Tam, kad geriau suprastume tai, kas įvyko 1972-ųjų gegužę Kaune, būtina pažvelgti į platesnį kontekstą – kas tuo metu vyko pasaulyje, Europoje, socialistiniame bloke, galiausiai siekiant atsakyti į klausimą – kokios buvo šių įvykių ištakos sovietų okupuotoje Lietuvoje?

XX a. septintasis dešimtmetis brėžė tam tikrą mentalinę, vertybinę, kultūrinę takoskyrą tarp senosios, Antrąjį pasaulinį karą patyrusios, išgyvenusios kartos ir naujosios, atnešusios naujų madų, idėjų, kitokį, laisvesnį gyvenimo stilių. To kulminacija galima laikyti įvairius jaunimo judėjimus Europoje ir pasaulyje, kurie iš pirmapradžio išorinio protesto galiausiai transformavosi ir įgavo gana radikalų politinį atspalvį.

Pasaulinis kontekstas

Kaip pastebėjo istorikas Kastytis Antanaitis, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Turkijoje studentams netgi pavyko nuversti valdžią. JAV vyko įvairūs antimilitaristiniai protestai Vietnamo karo kontekste.

Prancūzijoje studentų protestai ryškiausiai atsispindėjo 1968-aisiais, vėliau šie įvykiai žemyninėje La Manšo sąsiaurio dalyje padarė įtaką ir studentams Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje (tiesa, šiose šalyse judėjimai buvo aktyvūs dar 1965–1967 m.). Ne be reikalo ir šiandien viešojoje erdvėje galime išgirsti terminą „1968-ųjų karta“ – paraleliai būtų galima užduoti klausimą: ar bent lokaliniu mastu galime kalbėti apie 1972-ųjų Lietuvos (ar Kauno) kartą?

Žinoma, negalime eliminuoti ir tų beveik 20 metų (1953–1972 m.), žymėjusių laikotarpį nuo aktyvaus partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Kalantinių įvykių – juk būtent šiuo laikotarpiu brendo nauja, sovietiniam režimui besipriešinanti karta ir pagrindinės disidentinio judėjimo formos ir kryptys. Bet kokiu atveju šį klausimį taip pat verta apsvarstyti laisvės kovų tęstinumo kontekste.

Minėti vykę neramumai Vakarų Europoje buvo daugiau socioekonominio ar sociokultūrinio pobūdžio – reikalauta garantuoti geresnes gyvenimo ir mokymosi sąlygas, pvz., Prancūzijoje 1967 m. Nantero studentai reikalavo panaikinti apribojimus lankytis vaikinų ir merginų bendrabučiuose, o vėliau prie studentų prisidėjo ir darbininkai. 1969 m. per Italiją nusidriekė didelė streikų banga – protestuota prieš prastas Pietų Italijos darbininkų sąlygas. SSRS ir socialistinio bloko satelitinėse šalyse pagrindiniai reikalavimai buvo politinio pobūdžio: asmens teisės ir laisvės, religijos ir sąžinės laisvės, platesnės politinės savivaldos siekiai. Bet kokiu atveju 1968-ieji buvo neramūs abiejose geležinės uždangos pusėse – ne tik Paryžiuje, bet ir Prahoje. Vėliau tuometės Čekoslovakijos sostinėje vykę neramumai bus pavadinti  Prahos pavasariu.

Simboliška, kad laisvės pavasario dvelksmas tarsi pasklido ir plačiau po SSRS okupuotas valstybes. Čia jungiančiąja asmenybe galime laikyti Janą Palachą ir jo įgyvendintą akciją protestuojant prieš esamą santvarką – filosofijos studentas susidegino Prahos centre. Vėliau panašią akciją Kyjivo centre 1969 m. įgyvendino ir Nikolajus Bereslavskis, protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją (simboliška – po 45 metų Maidane ir vėl nušvis laisvės laužai), tais pačiais metais Rygoje viešai susideginti bandė žydas Ilja Ripsas, reikalaudamas Čekoslovakijos nepriklausomybės ir platesnių teisių žydams (turint omenyje ir Sovietų Sąjungos nepalankią politiką Izraelio atžvilgiu, ypač XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje suaktyvėjus Izraelio ir Palestinos konfliktams).

Galiausiai tokio pobūdžio politinės akcijos pasiekė ir Lietuvą. Tiesa, pirmasis lietuvis tai padarė ne Lietuvoje, o Maskvoje – plačiajai visuomenei mažiau žinomas faktas apie 1972 m. Lenino mauzoliejaus papėdėje įvykusį susisprogdinimą.

Žaizda: berniukas deda gėles ant paminklinio akmens, žyminčio R. Kalantos žūties vietą, 1993 m. / A. Žižiūno / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Nepaklusnioji karta

Prieš nusikeliant į 1972-ųjų sovietų okupuotą Kauną, reikėtų bent trumpai atsigręžti į dar ankstyvesnius šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius ir apžvelgti, kokie įvairūs persidengiantys pasipriešinimo okupaciniam režimui sluoksniai, formos ir vykę procesai, pokyčiai visuomenėje atvedė iki vadinamojo Kauno pavasario. Kas buvo tie daigai, atvedę iki 1972 m. vėlyvo pavasario įvykių?

Nuslopinus kone dešimtmetį trūkusį partizaninį pasipriešinimą, antisovietinės veiklos estafetę perėmė jaunoji karta. Dar 1955–1958 m. KGB Lietuvoje išsiaiškino 303 žmones, kurie priklausė 61 demokratiško, patriotinio sąjūdžio jaunimo organizacijai, kurios būdavo greitai išsiaiškinamos ir neretai pasivadindavo idealistiniais ar net kartais kiek paaugliškai naiviai, romantizuotai skambančiais pavadinimais kaip partizanai ar tamplierių riteriai.

Simboliška, kad laisvės pavasario dvelksmas tarsi pasklido ir plačiau po SSRS okupuotas valstybes.

Pirmosios viešos protesto demonstracijos sietinos su neramumais per Vėlines: 1955 m. Kaune, 1956 m. Kaune ir Vilniuje ir 1957 m. Kaune. Viešų neramumų būta ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje – pavz., 1961 m. Kauno stadione, kuriame tuo metu buvo apie 10 tūkst. žmonių, kilo neramumų tarp žiūrovų ir milicininkų, buvo skanduojami antisovietiniai ir antirusiški šūkiai, apverstas ir sudegintas milicijos automobilis, buvo sužeisti keturi žiūrovai ir trys milicininkai, vieną žmogų nušovė milicija.

Buvo atrandama ir kitokių pasipriešinimo formų ir platformų. Viena iš jų – žygeiviai. 1969–1971 m. prie Vilniaus turistų klubo veikė įkurta žygeivių sekcija, o 7-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje aktyviai veikė Kauno politechnikos instituto žygeivių klubas „Ąžuolas“, beje, vienas jo vadovų Šarūnas Boruta (jo vardu vadinosi ir žygeivių grupė) buvo kilęs iš nepriklausomos Lietuvos inteligentų šeimos, jo tėvai buvo aktyvūs ateitininkai, o tėvas ištremtas į Sibirą, sovietinės okupacijos metais priklausė Eucharistijos bičiulių draugijai, kartu su savo mama nuo sovietinio saugumo struktūrų slėpdavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ brolio mažosios dukrytės lopšyje arba netgi bičių avilyje. Šie žygeivių sambūriai neretai išnaudodavo šią organizacinę platformą skleisdami ir primindami, ypač jaunajai kartai, Lietuvos istorinę praeitį, tradicijas, neakivaizdžiai įterpdami net ir antisovietinį, antirusišką dėmenį, pvz., žygiuose kovų su Rusija atminties vietų keliais.

Kita labai svarbi pasipriešinimo forma, turėjusi akivaizdžiai stiprų tęstinumą per visą sovietinės okupacijos laikotarpį, buvo siejama su Katalikų Bažnyčia ir įvairiais religiniais judėjimais, kaip apie 1970 m. įkurta Eucharistijos bičiulių slapta katalikiško lietuvių jaunimo organizacija. Ji iš dalies davė pagrindus „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikai“ ir 1978 m. įsikūrusiam Tikinčiųjų teisėms ginti komitetui. Nepaisant Bažnyčios intensyvaus persekiojimo ir vykdytos ateizacijos politikos, sovietmečiu tai išliko mažiausiai nuo totalitarinės valstybės priklausoma institucija. 1964–1968 m. pradėta aktyviai priešintis Bažnyčios persekiojimui, išnaudojant teisinius būdus ir metodus, rašant masines peticijas, apeliuojant ir į Lietuvos, tarptautinę visuomenes.

Pastaruoju atveju labai svarbų, jungiantį netiesioginio bendravimo tarp disidentinio sąjūdžio lyderių ir paprastų gyventojų vaidmenį atliko „Amerikos balso“, „Laisvės radijo“, „Vatikano radijo“ laidos ir kiti informacijos šaltiniai. Taip 1968–1972 m. šalyje formavosi religinė ir pilietinė opozicija sovietiniam režimui.

Taigi, žvelgiant į šias dvi skirtingas pasipriešinimo sovietiniam režimui formas kaip į tam tikras laisvės siekių užuomazgas, galime suvokti, kad svarbi buvo etnokultūrinių ir religinių judėjimų simbiozė. Ji tarsi Nemunas ir Neris susiliejo į upių santaką – upės netrukus stichiškai užtvindė Kauno gatves ir išsiveržė laisvės šūksniais būtent Laisvės vardu pavadintoje alėjoje, taip netgi savotiškai aplenkdamos laiką ir ištardamos žodžius „Laisvė Lietuvai!“ anksčiau nei pogrindyje veikę disidentai, – 1978 m. pirmoji nepriklausomos Lietuvos tikslą išdrįs iškelti Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga.

Vienybė: tragedija Kaune bent iš dalies suvienijo gana susiskaldžiusias skirtingas išeivijos lietuvių judėjimų grupes – į demonstracijas rinkosi įvairių pažiūrų lietuviai. / V. Noreikos nuotr., Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvas. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.6.

(Ne)žinomi veidai

Galime kelti klausimus: o kas buvo tie žmonės, skandavę „Laisvę Lietuvai“? Kokia aplinka juos formavo? Ir kokia gi žodžių „Laisvė“ ir „Lietuva“ viename sakinyje kaina gūdžiu, Leonido Brežnevo laikų, sovietmečiu? Remiantis oficialiais šaltiniais, per R. Kalantos laidotuvių demonstracijas buvo sulaikyti 402 asmenys. Iš jų – 47,7 proc. – jauni darbininkai, 29,6 proc. – besimokantis jaunimas, 9,2 proc. – tarnautojai, 4,9 proc. – niekur nedirbantis, nesimokantis jaunimas.

Šie skaičiai kardinaliai prieštaravo sovietų formuotam veltėdžių ir chuliganų rengtų neramumų vaizdiniui. Šiandien labai sunku išsiaiškinti daugelio tuose laisvės pavasario pojūčio neramumuose dalyvavusių žmonių tapatybes ir išgirsti jų asmenines istorijas, prisiminimus iš 1972 m. gegužės Laisvės alėjoje ir ant gretimų gatvių kiemų stogų vykusių kautynių su milicija ir jų talkininkais (juk reikia suprasti ir okupacinio režimo aparato turimus ir pasitelktus plačius resursus – iš viso su milicininkais, draugovininkais, saugumiečiais ir kitais režimui ištikimais asmenimis, kurie dalyvavo represiniuose veiksmuose ir ideologinio spaudimo kompanijose, tomis dienomis suskaičiuojama apie 7 tūkst. slopintojų).

Kiek buvo nutylėta, užslopinta sovietinės dezinformacijos, represinių, saugumo struktūrų pastangomis, bet visgi net ir tokie nedideli momentai, kaip Vytauto Kaladės paskutinis žodis teisme 1972 m. spalio 2 d. leidžia bent nujausti nuotaikas, kuriomis tuomet gyveno nemaža dalis su represiniu režimu nesusitaikiusiųjų – daugelis šį laisvės siekį širdies gilumoje išlaikiusiųjų vėliau dalyvaus Sąjūdžio mitinguose.

Bent dalį šių žmonių neabejotinai formavo ir įvairios pro geležinę uždangą prasiveržiančios žinios apie Vakarų kultūrą, madas, gyvenimo būdo ypatumus. Remiantis įvairiais atsiminimais, Lietuvoje intelektualaus jaunimo neformalaus judėjimo pradžia laikytini 1967–1968 m. Tuomet išpopuliarėjo roko muzika ir atsirado pirmosios jaunimo roko grupės.

Laisvųjų užuovėja

Egidijos Ramanauskaitės straipsnis „Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje“ mus dar labiau priartina prie įvykių atomazgos 1972 m. gegužę. Jame glaustai aprašoma, kokia muzika, gaunama informacija iš Vakarų, mados formavo neformalųjį to meto jaunimą Lietuvoje – džinsai, ilgos šukuosenos, bandymai į kalbą įterpti angliškų žodžių, bigbito, „The Beatles“, „Rolling Stones“ ar „Animals“ grupių įtaka ir gaunamos informacijos iš lenkiškos televizijos ir žurnalų iš Lenkijos, Čekoslovakijos trupiniai – tam tikra informacijos, idėjų cirkuliacija iš kitų socialistinio bloko valstybių.

Atskleidžiamos aktyvaus jaunimo, taip pat ir hipių, gyvenimo, susitikimo vietos, savotiški tinklai, visų pirma, Kaune – Senamiestis, Rotušė, Nemuno prieplauka, Vytauto bažnyčia, dabartinė Jėzuitų gimnazija, Juozo Gruodžio gatvė, Vilniaus gatvė, Miesto siena ir galiausiai – Laisvės alėja su fontanu, Miesto sodu, greta kurio, Muzikinio teatro sodelyje, savo protesto akciją vėliau ir įgyvendino R. Kalanta.

Miesto sode kūrėsi tam tikros „suoliukų frakcijos“, pvz., viena jaunuolių grupių pasivadino „Company“ pavadinimu, propagavo hipių gyvenseną. Kauno hipiai netgi vykdavo į susitikimus su kitų sovietų okupuotų tautų hipiais į Latviją ar Estiją.

Vis dėlto ne taip paprasta rasti tiesioginių sąsajų tarp Kalantinių ir hipių bei kitų subkultūrų judėjimų. Akivaizdu, kad R. Kalantos ilgi plaukai, tarp jo daiktų rasta gitara leidžia jį laikyti bent jau artimu hipių judėjimui ir mąstysenai, o juk ir sovietinei santvarkai ir saugumo struktūroms bet koks neformalus subkultūros judėjimas atrodė įtariai ir kėlė papildomą galvos skausmą.

Būta ir kitų kultūrinio gyvenimo įtakos formų. Pavyzdžiui, žurnalas „Nemunas“. Jam buvo būdinga fotografijos su aktais, gana moderni poezija ir net tam tikri socrealizmo kritikos požymiai (Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“). Alternatyvios estetinės normos kūrė tam tikrą simbolinę bendruomenę, kurioje jaunimas įgijo žodyną kalbėti apie nonkonformizmą ir laisvę.

Viena iš pasipriešinimo formų buvo ir teatras. Pvz., Edgaras Klivis straipsnyje „Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre“ aptarė, kaip Rygoje gimusio M. Tenisono trupės spektakliai performansus kėlė į Kauno pilį, Senamiesčio gatves ir Ąžuolyną, taip paversdami miestą gyvu teatrinių aktų žemėlapiu, publika buvo mokoma perskaityti nebylias socialinės kritikos metaforas, kurios vėliau taip pat stichiškai išsiveržė laisvės šūkiais.

Minėti hipiai, roko grupės, išnaudodami tam tikrus tinklaveikos pranašumus, skaitė tuos pačius „Nemuno“ žurnalus, dalijosi plokštelėmis, vakarėliuose aptardavo represijas, klausėsi „Amerikos balso“, „Liuksemburgo radijo“ ar „Laisvės radijo“ laidų. Remiantis Vašingtono universiteto istorijos daktarės Amandos Jeanne Swain disertacija, XX a. 7-ajame dešimtmetyje veikę keli neformalūs jaunimo rateliai mobilizavosi ir 1972-ųjų laidotuvių procesijoje. Tuo tarpu po Kalantinių iš pareigų atleisti „Nemuno“ redaktoriai ir uždaryta M. Tenisono trupė patvirtina, kad režimas kultūros erdvę laikė protesto katalizatoriumi.

Korektūra: kitapus Atlanto stokota informacijos — apie tai byloja ir tarp išeivių iš pradžių naudota iškraipytai išgirsta Talanto pavardė. / Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvas. F.1 Ap.1-9 B.2863-453 L.1.

Akcijos padariniai

Svarbus aspektas Kalantinių įvykių kontekste – laisvės žodžio kaina: kuo rizikavo šie drąsūs, savo pozicijos išreikšti nepabijoję žmonės? Kokių represijų prieš juos ėmėsi sovietinis režimas? Remiantis oficialiais duomenimis, iš sulaikytųjų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, aštuoni – baudžiamojon. Beveik po pusmečio nuo gegužės įvykių buvo paskelbti teismo nuosprendžiai: V. Kaladė, A. Kačinskas, J. Prapuolenaitis ir J. Macijauskas buvo nuteisti trejiems metams laisvės atėmimo, K. Grinkevičius ir V. Žmuida – dvejiems, R. Baužys – pusantrų, V. Urbonavičiūtė – vieniems metams pataisos darbų, išskaitant iš uždarbio 20 proc. valstybės naudai.

Šiandien labai sunku išsiaiškinti daugelio tuose laisvės pavasario pojūčio neramumuose dalyvavusių žmonių tapatybes ir išgirsti jų asmenines istorijas.

Tiesa, siekiant užglaistyti didesnius įvykių atgarsius, kaltinamieji toli gražu nebuvo baudžiami už antivalstybinę agitaciją ar kitus panašaus politinio atspalvio sovietinėje teisėje numatytus pažeidimus, o už tokius nusikaltimus kaip chuliganizmas, viešosios tvarkos pažeidimai, valstybinio turto gadinimas.

Kad tiksliau atsakytume į iškeltus klausimus, neužtektų vien apžvelgti parodomąjį aštuonių išrinktų „didžiausių kaltininkų“ teismo procesą – būtina matyti platesnį kontekstą. Šio paveikslo sudėtinės dalys buvo nuolatinė baimė būti išstumtam iš viešojo gyvenimo, aukštojo išsilavinimo, karjeros perspektyvų negavimas ar praradimas, o šiais faktoriais bandė manipuliuoti ir savo ideologijai, asmeninių privilegijų, statuso išlaikymui tinkamą pasakojimą siekianti konstruoti sovietinė valdžia. (Visų pirma, vietinė partinė nomenklatūra, nes šiai buvo itin svarbu Maskvai perteikti kiek įmanoma mažiau politinį įvykių pobūdį, taip sumenkinant ir diskredituojant juos kaip tiesiog chuliganišką, veltėdišką jaunimo elgesį, o platesnėje, geopolitinėje plotmėje įvykių neeskalavimas buvo svarbus JAV prezidento Richardo Nixsono vizito ir siekio atšildyti JAV–SSRS santykius kontekste).

Be to, visa tai toli gražu veikė ne vien pačius aktyviausius demonstracijų dalyvius, bet ir jų aplinką, netgi ir esančius kituose miestuose. Pora iliustratyvių pavyzdžių – R. Kalantos mokyklos auklėtojas buvo priverstas parašyti „reikalingą“ savo mokinio charakteristiką, nes bijojo netekti darbo ir dėl savo mažų vaikų ateities, o po kelių dienų nuo neramumų, 1972 m. gegužės 21 d., ant Virbalio vidurinės mokyklos stogo pritvirtinę plakatą „Laisvę Lietuvai“ jaunuoliai buvo nuteisti trejiems metams.

Įkvepiantis nepaklusnumas

Nepaisant šios okupacinio režimo sukurtos baimės atmosferos, „Kauno pavasario“ įvykių atgarsiai netruko pasklisti. Kaip sklido žinia apie Kalantines į kitus Lietuvos miestus ir, galiausiai, į kitą geležinės uždangos pusę griežtame sovietinio režimo informacijos kontrolės fone?

Anot Nerijaus Gudaičio 1972 m. gegužės 20 d. Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kybartuose, Virbalyje, tuomečiame Kapsuke (dab. Marijampolė), Kėdainiuose, Ukmergėje buvo išplatinti antisovietinio, neva nacionalistinio, pobūdžio atsišaukimai: „Šalin sovietus – laisvę Lietuvai!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva“ ir kt. Atsišaukimuose buvo kviečiama kovoti su lietuvių tautos rusifikacija, asimiliacija, raginama pasekti Kauno jaunimo pavyzdžiu ir išeiti į gatves, solidarizuotis su protestuotojais.

Vėliau pati KGB pripažins, kad ekscesai Laikinojoje sostinėje tapo savotišku katalizatoriumi, paskatinusiu daugelį žmonių visoje Lietuvoje išreikšti savo politines nuostatas. Kita vertus, režimas pasitelkė ir platų propagandinės mašinos ginklų arsenalą – per „politinį auklėjimą“ darbo kolektyvuose, gamyklose, taip pat formuojant sovietiniam režimui palankius naratyvus per spaudą, televiziją ir kitas informacines priemones, buvo netgi atkreipiamas dėmesys ir į tokias iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas detales, kaip Lietuvos trispalvės spalvomis apsirengusios į mokyklą atėjusios mokinės.

Kalantinių atgarsių Lietuvoje skambesį gana iliustratyviai atspindi skaičiai – 1972 m. atsišaukimų skaičius buvo tris kartus didesnis nei iki tol (KGB surado apie 600 antisovietinių atsišaukimų). Simboliška ir tai, kad, remiantis kai kuriais KGB išsiaiškintais vieno eilėraščio nuorašais birželio pabaigoje–liepos pradžioje, laisvės žodis šiuo pavidalu sklido dar nuo pat gegužės 19-osios, kai pirmą kartą ištartas Kaune vykusiose demonstracijose, o vėliau buvo platinamas Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Rokiškyje, Pasvalyje ir kituose miestuose.

Šių eilėraščių, atsišaukimų nuorašų buvo randama įvairiuose Lietuvos kampeliuose dar ne vienus metus – 1973 m. Molėtų rajone, 1974 m. gegužės 14 d. susideginimui pažymėti Vilniuje ant telefonų būdelių, sienų buvo išklijuoti atsišaukimai „Lietuvos jaunime“, skelbiantys apie Lietuvos rusifikacijos pavojų ir būtinybę išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, panašaus pobūdžio atsišaukimų buvo galima rasti ir Panevėžyje 1975 m. Taigi, visa tai atspindėjo tam tikrą Kalantinių poveikio inerciją, besitęsusią dar ne vienus metus.

Išgirdo ir pasaulis

Ši stichiškai Kauno centrines gatves užtvindžiusi laisvės siekio upė buvo tokia stipri, kad, nepaisant represinių gniaužtų ir siekio kontroliuoti informacinę erdvę, žinia apie tūkstantines demonstracijas, nors neretai ribota ir deformuota, netrukus pasiekė ir Vakarus.

Anot Ramojaus Kraujelio, pirmoji informacija apie įvykius Kaune Vakarus pasiekė maždaug gegužės 20 d. Vienas iš pagrindinių informacinių kanalų Vakaruose buvo Maskvos disidentai. Daugiausia straipsnių buvo išspausdinta gegužės 22 d. – „The Washington Post šią dieną skelbė apie „sovietų malšinamas rimtas riaušes Lietuvoje“, o „Los Angeles Times“ publikavo straipsnį didžiule antrašte: „Rusai malšina riaušes, šimtai suimtųjų Lietuvoje“. Panašių skambių antraščių atsirado ir Kanados (Toronto dienraštyje „Globe and Mail“), Jungtinės Karalystės (Londono dienraštyje „The Times“), Italijos (Romos dienraštyje „Il Messapero“), Meksikos (dienraštyje „El Universal“) spaudos puslapiuose. Pirmosiomis savaitėmis po demonstracijų žinios apie įvykius Kaune buvo labai kuklios – pvz., Vakarų Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“ su klaidomis užrašyti netgi Romo Kalantos vardas ir pavardė – „Roman Talanta“.

Apibendrinant, informacija apie Kalantines buvo publikuota įvairiuose didesniuose ar mažesniuose Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Šveicarijos, Italijos, Švedijos spaudos leidiniuose, taip pat pasiekė ir kitus kontinentus – be jau minėtų Šiaurės Amerikos valstybių žinia iš Laisvės alėjos atskriejo iki Pietų Amerikos ir Australijos pakrančių. Vien Italijoje „Elta-Press“ 1972 m. liepos pradžioje surinko apie 250 laikraščių iškarpų iš įvykių Lietuvoje 1972-aisiais. Simboliška, kad 2002 m., minint Kalantinių 30-metį, Italijos Parlamentinės ryšių su Baltijos šalimis grupės delegacijos vadovas Riccardo Migliori perdavė italų surinktos spaudos apie 1972-ųjų įvykius  rinkinį Kauno apskrities archyvui.

Aptarus sklaidos anapus geležinės uždangos formas, verta bent trumpai apžvelgti ir turinį. Pagrindinės žinutės ir vaizdiniai, kurie atsispindėjo įvairių pasaulio kampelių spaudoje, buvo šie: aktyvus įvairių socialinių grupių (ne vien inteligentiškas, studijuojantis, bet ir darbininkų) jaunimo įsitraukimas į demonstracijas, Lietuvos religingumo akcentai ir stipri religinė motyvacija (tai ypač pabrėžta italų spaudoje), tautinio konteksto ir antirusiškos, antikomunistinės retorikos pabrėžimas.

Rašant apie įvykius Lietuvoje, taip pat buvo matomos tam tikros nacionalinės problemos SSRS, užsimenama apie nacionalistinių tendencijų atgimimo užuomazgas Sovietų Sąjungoje – pvz., „New York Times Magazine“ rugsėjo 9 d. straipsnyje samprotavo, kad „kas vyksta Lietuvoje [...] labai atidžiai seka Ukrainos ir Centrinės Azijos respublikos, turinčios žymiai daugiau gyventojų“. Kita vertus, ypač amerikiečių spaudoje būdavo neretai pabrėžiamas ir minėtas geopolitinių pokyčių XX a. 8 deš. pradžioje faktorius – įtampos mažinimo (detente) politikos JAV ir SSRS siekis, R. Nixsono vizitas į Maskvą 1972 m. gegužės 22 d.

Kalantinių atgarsiai pasiekė ir lietuvių išeiviją. Išeivių gautos informacijos vertinimas yra gana problemiškas. Viena vertus, išeivijos atstovams, esant kitoje geležinės uždangos pusėje, demokratinio pasaulio sąlygomis atsivėrė kitos, gerokai laisvesnės nei represinėje SSRS, galimybės rašyti, diskutuoti apie įvykius, tad nenuostabu, kad, vos gavus pirmąsias žinias apie gegužės įvykius, pradėta entuziastingai reikšti palaikymą demonstracijų dalyviams.

Kita vertus, vėlgi buvo susidurta su informacijos trūkumo, sklaidos, ryšio su sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais problema (tai iliustravo tarp išeivių iš pradžių naudota iškraipytai išgirsta Talanto pavardė). Juolab nereikėtų pamiršti ir nacionalistinei, antisovietinei ir antikomunistinei lietuvių išeivijos pozicijai oponuojančios retorikos sovietams palankios vadinamosios progresyviosios žiniasklaidos, kaip „Laisvė“, „Vilnis“ ar „Liaudies balsas“ – jos leidžiamu turiniu Kalantinių tematika buvo patenkintas netgi pats Antanas Sniečkus, kuris džiaugėsi, kad „propagandinis burbulas sprogo“, padėkojo „pažangiai“ JAV ir Kanados spaudai, „pažangiems“ užsienio lietuviams.

Nepaisant šių problemų, Kalantinių atgarsiai padėjo bent iš dalies dėl bendro, kilnesnio laisvės tikslo suvienyti ne vieną dešimtmetį išeivijoje gana susiskaldžiusias skirtingas judėjimų grupes – į gatves išėjo Čikagos, Niujorko, Klivlando, Los Andželo lietuviai, panašios demonstracijos buvo rengiamos Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje.

Žinia ateičiai

Kalantinės mums primena žodžio „Laisvė“ galią. Šio žodžio atmintį sovietų represinės struktūros siekė įvairiausiomis priemonėmis ištrinti, užslopinti, formuoti ideologijai palankius naratyvus, deformuodamos realią situaciją, visuomenės nuotaikas, propagandinėmis žinutėmis uzurpuodamos viešąją informacinę erdvę. Toji okupacinė patirtis primena Hannah’os Arendt aprašytą totalitarizmo „tikrovės perdirbimo“ praktiką, kai valstybinė propaganda perrašo praeitį, kad kontroliuotų dabartį, kas itin aktualu ir šiandien, kai informaciniai karai persikėlė ir į virtualiąją, skaitmeninę erdvę.

Šiemet, minėdami 35-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metines, galime kiek primiršti, ką reiškia daugiau nei 30 metų būti okupuotam ir supančiotam nelaisvės, represijų, visų pirma, mentalinėmis grandinėmis. Būtent tokioje padėtyje Lietuva buvo 1972-ųjų gegužę ir Laisvės alėjoje skambėję šūkiai „Laisvę Lietuvai“ išliko atmintyje, nepaisant okupacinio režimo struktūrų bandymų ją užgniaužti.

XX a. Lietuva įvairiomis sąlygomis turėjo ne vieną laisvės kartą – įtvirtinusią valstybę Nepriklausomybės kovose ginklu ir diplomatiniuose kabinetuose 1917–1923 m., kūrusią ir smarkiai pakeitusią šalį per Vasario 16-osios Lietuvos 20-metį, už laisvės idėją beveik dešimtmetį organizuotai kovojusius Lietuvos miškuose, prigesus partizanų laužams stichiškai iškilusius Kalantinių laisvės liepsnose, disidentinę kovos formą pasirinkusius Katalikų bažnyčios ar Lietuvos laisvės lygos frontuose, galiausiai – tuos, kurie uždainavo jau gerokai masiškesniuose Sąjūdžio mitinguose ir stojo prieš tankus kruvinąjį 1991-ųjų sausį.

Ši nenutrūkstama žmonių grandinė simbolizavo laisvės kovų tęstinumo idėją. Galime teigti, kad XX a. paskutinis ir XXI a. pirmieji du dešimtmečiai Lietuvai suteikė brangų laiko atokvėpį susivokti ir iš naujo įvertinti laisvės ir kovų už šią vertybę svarbą.