Susitelkti į save
Knygoje „Deum quaerens in se. Dievo savyje beieškant“ sugulė šio kauniečio pamąstymai apie tai, ką atrado keliaudamas, ką gyvenime pakeitė pėsčiomis įveikti 800 km. Taip pat pasidalijo patarimais kitiems keliautojams.
G. Labanauskas Santjago de Kompostelos keliu leidosi norėdamas nuo visko atitrūkti ir pabūti tik su savimi, daug ką apmąstyti. Potyriai gyvi iki šiol, ir išliks ilgam.
„Jokių idėjų dėl knygos ar parodos einant nebuvo. Tenorėjau pasiekti kelionės galutinę stotelę. Tai buvo iššūkis, nes kiekvieną dieną iškildavo vis kokių nors kliūčių. Kodėl atsirado knyga? Džiaugsmas dvigubai didesnis, kai gali juo pasidalyti“, – sakė G. Labanauskas.
Įžvalgos: G. Labanauską parašyti knygą įkvėpė piligriminiame žygyje kilę pamąstymai ir atradimai. Regimanto Zakšensko nuotr.
Netilpo krūtinėje
G. Labanauskas keliavo 29 dienas. Teko žygiuoti laukų keliukais, gėrėtis miesteliais per juos žengiant patogia danga, tačiau ir klampoti pažliugusia trasa ar net kopti į varginančias įkalnes.
„Per tą laiką buvo tiek įspūdžių ir stiprių akimirkų. Nuovargis ir problemos dingo į antrą planą“, – teigė kaunietis, pridūręs, kad anksčiau niekada net nepagalvojo, kad saulėtekis ir aušra nėra tas pats.
„Kai atsikeli 5 val. ryto, ir dar yra tamsu, padarius lengvą mankštelę, išgėrus kažko panašaus į kavą pradedi žygiuoti, ir ima brėkšti. Po truputį plyšta tamsus dangus. Pradeda dirbti paukščiai. Švinta. Saulės dar nėra pusvalandį ar valandą. Tik po to atsiranda pirmieji saulės spinduliai. Kada daugiau gyvenime tai pamatysit? Nebent žvejai tą mato. Bet aš ne žvejys, pirmą kartą tai patyriau šioje kelionėje. Stipru. Emocijos krūtinėje netelpa, jomis norisi dalytis. Kažkam to aprašymas gal irgi sukels džiaugsmingų akimirkų, pamąstymų, o ką nors gal ir pakvies patį leistis į tokią kelionę“, – sakė autorius.
Ieškojo atsakymų
Jis neslėpė, kad ir pats kaip dauguma žmonių visą gyvenimą buvo pripratęs bėgti, bėgti, bėgti, gyvenimą vis atidėdamas į „paskui“. Daug ką lėmė sunkus gyvenimo etapas.
„Kai gyvenimas palengvėja ir jau, atrodo, galėtum mėgautis juo, į galvą pradeda lįsti visokie klausimai: kokia gyvenimo prasmė, ką gero padarei pasauliui, savo aplinkai, ar esi tik mašina, perdirbanti maistą, atliekanti reprodukcinę funkciją ir tu pasauliui daugiau nereikalingas? Tokia karalių liga apniko ir mane. Nusprendžiau, kad man laikas sau atsakyti į daug klausimų. Paprašiau kolegės nupirkti artimiausią lėktuvo bilietą. Pradėjau kelionę“, – dėstė G. Labanauskas.
Per mėnesį žygio jis nenušvito, tačiau sau iš dalies atsakė į kelis klausimus.
Būkime savimi, gyvenkime gyvenimą savo ritmu niekam nekenkdami, o padėdami.
Kam apsikrauti?
Kokių patarimų turėtų kitiems keliautojams? „Žinot posakį, nemokyk manęs, kaip gyventi, ir aš tau nesakysiu, kur eiti? Su patarimais reikia labai atsargiai. Pats skaičiau kitų piligrimų patarimus, ką daryti, ko nedaryti. Beveik visi rašė, kad būtinai prireiks pleistriukų, nes pūslės – garantuotos. Galiu pasakyti – 800 km, ir jokios pūslės. Patarčiau imti ne pleistriukų, o patogius, ne kartą avėtus batus“, – akcentavo G. Labanauskas.
Dar vienas jo patarimas – imti kuo mažiau daiktų. Gyvenime linkę apsikrauti nereikalingais daiktais ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tikrai apsieisite be didelių ausinių, šlepečių.
„Mano pirmos dienos vakarą didžiausias noras, kai nuėjau 32 km, buvo numesti nuo skardžio kuprinę. Ji slėgė pečius taip, kad nuo jos išsilaisvinti norėjau labiau nei valgyti, gerti, pamiegoti. Kuprinės svoris buvo optimalus, tilpo į rekomenduojamas normas, bet pirmos dienos vakare ji atrodė beprotiškai sunki. Po trijų keturių dienų naštos nesijautė, bet kam bereikalingai apsikrauti? Visą komfortą tenka nešti ant pečių“ – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Skatina susimąstyti
G. Labanausko nuomone, jo knyga būtų naudinga visiems.
„Yra žmonių, kurie nugyvena gyvenimą taip ir nesusimąstę apie gyvenimo prasmę. Kiti apie tai susimąsto tik mirties patale. Tik nedaug žmonių į šiuos klausimus ir atsakymus gilintis pradeda, kai dar daug gyvenimo priešaky ir kai gali daug ką pakeisti savo gyvenime. Pradėkime vertinti gyvenimą tada, kai jo dar turime. Griūnam, klumpam, bėgam, įsivaizduojam, kad pasaulis be mūsų sustos. Ne, nesustos. Nesusireikšminkim, negalvokim, ką apie mus pagalvos kiti. Būkime savimi, gyvenkime savo gyvenimą savo ritmu niekam nekenkdami, o padėdami. Padėdami kaimynui, draugui, bendruomenei, valstybei ar visam pasauliui“, – kalbėjo kaunietis.
Jis ragino neapgaudinėti savęs. „Norint padėti, nereikia pinigų. Galima nueiti valandai per savaitę pasavanoriauti į hospisą. Yra daugybė variantų, jeigu tikrai žmogus nori padėti. Nori ar tik mali, kad nori? Nustokit save apgaudinėti. Būkit savimi, o ne tokie, kokiais manote, kad tave norėtų matyti kiti“, – sakė G. Labanauskas.
Šią knygą galima rasti knygynuose, bet tiems, kurie neišgali jos įsigyti, G. Labanauskas žadėjo ją padovanoti.
Naujausi komentarai