su garsiniu filmu). „Odeono“ pirmieji garsiniai filmai buvo vokiški, aparatūra garsiniams filmams demonstruoti taip pat buvo iš Vokietijos (Pirma garsinė filma... // Lietuvos aidas. – 1930, saus. 15, p. 6).
1932 m. įsigytas, pasak reklamos, tobuliausias amerikoniškos sistemos garsinis aparatas, skleidžiantis natūralų ir tyrą garsą. Be to, kino teatras pasirašęs sutartis su žymiausiomis pasaulio kinematografijos firmomis, pasižadėjo kardinaliai keisti repertuarą ir rodyti tik geriausius filmus (Dienos naujienos. – 1932, spal. 8, p. 5). Repertuaras iš tiesų tapo kiek įvairesnis, tačiau vyravusius vokiškus filmus pakeitė amerikietiški, tiesa, buvo rodoma ir gerų rusų komedijų, kitų šalių filmų.
Gerus filmus papildė ir originali „Odeono“ („Glorijos“) filmų reklama laikraščiuose (nuo 1936 m. labai pagerėjo visų didžiausių kino teatrų reklama, ypač skelbiama „Lietuvos žiniose“, kai kurie kino teatrai tą patį filmą pristatydavo keliomis skirtingomis, spalvotomis ir nespalvotomis reklamomis).
Teatro vaistinės oficinoje, arch. Z. Rinkevičius, dail. D. Žiliuvienė // Kauno tarprajoninė kontora. – Kaunas: Vyriausioji farmacijos valdyba, 1980.
Siūlė naujovių
Palyginti su kino teatrais, įsikūrusiais ne specialiai kino teatrams pastatytuose pastatuose, estetinė aplinka „Odeone“ ir paskui „Glorijoje“ buvo labiau orientuota į poilsį, o ne į triukšmingą pramogą.
„Odeono“ ir vėliau „Glorijos“ kino teatre keli dalykai įvyko pirmą kartą Lietuvos kino teatrų istorijoje: „Odeone“ buvo demonstruotas pirmasis garsinis filmas, grojo pirmasis simfoninis orkestras, 1936 m. pademonstruotas pirmas reljefinis filmas – kaip rašoma, tuo metu vienintelis pasaulyje, kompanijos „Metro Goldvyn Mayer“ (JAV) trijų matavimų filmas „Audioskopius“ (Šešėliai atgyja ir nužengia nuo ekrano // Lietuvos žinios. – 1936, rugs. 17, p. 6 ; Reljefinė filma „Audioskopius“ // Lietuvos žinios. – 1936, lapkr. 9, p. 6).
Vienas pirmųjų kino teatrų pradėjo rodyti filmus tik suaugusiesiems (didelio populiarumo sulaukė „Glorijoje“ tik suaugusiesiems 1940 m. demonstruotas JAV filmas „Moterys“). Sovietmečiu buvusio „Glorijos“ kino teatro patalpose iki 1949 m. veikė kino teatras „Baltija“, paskui – kino teatras „Pionierius“ (KRVA, R-375, ap. 2, b. 569, l. 1–17), o nuo 1961 m. – Lėlių teatras, į Kauną iš tuomečio Kapsuko (dabar Marijampolės) atkeltas jo įkūrėjų Stasio ir Valerijos Ratkevičių, 1960 m. apsigyvenusių Kaune.
Estetinė aplinka „Odeone“ ir paskui „Glorijoje“ buvo labiau orientuota į poilsį, o ne į triukšmingą pramogą.
Vaistinė iš XIX a.
Šiek tiek žinių apie kino teatro valdos savininko namą: pastatas Laisvės al. 49 (dabar Laisvės al. 89) pastatytas 1847 m. pagal architekto I. Slepovronskio projektą (KRVA, I–473, ap. 1, b. 533). Valda iš pradžių priklausė Kauno trečiosios gildijos pirkliui Amosui Polzunovui, paskui – jo sūnui Grigorijui Polzunovui, turėjusiam prie namo laikiną paviljoną fotografavimui, įrengtą pagal 1869 m. rugpjūčio 28 d. projektą (KRVA, I-473, ap. 1, b. 3848, l. 1–3), dar vėliau Rumšiškiams ir jų įpėdiniams (ją įsigijo gildijos pirklys C. Rumšiškis, tarpukariu valdos savininkai – Efimas Rumšiškis ir jo įpėdiniai).
G. Polzunovas šalia pastato, dabar esančio Laisvės al. 89, pastatė vieno aukšto namą, buvusį dabartinio Laisvės al. 87 vietoje. 1897 m. namas padidintas ir pertvarkytas pagal Nikolajaus Andrejevo projektą (KRVA, I–61, ap. 2, b. 6330, l. 70).
Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ rašo, kad sodo link namas turėjo būti pailgintas rizalitu, išsikišančiu į kiemo pusę, o naujai dekoravus pagrindinį fasadą, pirmame aukšte turėjo būti įrengtos šešios krautuvės su atskirais įėjimais. Buvo pristatyti du rizalitai kiemo pusėje, platesnėje fasado dalyje padaryti puošnūs langų aprėminimai, balkonas įtvirtintas ant metalinių sijų (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001, p. 124).
Kino teatro „Odeon“ (vėliau „Glorija“) savininkas Baltramiejus Gabrys. Paso kort. nuotr. 1920. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 523
Atnaujintame name, pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, veikė Vokietijos konsulatas, o pirmame aukšte 1897 m. įsikūrė provizoriaus O. Geblerio vaistinė „Tiesa“. Vaistinė šiame pastate buvo dar iki rekonstrukcijos, įkurta 1860 m., kaip nurodyta Algimanto Semaškos knygoje „Kaunas: mažasis vadovas“, išleistoje 1988 m., tačiau Ąžuolyno bibliotekoje saugomoje 1977 m. vaistinės pastato nuotraukoje nurodyta dar kita vaistinės įsteigimo data – 1877 m., paminint ir jos valdytoją Šarlotą fon der Lej, o literatūroje dar paplitęs „Teatro“ vaistinės kildinimas iš 1784 m. kitoje Kauno vietoje, Senamiestyje, įsteigtos vaistinės, taip jai suteikiant seniausios Kauno vaistinės statusą.
Labiausiai pagrįsta 1860 m. vaistinės įsteigimo data, ją pripažįsta ir Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas.
Nuo 1909 m. vaistinė priklausė Rafaeliui Bilskiui ir jo įpėdiniams Paulinai Bilskienei ir Albertui Bilskiui. Vaistinė tarpukariu nuomojo tris keturis kambarius, jos vedėjas buvo vaistininkas, chemikas Girša Burakas (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 388, l. 1–95). Ši vaistinė buvo greta miesto teatro, todėl ir gavo „Teatro“ vaistinės pavadinimą.
H. Gladšteinas. Kaunas, Laisvės al. 49...: [reklama] // Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1930 Vytauto Didžiojo metams. – Kaunas, 1930, rekl. p.
Neišlaikė išbandymo
Vaistinė veikė ir sovietiniais metais. 1978 m. užbaigta antra sovietmečiu atlikta jos rekonstrukcija. Tada sukurtas žavus interjeras išliko iki pat vaistinės uždarymo: interjerą projektavo architektas Zigmas Rinkevičius, tapyba ant medžio – dailininkės Dainos Murauskaitės-Žiliuvienės, vitražą „Teatro“ vaistinės vestibiulyje kūrė dailininkė Joana Leskauskienė, vestibiulio architektas – Jonas Maciulevičius (Teatro vaistinės oficinoje...; „Teatro vaistinės vestibiulis...: [nuotr.] // Kauno tarprajoninė kontora. – Kaunas: Vyriausioji farmacijos valdyba, 1980; „Teatro“ vaistinei – 200 metų / A. Kanapickienė // Kauno tiesa. – 1984, gruod. 16, p. 2).
1997 m. vaistinėje buvo įdiegta naujovė. Joje buvo pastatytas „Health center“ aparatas, kuriuo už 2 litus buvo galima pasisverti, pasitikrinti pulsą, sistolinį ir diastolinį kraujospūdį. Ateityje žadėjo šią paslaugą teikti nemokamai (Technikos naujovė kartais sako netiesą / J. Rupeika // Laikinoji sostinė. – 1997, gruod. 3, p. 2).
1999 m. vaistinė buvo privatizuota, tapo UAB „Teatro vaistine“, o 2002 m. dėl neįvardytų priežasčių uždaryta. Kaip nurodė „Kauno dienos“ žurnalistė Violeta Gustaitytė, vaistinės uždarymą lėmė jos privatizavimas, paveldas nebuvo išsaugotas.
Kontrolinis „Teatro“ vaistinės akcijų paketas atiteko privatiems asmenims. Savivaldybės Privatizavimo tarnybos vyr. ekonomistė Daiva Lukošienė informavo, kad 13,48 proc. miesto tarybai priklausiusių akcijų buvo parduotos aukcione 2000 m. pabaigoje. Miesto valdžia nutarė parduoti šias akcijas, nes, turėdama tiek jų, negalėjo turėti jokios įtakos kontrolinio akcijų paketo savininko sprendimams.
V. Gustaitytės kalbintas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius T. Mekas nematė jokio ekonominio pagrindimo vaistinei likviduoti. Jis teigė: „Teatro“ vaistinė buvo budinti ir viena iš nedaugelio mieste, kur buvo galima gauti deguonies pagalvių. Į ją žmonės važiuodavo ir naktį. „Teatro“ vaistinė buvo įrengta žmonių, kurie mylėjo savo darbą ir gerbė savo profesiją. Dėl to, kad šiame pastate nebebus vaistinės, kalta savivaldybė, kuri istorinį miesto pastatą lengva ranka atidavė privatiems asmenims. Valdžiai, matyt, galvos neskaudėjo nei dėl vaistinės, nei dėl miesto“ (Naikinimo maras Laisvės alėjoje: [apie likviduotą vieną seniausių Kaune „Teatro“ vaistinę] / Violeta Gustaitytė // Kauno diena. – 2002, lapkr. 4, p. 4).
Vaistinės patalpos kurį laiką buvo tuščios, kol ten įsikūrė parduotuvės „Atlantic“, „Beg blues“, „Utenos trikotažas“, dabar šio pastato pirmame aukšte – drabužių parduotuvė „Daliada“, „Optikos pasaulis“, „Biržų duonos“ krautuvė ir kavinė „Caffeine“.
Pranešimas ... // Dienos naujienos. –1932, spal. 8, p. 5.
Išskirtiniai gyventojai
Kaip matyti iš 1929 m. birželio 18 d. Rumšiškių įpėdinių ir Ko nekilnojamojo turto Laisvės al. 49 žinianešės, pastate šio sklypo kieme buvo Br. Intriligatoriaus, H. Gladšteino krautuvės, R. Rumšiškienės keturių kambarių butas, kitame name buvo „Odeon“ kino teatras ir E. Rumšiškio (antrame aukšte), kino teatro savininko B. Gabrio butai.
Kampinio namo prie Laisvės alėjos ir Miesto sodo pirmajame aukšte galanterijos ir madų krautuvę bei butą turėjo F. Gorfinkelienė, buvo „Teatro“ vaistinė ir jos savininkės P. Bilskienės butas, veikė J. Mileičio, J. Rubino krautuvės, N. Segalio kirpykla; antrajame aukšte devynių kambarių bute gyveno Mykolas Sleževičius. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo Seimo atstovas; advokatas M. Sleževičius šį butą nuomojo 1921–1929 m.
1921 m. kambarį šiame bute iš M. Sleževičiaus nuomojo būsimasis prezidentas Kazys Grinius, išpuošęs savo butą tautiškomis prijuostėmis. Keturių kambarių butuose buvo įsikūrę Lazaris Švarcas ir Jochelis Kacas, šešių kambarių butą nuomojo Juozas Dimenšteinas (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4830, l. 1), pirmame šio namo aukšte turėjęs optikos, fotografijos, dantų medicinos ir chirurgijos reikmenų parduotuvę. Parduotuvė veikė nuo 1869 m., J. Dimenšteinui ji priklausė nuo 1917 m. iki pat 1940 liepos 17 d., kai įmonė buvo nacionalizuota ir jai paskirtas komisaras. Pats J. Dimenšteinas 1939–1940 m. jau gyveno Maironio g. 4 (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 682, l. 1–35 ; f. 209, ap. 2, b. 683, l. 1–33).
Neumanas Segalis žinianešėje klaidingai įvardytas kaip krautuvės patalpų nuomininkas, jis turėjo šiame name kirpyklą, veikusią nuo 1912 iki 1935 m. Dar prieš kirpyklos savininko mirtį (1935 10 23) buvo paskelbtos varžytinės daliai jo kilnojamojo turto (bufeto, įkainoto 80 Lt), o po jo mirties 1935–1936 m. iš varžytinių parduotas ir kirpykloje buvęs veidrodis, įkainotas iš pradžių 40 litų, vėliau – 80 litų.
N. Segalio našlė Malka Segalienė dar bandė išlaikyti kirpyklą, bet likusi su dviem mažamečiais vaikais nesugebėjo sumokėti 229,70 litų įsiskolinimų už kirpyklos veiklą 1933–1934 m. ir buvo priversta patalpą perleisti kitiems nuomininkams (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 7537, l. 1–20).
Kino teatro „Odeon“ (vėliau „Glorija“) valdos savininkas Efimas Rumšiškis. Paso kort. nuotr. 1932. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 1176.
Nuomininkų įvairovė
1930 m. pastato Laisvės al. 49 (dabar Laisvės al. 89) antrame aukšte, vienuolikoje kambarių, vietoj ten buvusio M. Sleževičiaus buto įsikūrė viešbutis „Komerc“ (savininkai Ona Zingerienė, Jokūbas Zingeris).
1933 m. namų savininkas E. Rumšiškis paskundė savo nuomininką J. Zingerį, kad šis be leidimo atlieka savo nuomojamų patalpų kapitalinį remontą, griauna pertvaras, krosnis, mūrija naujas krosnis. Baiminosi, kad netinkamai atlikti darbai gali kelti gaisro pavojų. Toks nuogąstavimas nebuvo be pagrindo – 1937 m. spalio 14 d. viešbučio patalpose kilo gaisras. O. Zingerienė rašė, kad nelaimė galėjo kilti ir dėl valdos savininko nesutvarkytų kaminų, bet buvo priversta ir savo patalpose pašalinti priešgaisrinės apsaugos trūkumus, kad viešbutis vėl galėtų veikti (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4010, l. 28, 67–82).
1933 m. šiuo adresu taip pat buvo Lazario Švarco ir dantų gydytojos Esfiros Švarcienės ir siuvėjo Jochelio Kaco butai, o pirmame aukšte – J. Gorfinkelienės galanterijos ir madų prekių krautuvė „Ch. Gorfinkelis“, J. Dimenšteino, J. Mileikio krautuvės, R. Bilskio įpėdinių vaistinė, N. Segalio kirpykla (Rumšiškių įpėdinių nekilnojamojo turto Laisvės al. 49 žinianešė. 1933 10 28. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4830, l. 17).
1921 m. kambarį šiame bute iš M. Sleževičiaus nuomojo būsimasis prezidentas Kazys Grinius, išpuošęs savo butą tautiškomis prijuostėmis.
Iš 1933 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto Laisvės al. 49 žinianešės taip pat matyti, kad pastate Laisvės al. 49 iš miesto sodo pusės, šalia kino teatro, taip pat gyveno Rachelė Rumšiškienė, buvo alaus baras „Nektar“ (1933–1935), inž., architekto Aleksandro Faino, Berlyno akc. b-vės „Pintsch“ generalinio atstovo Lietuvai, krautuvė (1933–1934), o kino teatro pastato antrame aukšte keturių kambarių bute gyveno Efimo Rumšiškio žmona Raichė Rumšiškienė (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4830, l. 17).
1928–1929 m. Laisvės al. 49, tikriausiai kieme buvusiame pastate, veikė kepykla „Viktorija“, tačiau daugiau informacijos apie ją nepavyko rasti.
Kieme šiuo adresu 1932–1933 m. taip pat veikė Onos Balčiūnaitės valgykla, bet jau 1934 m. nurodyta, kad moteris niekur nedirba ir niekuo neprekiauja (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3981, l. 1–13). 1936 m. kiemo fligelyje buvo įrengta „Ch. Gorfinkelio“ firmos savininkės F. Gorfinkelienės siuvykla (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4010, l. 87).
1939 m. E. Rumšiškio įpėdinių, Zeliko Gorfinkelio ir Juozo Dimenšteino Laisvės al. 49 buvo įgyvendinamas vieno aukšto namo, kuriame buvo parduotuvės, pirmo aukšto kapitalinis remontas, antro ir trečio aukšto pastatymo projektas, kurio autorius – architektas inž. Leonas Rittas (dabar pastatas Laisvės al. 87). Šiame pastate turėjo būti Z. Gorfinkelio, J. Dimenšteino ir kitos parduotuvės (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 4010, l. 1).
Teatro vaistinės vestibiulis, arch. J. Maciulevičius, dail. J. Leskauskienė // Kauno tarprajoninė kontora. – Kaunas: Vyriausioji farmacijos valdyba, 1980.
Laisvės al. 49 savo kabinetą taip pat turėjo vaikų ir vidurių ligų gydytoja Ona Rumšiškienė (1934–1936), ligonius priimdavusi ir Aleksote, H. Minkovskio g. 47 (KRVA, f. 209, ap. 4, b. 1062, l. 1–8).
Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, sovietiniais metais nugriautas kiemo fligelis, medinis sandėlis ir sklypo kiemas susiliejo su miesto sodo teritorija.
Apsigyveno lėlės
Kai 1960 m. buvo pertvarkytos kino teatro „Pionierius“ patalpos, dabartiniame Laisvės al. 87A pastate įsikūrė Lėlių teatras. Šios rekonstrukcijos metu buvo panaikintas ir kino teatro balkonas. Vėliau buvo atlikta dar viena Lėlių teatro rekonstrukcija.
Pastate nuo 1994 m. veikia Lėlių teatro muziejus, šiuo metu sukaupęs daugiau kaip 900 eksponatų. Svarbiausi muziejaus rinkiniai – Valerijos Ratkevičienės daug metų rinkti ir išsaugoti eksponatai, atskleidžiantys lėlių teatro raidą Lietuvoje. Didžiąją eksponatų dalį sudaro spektakliams sukurtos įvairios lėlės, kaukės, butaforijos ir dekoracijų elementai, dokumentai, nuotraukos.
2006 m. muziejui suteiktas Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas, o ant namo netoliese, Laisvės al. 98, kuriame gyveno Kauno lėlių teatro įsteigėjai, 2016 m. gegužės 18 d. atidengta atminimo lenta su užrašu: „Šiame name nuo 1964 m. iki mirties gyveno Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjai Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004) ir Stasys Ratkevičius (1917–2010)“.
Pastato Laisvės al. 89 dalyje iš Miesto sodo pusės, prie kavinės „Coffeine“, dabar įsikūrusi kavinė „Godo“, o iš kiemo pusės pusrūsyje veikia gurmaniškų maisto produktų ir aliejų parduotuvė „Gurmanė“.
Naujausi komentarai