Laisvės al. 47 (dabar Laisvės al. 85) buvęs Abromo Kaco nekilnojamasis turtas (mūrinis 1 a. namas, medinis 1 a. namas ir medinis sandėlis, vėliau mūrinis 2 a. namas, mūrinis 1 a. namas ir medinis 1 a. namas) tarpukariu priklausė Šliomai Segaliui, vėliau Solomonui Segaliui ir jo įpėdiniams, Esterai Segalienei, o nuo 1939 09 20 – Zelmanui Moisiejui Bermanui.
Vartai į pasaulį
1926 m. Laisvės al. 47 įsikūrė „United States Lines“ emigracijos biuro atstovybė, atstovaujama J. V. Liuto, atsiribojusi nuo ankstesnio savo atstovo Kastantino Norkaus ir jo buvusio emigracijos biuro, veikusio Laisvės al. 9 (dabar Laisvės al. 21). Tokia praktika, kai vietoj nubaustojo biuro atsidarydavo kitas ir tęsdavo tą pačią veiklą, kartais net su tais pačiais veikėjais, buvo gana dažna.
Apie Lietuvos emigracijos biuro direktoriaus K. Norkaus nusikalstamą veiklą spaudoje pašaipiai užsiminta dar 1922 m., kai jam bandyta iškelti pirmąją bylą teisme. Po šios bylos K. Norkus tęsė veiklą jau kaip emigracijos kontoros savininkas. Jis skelbėsi (o gal ir buvo) vienintelis Baltijos valstybių finansinės korporacijos „United States Lines“ atstovas Lietuvoje, prisistatydavo kaip didelis patriotas, susirūpinęs tautiečių grįžimu į Lietuvą.
Jo biuro Laisvės al. 9 reklamoje buvo teigiama, kad tai seniausias ir vienintelis lietuvių valdomas emigracijos biuras Lietuvoje (ir vienas, ir kitas teiginys ne visai teisingi, tačiau daugeliui Kauno emigracijos biurų iš tiesų vadovavo svetimšaliai, net ir įsigaliojus 1929 m. emigracijos įstatymui, reikalaujančiam, kad vadovautų lietuviai).
K. Norkus dar kartą išgarsėjo, kai jo kontoroje buvo nušautas ten dirbęs studentas Vytautas Aleksa. Tada išaiškėjo daug faktų apie nelegalią biuro veiklą, ir K. Norkus, skubiai išpardavęs turtą ir palikęs emigracijos kontoros skolas, pabėgo į užsienį. Jo kontora buvo uždaryta, o kitur įsikūrusi „United States Lines“ atstovybė teigė neturinti jokių sąsajų su anksčiau jos vardu veikusia K. Norkaus kontora, nes K. Norkus buvęs savarankiškas agentas – tarpininkas.
Vis dėlto, kaip matyti iš Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA) saugomo firmos užsienio atstovybės liudijimo (KRVA, f. 209, ap. 5, b. 937, l. 20), „United States Lines“ pakeitė susikompromitavusį K. Norkų kitu savo atstovu J. V. Liutu, taigi pripažino K. Norkų buvus jų atstovu Lietuvoje.
Bendrovės, kurios generaliniu atstovu Lietuvoje buvo J. V. Liutas, laivai 1926 m. plaukė į JAV iš Bremeno (keturi laivai), Šerbūro ir Southamptono (vienas laivas). J. V. Liutas dažnai lankėsi JAV, kur gyveno jo šeima, ten bandė sudominti Amerikos lietuvius atvykti į Lietuvą ir tuo pačiu prisidėti prie biuro veiklos, o „United States Lines“ reklamos pasirodydavo ne tik lietuvių, bet ir tautinių mažumų (lenkų, rusų) ir JAV lietuvių periodinėje spaudoje. J. V. Liutui pavyko pritraukti ekskursijas iš JAV į Lietuvą biuro „United States Lines“ laivais. 1927 m. balandžio–liepos mėnesiais laivais „Respublika“, „Džordžas Vašingtonas“, „Leviten“ iš Niujorko, Bostono ir Klivlando (tik iš Klivlando plaukė į Klaipėdą, kiti į Bremeną, po to traukiniu per Eitkūnus, Virbalį į Kauną) atvyko 500–600 žmonių (Echo. – 1928, kovo 20, p. 5).
1930 m. vis dar „United States Lines“ generalinis atstovas Lietuvai J. V. Liutas, vėl grįžęs iš JAV į Lietuvą, pokalbyje su „Dienos“ laikraščio korespondentu minėjo, kad Lietuvą tais metais galėtų aplankyti keli tūkstančiai amerikiečių, bet, norint juos dar labiau sudominti mūsų šalimi, reikėtų pasiųsti į JAV Vytauto Didžiojo komiteto atstovą, kuris atitinkamai paveiktų Amerikos lietuvių spaudą. Iš pokalbio jautėsi, kad jam pačiam tai ne itin sekėsi.
J. V. Liutas taip pat užsiminė, kad patriotiniais tikslais ragina lietuvius nesinaudoti lenkų valdžios bendrovei nupirktais trimis laivais „Lithuania“, „Esthonia“ ir „Polonia“ (Žada atplaukti tūkstančiai amerikiečių: Pasikalbėjimas su U. S. L. Generaliniu atstovu Lietuvai p. J. W. Liutu // Diena. – 1930, kov. 30, p. 2). Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Amerikos garlaivių bendrovės emigracijos biuras „United States Lines“ jau veikė kitoje Kauno vietoje, Laisvės al. 56 (dabar Laisvės al. 80).
Restorano “Central” bendrasavininkis (su Stasiu Tumu) ir restorano “Medžiotojai” (1934-1938) savininkas Jaroslavas Karpavičius, g. 1890 08 11 Vilkijoje (pagal 1923 05 08 išduotą paso kortelę g. 1890 07 28 Butkūnuose, Vandžiogalos valsč.). / Paso kortelės nuotr. Išduota 1920 09 05. KRVA, f. 66, ap. 1, b. 10433.
Kur buvo restoranas?
Restoranas „Central“, iš pradžių Stasio Tumo ir Jaroslavo Karpavičiaus, vėliau (J. Karpavičiui atidarius „Medžiotojų“ restoraną) vien S. Tumo, Laisvės al. 47 veikė nuo 1927 01 20 (tiesa, literatūroje kaip restorano įsteigimo data dažniau minimi 1926 m., kai jo savininkai tik rengėsi šioje vietoje atidaryti restoraną).
Buvusi restorano lokalizacija iki šiol yra diskusijų objektas. Iš įvairių šaltinių žinome, kad į jį buvo patenkama ne tiesiogiai iš Laisvės alėjos, o per tarpuvartę, iš kiemo pusės. Pagal išlikusį 1926 m. Laisvės al. 47 planą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3998, l. 2), tai galėjo būti pastatas kieme už „United States Lines“.
Restoranas dar vadintas „božegraika“, pagal vieno iš restorano savininkų S. Tumo ankstesnį užsiėmimą (vargonavo Kauno katedroje).
Vieno restorano „Central“ savininkų J. Karpavičiaus 1931 04 03 skunde Kauno m. statybos skyriui dėl D. Kapulskio laikinųjų krautuvių („lentinių balaganų“) aiškiai nurodoma, kad šios laikinos krautuvės, kurių pastatyta trys vietoj leistų dviejų, užstoja įvažiavimo į kiemą vartus ir tuo trukdo patekti į jo restoraną, esantį Š. Segalio namuose, kieme (Jaroslavo Karpavičiaus, Laisvės al. 47, skundas Kauno m. statybos skyriui, 1931 04 03, KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3999, l. 12).
1928, 1929, 1930 m. ir vėlesnėse žiniose apie Š. Segalio nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 47 taip pat minima, kad restoranas įsikūręs Š. Segalio dviejų aukštų mūriniame name, kieme (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3694 ; f. 209, ap. 3, b. 4967).
1936 m. balandį Kauno m. statybos skyrius gavo restorano „Centralinis“ savininko S. Tumo prašymą restorano kieme vasaros sezonui pastatyti laikiną pastogę, leidimas buvo duotas su sąlyga, kad ta pastogė tais pačiais metais bus nugriauta. Restorano kiemo sodelyje vasarą buvo lauko staliukai su pastoge sklypo kampe. Pastogė, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo nugriauta ir restoranas ja toliau naudojosi. Tik 1939 m. S. Tumas vėl buvo paragintas pastogę nugriauti iki 1939 m. rugpjūčio 1 d.
Apžiūros akte tai pastogei nugriauti pabraižytas planelis, iš kurio aiškiai matyti, kad restorano pastatas buvo kieme, sklypo šone, ne prie pat Laisvės alėjos. Restorano laikinos pastogės nugriovimo terminas buvo atidėtas iš pradžių iki 1939 12 30, vėliau iki 1941 05 01. Taigi iki pat nacionalizavimo restoranas naudojosi savo laikina vasaros pastoge (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3999, l. 37–40, 56–71).
Skanūs vėžiai tik Centraliniame restorane ... // Kuntaplis. – 1940, liep. 14, p. 4.
Vėžiai – iš užsienio
„Central“ buvo gero maisto restoranas, pasižymėjęs patiekalais iš žvėrienos (stirnos, kiškiai ir kt.), paukštienos (laukinės antys, kurapkos, tetervinai) ir brangių žuvų (upėtakių ir kt. žuvų – jų gaudavo iš Vlado Mongirdo ūkio Aukštadvaryje), garsėjo savo vėžių patiekalais (vėžius daugiausia pirko iš užsienio).
Restoranas dar vadintas „božegraika“, pagal vieno iš restorano savininkų S. Tumo ankstesnį užsiėmimą (vargonavo Kauno katedroje). Bendraturtis J. Karpavičius 1934 m. paliko „Central“, jo vasario mėnesį netoliese įkurtas panašaus tipo restoranas „Medžiotojai“ nebuvo toks populiarus kaip „Central“ ir jį, 1938 m. pavadintą „Elniai“, 1939 m. perėmė Sofija Paleckienė.
„Central“, iš pradžių vadintame „Centraliniu“, 1928 m. buvo keturi kambariai ir virtuvė, 1934 m. – šeši kambariai, 1936 m. – aštuoni kambariai, jis buvo užėmęs ir dalį antro aukšto.
Restorano patiekalus buvo galima užsisakyti ir telefonu. Restorano reklamose buvo siūloma išsinuomoti salę draugijų, organizacijų pietums, vakarienei, pažaisti biliardą (buvo piramidės (rusiško) ir karambolio biliardo stalai).
United States Lines Kaune, Laisvės al. 47. Fasadas. Situacijos planas. Projektas ir techninė priežiūra / R. Vanagaitis. 1926 06 14. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3996, l. 4 v.
„Central“ publika buvo įvairi, bet vakare dalį klientų, ypač turinčių nedaug pinigų ar norinčių pasiausti, perviliodavo triukšmingesnis, pigesnis ir ilgiau dirbantis kaimyninis „Versalis“.
Prestižiniame 1938 m. „Lietuvos aido“ numeryje, skirtame Vasario 16-ajai, įdėtas „Central“ restoraną liaupsinantis straipsnelis, kurio autorius rašė, kad būtent šiame restorane galima skaniausiai, švariausiai ir sveikiausiai pavalgyti jaukioje, ramioje aplinkoje. Neslėpdamas aliuzijos į kitų restoranų reklamas, žurnalistas replikavo, kad „Central“ lankytojams nereikia slėptis, nereikia atskirų kabinetų, jie čia ateiną tiesiog skaniai pavalgyti, be to, galį gauti sezoninių valgių, kaip pavyzdį nurodydamas vėžius.
Nors restoranas garsėjo kaip gurmaniškas, žurnalistas straipsnyje rašė apie restorano valgių natūralumą, kurie esą be visokių pagardinimų ir pagražinimų ir kuriuose klientai, pasak jo, neras nei musių, nei kokių nors falsifikatų (Kur Kaune galima skaniausiai ir švariausiai pavalgyti // Lietuvos aidas. – 1938, vas. 15, p. 45).
Restoranas buvo populiarus, ypač mėgstamas gurmanų, bet jo savininkas S. Tumas 1940 m. skundėsi Kauno m. II mokesčių inspekcijai dėl per didelių mokesčių, nes restoranui buvo nustatyta 300 tūkst. litų metinių pajamų norma ir 16 proc. vidutinis pelningumas, pagal tai buvo paskaičiuotas 7 680 litų verslo mokestis ir 2 304 litų savivaldybės mokestis.
Savininkas rašė, kad tokioms pajamoms surinkti reikėtų gauti ne mažiau 800 litų pajamų per dieną, o realiai gaunama vidutiniškai 200–300 litų. Labiausiai apyvarta sumažėjanti vasaros metu, kai dalis Kauno gyventojų išvažiuoja į kurortus ar į vasarnamius (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 4520, l. 1–73). 1940 m. restorano administracija savo klientus įspėjo, kad su Vilniuje, Gedimino gatvėje, įsisteigusiu restoranu „Central“ nieko bendro neturi.
Kaunas, Laisvės al. 47. Danielio Kapulskio pastatymui 2 a. mūrinio namo braižinys (projektas neįgyvendintas). Situacijos planas. 1926. / KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3998, l. 2.
Savininkai ir nuomininkai
Kas dar buvo aptariamajame sklype? Iš Š. Segalio 1926 11 27 rašto Kauno miesto įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 47 sužinome, kad mūriniame vieno aukšto name buvo įsikūrusi „United States Lines“ emigracijos biuro kontora, apie restoraną žinių dar nėra (nes jis dar neveikė), o medinis sandėlis kieme priklausė Herco Gladšteino optikos, fotografijos ir radijo reikmenų prekybai (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3694, l. 1).
1928 01 10 Š. Segalio rašte Kauno m. įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą šiuo adresu nurodyta, kad mūriniame dviejų aukštų name prie Laisvės alėjos keturis kambarius pirmame aukšte nuomojo J. Karpavičiaus ir S. Tumo restoranas „Centralinis“, o antrame aukšte buvo Š. Segalio ir D. Gurvičiaus butai (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3694, l. 7).
1929 m. žiniomis apie atskirus butus Laisvės al. 47, vieno aukšto mūrinio namo trijuose kambariuose buvo įsikūręs Amerikos emigracijos biuras, o mansardoje gyveno Tauba Segalienė, dviejų aukštų šoniniame prie Laisvės alėjos mūriniame name penki kambariai su apšildymu priklausė restoranui „Central“, o antrame aukšte keturių kambarių butuose gyveno Petras Kregždė (vėliau Žemės banko direktorius), jo žmona dantų gydytoja M. Kregždienė ir valdos savininkai S. ir E. Segaliai.
Kieme buvusiame vieno aukšto pastate buvo įsikūrusios Mendelio Bernšteino vaisių ir gastronomijos prekybos bendrovė, Minco Peisacho fotografija ir Codias matracų dirbtuvė (Žinios apie atskirus butus Laisvės al. 47, 1929 07 30, KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4967, l. 1 v.).
„Kauno svetainė“ XX a. 7 deš. Kaunas, Laisvės al. 85
Našlės drama
Po S. Segalio mirties buvo aprašyta dalis S. ir E. Segalių kilnojamojo turto, 1931–1933 m. parduoto iš varžytinių.
1931 m. buvo parduota bufetas (įkainotas 300 Lt), ąžuolinė spinta rūbams (100 Lt, vėliau įkainota 200 Lt), siuvimo mašina „Singer“ (50 Lt, vėliau įkainota 100 Lt), rašomasis stalas (50 Lt), valgomasis stalas (30 Lt), sofa (50 Lt, vėliau įkainota 75 Lt), šešios kėdės (po 5 Lt), veidrodis (20 Lt), sietynas (30 Lt) ir kita. 1933 m. iš varžytinių parduota likę baldai (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4967, l. 7–58).
1934 m. E. Segalienės valdoje Laisvės al. 47 buvęs restoranas „Central“ jau užėmė devynis kambarius pirmame ir antrame aukštuose (Žinios apie atskirus butus Laisvės al. 47, 1934 04 16, KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4967, l. 65 v.).
1936 10 27 rašte Kauno m. II mokesčių inspekcijai E. Segalienė rašė, kad negali iš karto sumokėti visų įsiskolinimų už 1933–1936 m. Moters teigimu, mirus vyrui finansinė padėtis pablogėjo, be to, ji teigė nežinojusi tikrosios padėties ir iki 1931 m., nes visus reikalus tvarkęs vyras, tad prašė leisti išmokėti skolas dalimis.
Iš 1939 09 14 nekilnojamojo turto Laisvės al. 47 įkainojimo akto matyti, kad 987 kv. m žemės sklype buvo mūrinis dviejų aukštų gyvenamasis namas, statomas mūrinis namas, kurio išmūryta du aukštai, ir mediniai pastatai kieme, įvertinti 236 tūkst. litų. E. Segalienei priklausė ketvirtadalis šio turto, bendrai valdomo su Š. Segalio įpėdiniais. 1939 m. E. Segalienė buvo nesumokėjusi 5 601,27 litų valstybės turto mokesčių už 1933–1939 m. ir 388,54 litų baudų. 1939 09 20 E. Segalienės nekilnojamąjį turtą nupirko Z. M. Bermanas (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4967, l. 119–124).
Kaip matyti iš 1940 09 10 Z. Bermano ir Š. Segalio įpėdinių pareiškimo apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 47, jau pastatytame trijų aukštų mūriniame name buvo įsikūrę E. Segalienės, Maušės Tamše, Miliausko ir bendrovės krautuvės (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4967, l. 142).
United States Lines Kaunas, Laisvės Alėja 47 ... // Naujas žodis. – 1926, Nr. 10 / 11, virš. p.
Finansinių sunkumų šešėlis
Aptariamu adresu 1934–1940 m. taip pat buvo įsikūrusi Herco Gladšteino fotografijos, radijo ir optikos reikmenų prekyba (įmonė veikė nuo 1915 m.), 1936–1939 m. turėjusi finansinių sunkumų (1936 m. buvo jos automatinė pinigų kasai, įkainotos 2 000 litų, varžytinės, o 1939 m. buvo išvaržomas kino aparatas, įkainotas 870 litų), bet išsilaikiusi (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1080, l. 1–90).
1935–1940 m. Laisvės al. 47 buvo įsikūrusi Moisiejaus Segalsono skrybėlių ir galanterijos prekyba (veikė nuo 1926 m., bet kitoje Kauno vietoje, greičiausiai netoliese, nes 1930 m. reklamoje M. Segalsonas minimas kaip vienintelis skrybėlių firmos „Habig“ iš Vienos atstovas Lietuvoje adresu Laisvės al. 49). Šioje firmoje dirbo ir užsieniečių, pvz. skrybėlių dirbimo meistras iš Anglijos Johnas Key.
„Kauno svetainės“ pietūs iš kelių patiekalų taip pat buvę nepigūs, kainavo apie 10 litų, tai kuklesniems klientams buvo per brangu.
1935 m. M. Segalsonas skelbėsi esąs garsios italų skrybėlių firmos „Borsalino antica casa“ atstovu Pabaltijyje. Įmonė buvo nacionalizuota 1940 09 27 (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 3063, l. 1–103).
M. Segalsono krautuvė veikė iki šių laikų neišlikusiame pastate, Danieliaus Kapulskio valdoje, Laisvės al. 47 a. 1929 m. mediniame vieno aukšto name veikė keturios krautuvės: Aronhauzo, L. Grinbergo, Š. Grinbergienės odos dirbinių parduotuvė, N. Veintraubo, F. Veintraubienės galanterijos ir gatvės drabužių prekybos ir M. Segalsono skrybėlių ir galanterijos prekybos. 1931 m. pirmą pusmetį namas, kuriame buvo šios krautuvės, nugriautas (M. Segalsonas persikėlė į pastatą šalia), o 1931 m. antrą pusmetį nugriautas ir kitas namas, kur butą turėjo vienos minėtos parduotuvės savininkė Š. Grinbergienė (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 2431, l. 1, 26).
D. Kapulskis dar 1925–1926 m. planavo statybas savo sklype (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3997, l. 1–5), o 1930 m. buvo patvirtintas trijų aukštų mūrinio namo projektas, parengtas architekto Mozės I. Blocho. (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3999, l. 1). Namas turėjo būti pastatytas vietoj nugriautų namų, bet savininkas susidūrė su finansinėmis problemomis. 1930 m. aprašyta ir turėjo būti parduota iš varžytinių dalis D. Kapulskio turto: raudonmedžio drabužių spinta, įvertinta 1 500 litų, dviejų aukštų ąžuolinis bufetas, įkainotas 60 litų, o 1932 m. aprašyta pardavimui iš varžytinių dar daugiau jau Lukšio g. 56 gyvenusio D. Kapulskio baldų. 1933 09 15 Reveka Finkelšteinienė iš varžytinių nusipirko visą įkeistą D. Kapulskio nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 47 a (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 2431, l. 6–14, 50).
Pačiam D. Kapulskiui dėl trijų aukštų namų statyboje neįvykdyto reikalavimo panaikinti langus į svetimą sklypą (Švietimo ministerijos muzikos mokyklos valdos) 1933 m. buvo iškelta baudžiamoji byla. D. Kapulskis buvo nubaustas 25 litų bauda arba trimis paromis arešto, su sąlyga, kad langai bus panaikinti arba užmūryti stiklinėmis plytomis (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3999, l. 72–79).
Tauriam svečiui – tauri žuvis ! ... „Central“ restorane ... // Kuntaplis. – 1939, birž. 11, p. 4.
Išskirtinis meniu
Sovietmečiu Laisvės al. 47 a (tuo metu Stalino pr. 47 a, dabar Laisvės al. 85) įsikūrė užkandinė Nr. 5, dar vadinta kavine „Armida“.
Užkandinės vedėju buvo G. Nadeždinas, vedėjo pavaduotoju – P. Rimkus. Nuo 1952 m. birželio į užkandinės Nr. 5 patalpas su visu personalu perkelta vegetariška dietinė valgykla. Dietinės valgyklos Nr. 5 vedėja buvo E. Starkienė. Nuo 1960 m. pasikeitus numeracijai, valgyklos adresas buvo Stalino pr. 85, o nuo 1963 m. ji jau registruota adresu Laisvės al. 85.
Nuo 1964 m. dietinė valgykla Nr. 5 pervadinta Kauno miesto valgyklų tresto valgykla „Kauno svetainė“. Jos vedėja tapo Irena Norkutė, 1961 m. baigusi Vilniaus universitetą ir įgijusi prekių mokslo specialybę. Pagal etatus valgykla buvo priskiriama ketvirtai kategorijai (beje, turėjo gydytojo, medicinos seselės etatą), pagal prekių apyvartą buvo priskiriama pirmai kategorijai, 1965 m. veikė dvi valgyklos pamainos (KRVA, f. R-375, ap. 2, b. 268, l. 1–85).
1973 m. laikraštyje „Kauno tiesa“ dietinė valgykla „Kauno svetainė“ kritikuota dėl dietinio maitinimo trūkumo. Po valgyklos rekonstrukcijos, pasak straipsnio autorių, Dietininkų tarybos narių, „Kauno svetainė“ buvo pagrindinė dietinio maitinimo įstaiga Kaune. Valgyklos dietiniame skyriuje vienu metu valgė 350–400 žmonių. Po rekonstrukcijos valgykloje buvo dvi salės, vienoje buvo 48, kitoje 52 sėdimos vietos, vietų lyg ir netrūktų, bet per rekonstrukciją, pasak straipsnio autorių, neapgalvotai padarytas per mažas išdavimo langelis ir dėl to stringąs aptarnavimas.
Be to, dietinis skyrius, pasak straipsnio autorių, negaunąs veršienos, jautienos liežuvių, šviežios žuvies, retai buvo gaunama triušienos, valgykloje trūko salotų, džiovintų vaisių, buvo negaunama konservuotų vaisių kompotų ir vaisių tyrelių (Dietinis maitinimas – svarbus reikalas / V. Kuzminas, S. Jotautas // Kauno tiesa. – 1973, bal. 13, p. 3).
1976 m. jau pagirtas „Kauno svetainės“ dietinis maitinimas, pasak žurnalisto, iš patikrintų 150 dietininkų 92 vienu prisėdimu sudorojo ir pusryčius, ir pietus, ir dėl to esąs kaltas ne apetitas, o tai, kad „Kauno svetainė“ supranta dietinio maitinimo svarbą, kai Kaune dietinio maitinimo įstaigų trūksta (Gydo ne tik vaistai ... / A. Genys // Kauno tiesa. – 1976, lapkr. 20, p. 2).
1987 m. vasarą pradėtas „Kauno svetainės“ remontas. „Kauno tiesos“ laikraštyje inžinierius B. Šulcas pasijuokė, kad kiek ne laiku, nes sezono metu valgykla neveikė (Ekonomika atvirkščiai / B. Šulcas // Kauno tiesa. – 1987, spal. 29, p. 7).
1996 m. jau paskelbtas valgyklos „Kauno svetainė“ bankrotas, nes, pasak žurnalisto, valgyklinis maistas neatlaikė restoranų konkurencijos, „Kauno svetainės“ pietūs iš kelių patiekalų taip pat buvę nepigūs, kainavo apie 10 litų, tai kuklesniems klientams buvo per brangu, o labiau pasiturintys buvo linkę pridėti dar 5 litus ir valgyti jaukesnėje kavinėje ar restorane (Pigaus plokštainio ir įmantraus kepsnio konkurencija Laisvės alėjoje / A. Dambrauskas // Kauno diena. – 1996, rugpj. 22, p. 5).
Dabar Laisvės al. 85 pirmas aukštas, kur buvo „Kauno svetainė“, laukia pertvarkymų, o kaimyniniame Laisvės al. 87 įsikūrusi drabužių parduotuvė „Auskrynė“, J. Praškevičienės firmos filialas ir kavinė „101 kepyklėlė“.
Naujausi komentarai