Šis projektas – tarsi kūrybinis atsakas į koronaviruso pandemiją, kai esame prašomi išlaikyti fizinį atstumą, kai bendravimas dar labiau skaitmenizuotas ir ne kiekvienam prieinamas.

Savo naujajam projektui Šilainius pasirinkusi C.Janke šiame rajone darbavosi tris savaites: organizavo kūrybines dirbtuves, fotografavo, filmavo, įkvėpė šilainiškius kurti plakatus su žinutėmis kaimynams ir kabinti juos savo languose. Platesniam kauniečių ratui projektą pristatanti C.Janke savo sumanymais ir bendravimo su šilainiškiais patirtimi pasidalijo su kita menininke Marija Nemčenko.

– Tikiuosi, viešnagė Šilainiuose buvo maloni. Man ši vieta yra labai svarbi asmeniškai, ji vyravo ir mano pačios darbuose bei tekstuose – Šilainiai man išties kelia gan daug sentimentų. O kaip tau pačiai? Kokią susidarei nuomonę apie Šilainių mikrorajoną, gyvenimą butuose, daugiabučiuose?

– Tai nėra mano pirmasis kartas Šilainiuose. Pirmą kartą atvykau į Lietuvą, į Šilainius, keliaudama po Europą su projektu "Wavelength Project". Šio projekto metu prašiau žmonių porai sekundžių pamojuoti kamerai. Tai buvo projektas apie solidarumą ir draugystę, bet ir apie atskirtį, įvykusią ne tik po "Brexit" referendumo įsigaliojimo, bet ir vykstančią Europoje bendrai – stiprus kraštutinių dešiniųjų pažiūrų dominavimas, moterų teisių nepaisymas ir panašūs dalykai. Taigi, šio projekto metu aš keliavau į įvairias Europos šalis, kur mane priglausdavo nepažįstamieji. Dažnai vietas, kur aš būsiu, diktuodavo tai ar aš galiu ten susirasti nakvynę. Tuo metu turėjau keliauti iš Latvijos į Lenkiją, ir tas kelias ėjo per Lietuvą. Paprastai aš filmavau visur – miestuose, kaimuose, miesteliuose – norėjau kuo platesnio spektro vietovių, tad Lietuvoje pasirinkau filmuoti ne sostinėje, o Kaune. Prieš dieną paklausiau poros žmonių, ar jie padėtų suburti mojuojančių žmonių grupę, tarp kurių buvo ir "Šilainiai Project" iniciatorė Evelina (Evelina Šimkutė – red. past.). Evelina ne tik pamojavo į kamerą, bet ir skyrė savo asmeninio laiko parodyti Šilainius ir papasakoti apie savo darbą.

Iš pradžių atsisakęs, vienas vyras apsisprendė, kad jis nori kažką pasakyti, – jo plakatas skelbė: „Ženk pirmą žingsnį!“

Turiu pasakyti, kad jau tada likau sužavėta žmonių draugiškumo ir šilto priėmimo, todėl, kai Evelina pasiūlė atvykti į Šilainius, neabejodama sutikau. Londone gyvenu daugiabutyje ir manau, kad tai sukūrė tam tikrą ryšį su Šilainių mikrorajonu. Atvykusi čia, jaučiausi kaip namie. Man patinka betonas, vėlyvojo modernizmo architektūra ir, svarbiausia, bendruomenės, kurios gyvena šiuose pastatuose, tad jaučiausi gerai ir nekantravau pradėti savo darbą Šilainiuose – norėjau daugiau pažinti tiek bendruomenes, tiek pačią vietovę.

– Ar rezidencija Šilainiuose kažkuo skiriasi nuo kitų rezidencijų ar projektų, kuriuos vystei už savo namų ar komforto ribų?

– Visi projektai kažkuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau juose yra ir daug panašumų. Šilainiai išsiskyrė tai, kad žmonės buvo labai šilti ir aš jaučiausi greitai priimta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau grįžti. Žmonės buvo smalsūs, labai noriai dalyvavo, norėjo būti projekto dalimi – kartais tai gali būti netgi didesnis iššūkis, nes tai nėra tik keletas žmonių, kuriuos prikalbini būti projekto dalimi, tai visa bendruomenė! Šis projektas turi daug sluoksnių – jame yra daugybė būdų prisijungti, dalyvauti ir tai nereiškia tiesioginio kažko darymo. Vieni žmonės ateidavo, žiūrėdavo, klausinėdavo – tai ir buvo jų savotiškas dalyvavimas kuriant projektą.

– Papasakok daugiau – ką veikei Šilainiuose ir kaip tai įsipina į tavo platesnę meno praktiką?

– Bendras visų mano projektų bruožas arba, kitaip tariant, raktažodis, yra ryšis. Man įdomu, kas mus, kaip žmones, jungia, kas jungia kaimynus, kaip galime pradėti pokalbį tarp nepažįstamų žmonių, kaip galime vienas kitą palaikyti, kaip sukurti solidarumą, kaip sukurti ryšį tarp žmonių, su kuriais aš pati dirbu, kaip juos sudominti. Nors dirbu fotožurnalistikos srityje, bandau sužinoti, kaip padėti žmonėms įsigilinti į projekto esminę temą, kaip pažvelgti giliau negu pirminis fotografinis įvaizdis. Mane ypač domina, kaip tai galima atlikti tokiose didelėse bendruomenėse kaip Šilainių. Būtent dėl to su Šilainių bendruomene norėjau dirbti kurdama plakatų ir fotografijų seriją, skatindama žmones galvoti, ką jie norėtų pasakyti savo kaimynams, kadangi jų tiek daug! Tai buvo ir yra labai svarbu COVID-19 pandemijos kontekste, kai tiesioginis bendravimas tapo problemiškas, šie plakatai, galima sakyti, buvo priemonė palaikyti ryšį ir vienam kitą. Žinutės plakatuose, kuriuos žmonės kabina savo languose, galėjo būti visokio pobūdžio – tai galėjo būti padrąsinimas, klausimas ar palinkėjimas.

Projektas prasidėjo izoliacijos metu Londone. Mes visi buvome užsidarę namie, mūsų tiesioginė komunikacija su draugais, tuo labiau nepažįstamais, beveik išnyko. Tuo metu supratau, kad esu apsupta 100 žmonių, savo kaimynų, kurių aš visai nepažįstų, bet kurie yra lygiai tokioje pačioje situacijoje, kaip ir aš. Savo lange iškėliau plakatą su žinute ir netrukus sulaukiau atsakymo iš kito lango, ir tai virto tradicija. Aš keičiau plakatus porą kartų per dieną, mes bendravome, vienas kitą palaikėme ir netgi žaidėme žaidimus. Be galo norėjau pakeisti skaitmeninę komunikaciją kažkuo kitu, visus tuos "Zoom", skaipo ir socialinių medijų pokalbius į kažką apčiuopiama, ir manau, kad man tai pavyko. Tai buvo tikrai magiška.

Šiame kontekste žmonės, eidami pasivaikščioti, stebėjo mūsų pokalbius ir į juos įsitraukė taip, kaip galėjo: vieni iškėlė daugiau plakatų, kiti siuntė nuotraukas savo tėvams su plakatu, deklaruojančiu: "Klausyk, viskas bus gerai!" Šis bendravimas turėjo labai daug sluoksnių ir begalę būdų prisijungti. Aš tai norėjau atkartoti Šilainiuose. Be to, fotografavau žmones, laikančius savo sukurtus plakatus, juos filmavau mojuojant savo Wavelength"" filmui. Dabar, rezidencijos pabaigoje, mes su Evelina eksponuosime šias nuotraukas trijose Šilainių aikštelėse, kurios buvo mano rezidencijos centrai.

– Atrodo, kad svarbus ne tik pats darbo procesas ir rezultatas, bet ir darbų eksponavimas. Sakyčiau, kad tai virsta lyg dar vienu būdu sujungti žmones ir padėti jiems būti kartu. Ir manau, kad tai skatina žmones didžiuotis savo gyvenamąja vieta, rajonu ir savimi.

– Tiesa, aš sutinku. Žmonės tikrai turėtų didžiuotis tuo, ką sukūrė, ir tai buvo tikrų tikriausias bendradarbiavimas tarp jų ir manęs. Šie portretai bus išdėstyti per trys aikštes, kurios dažnai nėra sujungtos, jos galbūt neturi kažkokio tiesioginio ryšio, todėl aš norėjau jas sujungti, skatinti žmones, norint pamatyti projekto visumą, judėti per visas tris vietas.

Visose trijose aikštelėse šiek tiek skyrėsi žmonių amžius, užsiėmimai, taip, kaip ir pačios aikštės, – žmonės buvo labai skirtingi, tačiau tai ir buvo labai įdomu. Labai džiaugiuosi entuziastingu Šilainių senjorių dalyvavimu, jos buvo išties šaunios bendradarbės. Gaila, kad nepavyko prikalbinti daug vyrų, galbūt vyrai Šilainiuose vis dar bijo prisijungti prie kūrybinių veiklų. Mačiau, kad jie domisi ir stebi iš toliau, bet nedrįsta galbūt perlipti per save. Vienas įsimintiniausių atvejų buvo, kai, iš pradžių atsisakęs, vienas vyras apsisprendė, kad jis nori kažką pasakyti, – jo plakatas skelbė: "Ženk pirmą žingsnį!" Manau, tai buvo taip gražu ir atvira.

– Tiesa, kartais yra taip svarbu žengti tuos pirmuosius žingsnius ir, manau, tiek tavo projektas, tiek šio vyro istorija tai patvirtino. Bet tam, kad juos būtų galima žengti, yra reikalingas paskatinimas ir, atrodo, jog tavo meno praktika čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Žiūrint į kitus tavo darbus, kuriuos galima pamatyti tavo interneto puslapyje, man tai priminė savotišką etnografės ar antropologės tyrimą. Tačiau tavo darbuose dar matyti ir kažkas labai asmeniško, kažkas, kas yra daugiau negu paprastas žmonių dokumentavimas. Kokie yra tavo darbo metodai?

– Taip, aš užmezgiau ganėtinai draugiškus santykius su šilainiškiais – galbūt ateityje tai išsirutulios į tarptautinį aikščių projektą. Jie gyvena aplink aikštę Kaune, aš gyvenu aplink aikštę Londone – kas žino, kaip šie ryšiai gali išsivystyti ateityje? Dažnai aš bandau prie žmonių prieiti atsipalaidavusi, jų nespausti, bandyti juos pažinti ir, svarbiausia, gerai praleisti laiką kartu bei pelnyti jų pasitikėjimą – iš to ir gimsta nuoširdūs socialinio meno kūriniai.

Žmonių ir jiems rūpimų klausimų bei problemų dokumentavimas man yra tiek jų pažinimas, tiek bandymas suprasti ir pabrėžti jiems opius klausimus. Dažnai šios temos būna man pačiai asmeniškai svarbios. Taigi, iš vienos pusės aš bandau formuoti solidarumo jausmą su žmonėmis, kuriuos fotografuoju ir filmuoju, nes tai, ką patiria jie, yra artima man. Praeityje daug dirbau su moterimis, kurios susidūrė su nelygybe, dominavimu, smurtu. Man buvo svarbu iškelti šias problemas į viešumą ir tai mačiau tiesiog kaip būdą kažką daryti, imtis veiksmo.

– Ar, fotografuodama žmones, ypač jeigu tai susiję su tokiomis opiomis problemomis, matai tai kaip antropologinį dokumentavimą ir reprezentavimą, ar tai yra santykinė savirefleksija, kuri kyla iš to, kad esi viena iš žmonių, su kuriais dirbi?

– O taip, žinoma! Visų pirma, tai kyla iš tikėjimo, kad, žmonėms bandant rasti bendrą ryšį, bandant suprasti vienam kitą ir vieniems kitų problemas, mūsų visuomenė ir pasaulis gali keistis tik į gera. Tai raktas į teisingesnį pasaulį. Man dažnai būna pikta, kad žmonės lieka neišgirsti, kad aš lieku neišgirsta. Taigi, taip, tu teisi – mano darbai visada prasideda nuo manęs, nuo mano asmeninio supratimo, problemų aktualumo, patirties. Tada aš bandau ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau kalbėti kartu apie tai, kas mums yra svarbu. Dažnai dirbdama su žmonėmis, aš su jais susitapatinu galvodama: "O Dieve, tai galėčiau būti aš, tai galėtų būti bet kuris iš mūsų", ypač kaip kalba eina apie neteisybę ir nelygybę. Grįžtant prie moterų temos, aš vadovaujuosi posakiu: "Kol visos moterys nėra saugios, nesu saugi ir aš."

– Ar pavyko susitapatinti su Šilainių gyventojais? Ko šilainiškiai išmokė tave pačią?

– Jau anksčiau interviu paminėjau apie ryšį tarp aikštelių Islingtono rajone Londone, kur gyvenu aš, ir aikštelių Šilainiuose – aš maniau, kad jos buvo tokios panašios. Ne pačios aikštės, bet tai, ką žmonės veikė, apie ką kalbėjo, kokie poreikiai juos jungė. Pati aikščių dinamika buvo taip pat labai panaši. Šis supratimas buvo tikrai labai netikėtas. Žinoma, Kaunas nuo Londono skiriasi, mūsų kultūros skirtingos, tačiau mus jungia labai panašūs dalykai. Tiek Šilainiuose, tiek daugumoje Londono rajonų žmonės gyvena šalia vienas kito, panašiuose butuose ir juos sieja bendros viešos erdvės, kuriomis mes dalijamės vieni su kitais. Būtent šios dinamikos yra labai panašios. Labai džiaugiuosi, kad galėjau išvysti ir suprasti šį bendrumą.