„Mariupolis – nepalaužiamas“ – daugiau nei dažai ant drobės. Darbai kalba apie meilę laisvei, kurios neatima nei bombų sprogimai, nei sugriauti namai, ir apie drąsą kovoti už tai, kas brangiausia.

Subūrė menininkus

Kai 2022-ųjų gegužę po du mėnesius trukusios brutalios Rusijos agresijos Mariupolis krito, pusė miesto buvo sulyginta su žeme. Jungtinių Tautų duomenimis, 90 proc. gyvenamųjų pastatų buvo smarkiai apgadinti arba visiškai sugriauti.

Miestas, klestėjęs daugiau nei 300 metų, buvo suniokotas per kelias savaites. Neliko šventovių, istorinių pastatų, paminklų, bibliotekų ir muziejų, kuriuose buvo eksponuojami meno kūriniai.

„Ukrainos tautos rusai neparklupdys. Mūsų kultūros jie nesutryps. Mes, menininkai, norime garsiai ir aiškiai perduoti šią žinią pasauliui, pasitelkdami savo ginklus – drobę ir dažus“, – per parodos „Mariupolis – nepalaužiamas“ atidarymą kalbėjo idėjos sumanytojas ir kuratorius Valery Jurychkovskyy.

Aktualu: anot parodos kuratoriaus V. Jurychkovskyy, visuose miestuose ekspozicija sulaukė labai didelio žmonių susidomėjimo. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kilęs iš Mariupolio ir pabėgęs iš miesto apgulties, menininkas prieš dvejus metus kreipėsi į kitus kūrėjus ir pakvietė juos dalytis savo darbais, sukurtais prieš karą, kovos veiksmų fone, atspindinčiais ukrainiečių moralinę stiprybę, jų meilę Tėvynei. Turėdamas pirmuosius darbus, V. Jurychkovskyy juos pristatė Kyjive, Ivano Frankivske, taip pat dar keliuose Vakarų Ukrainos miestuose, kur ekspozicija pasipildė naujų eksponatų.

Ukrainos tautos rusai neparklupdys. Mūsų kultūros jie nesutryps. Mes, menininkai, norime garsiai ir aiškiai perduoti šią žinią pasauliui.

Darbai – Ukrainos atspindys

Dabar keliaujančioje parodoje galima pamatyti menininko Kubliko Mikhailo Alekseevichiaus iš Dnipro, Boriso Gubalo iš Ivano Frankivsko, Bohdano Golojado ir dar kelių dešimčių kūrėjų darbų.

Ko gero, labiausiai parodos esmę atspindi B. Golojado drobė, kurioje įamžintos savanorio kovotojo akys. Anot kuratoriaus, jose galima matyti ryžtą, nesavanaudiškumą ir drąsą, o svarbiausia – nepalaužiamą meilę laisvai Ukrainai. V. Jurychkovskyy pasakojo, kad 2016 m. dalyvaudami Mariupolyje vykusiame tarptautiniame Archipo Kuindži festivalyje savo paramą Mariupolio kūrėjams išreiškė tuometė Lietuvos dailininkų sąjungos vadovė Edita Utarienė ir Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jurgis Giedrys. Taip užsimezgė lig šiol trunkanti draugystė. 2017 m. grupė mariupoliečių dailininkų buvo pakviesti į Gintauto Vaičio vadovaujamą projektą. Buvo surengtos jungtinės parodos. Kai 2022 m. Mariupolis buvo sulygintas su žeme, išgrobstyti ir išvežti muziejų fondai, Lietuvoje išliko Mariupolio dailininkų kūrinių. Dalis jų taip pat eksponuojami parodoje.

Ypatingą vietą parodoje užima 2014 m. tapyti darbai, primenantys, kad karas Ukrainoje prasidėjo ne 2022 m. vasario 24-ąją. Paveikslai sugrąžina į tuos laikus, kai pirmieji žalieji žmogeliukai žengė į Ukrainos žemę ir pavertė pelenais klestintį Donbasą.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Keliaujanti ekspozicija

2022 m. pabaigoje paroda „Mariupolis – nepalaužiamas“ savo tarptautinę kelionę pradėjo nuo Latvijos. Žmonių susidomėjimas buvo toks didelis, kad parodos eksponavimo laiką teko pratęsti.

Vėliau darbai vyko į Lenkiją, iš ten – į Vilnių. Minint Ukrainos Konstitucijos dieną, paroda atidaryta Kaune. Planuojama, kad iš čia ji keliaus į Estiją, Vokietiją, Graikiją.

„Kiekvienoje šalyje, kurioje bus pristatyta ši paroda, vietiniai menininkai kviečiami bendradarbiauti ir eksponuoti kartu. Toks ir buvo sumanymas – keliauti, skleisti žinią ir įtraukti kuo daugiau teptuko brolių ir seserų“, – Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veikiančio Tradicinio ukrainiečių gyvenimo muziejaus sumanytoja, moterų klubo įkūrėja, menininkė ir visuomenininkė Olga Sajenko vylėsi, kad į projektą įsitrauks ne vienas lietuvis, kaip antai menininkas ir kino režisierius Jurijus Grigorovičius.

Dalis: tarp Ukrainos menininkų darbų yra ir O. Sajenko tapytas paveikslas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Jo drobėje atvaizduojamas Mariupolyje žuvusio Lietuvos dokumentininko Manto Kvedaravičiaus portretas, primenantis apie okupacinių pajėgų įvykdytus karo nusikaltimus.