MENININKĖ R. STASKONYTĖ: GĖLIŲ PIEŠIMAS BRANDINA MANYJE ASMENYBĘ

Kaunietę Rasą Staskonytę jos kūrybos gerbėjai meiliai praminė gėlių karaliene. Nenuostabu: daugiau nei pusšimtyje aliejumi tapytų drobių skleidžiasi puošniausi žiedai, o priėjus arčiau gali užuosti prie jų priderintą aromatą. Tai irgi Rasos kūryba.

Ilgas kelias į save

„Tapyba ir olfaktorija – simbiozė, kuriai negaliu atsispirti. Tai jau priklausomybė, bet maloni“, – šypsosi menininkė. Tiesa, prisipažįsta, kad tapyti gėles ir kurti kvapus reikėjo subręsti.

„Gimiau Rokiškyje, čia baigiau Dailės mokyklą. Tėčio tėviškė – ant ežero kranto, ten sodyboje prabėgo visos mano vasaros. Augau apsuptyje gėlių, kurias labai mėgo mano mama. Ji vis prašydavo nupiešti bent vieną gėlę. Bet jaunam menininkui piešti gėles?! Tai juk banalu!“ – prisiminusi tuometes ambicijas dabar tik juokiasi Rasa.

Nei gėles tapė, nei meninius gebėjimus ugdė. Studijoms pasirinko kitą specialybę – įgijo turizmo ir rekreacijos bakalauro laipsnį. Tiesa, dailė budėjo pasąmonėje, o rankos ilgėjosi teptuko. Septynerius metus dirbusi turizmo sektoriuje daug keliavo, o įkvėpta pamatytų vaizdų ir įgytų potyrių – daug tapė.

Gyvenimą kardinaliai pakeitė dukrytės Elžbietos gimimas 2009-aisiais. „Kai pati tapau mama, tada ir apsėdo aistra gėlėms, – konstatuoja Rasa, mintimis atsigręždama į ypatingą savo gyvenimo metą atvykus į Kauną. – Ėmiau domėtis, kas kaip auga, su kuo dera, puoliau sodinti kieme, puoselėti.“

Gėlės jau puošė namų aplinką, bet vis dar jų netapė. Sako, kad su jomis reikėjo susidraugauti. O kai susidraugavo ir ranka pakilo tapyti, nustebo, kad... nemoka. „Visas ankstesnis susireikšminimas dingo. Pasirodo, gėlė – labai sudėtingas objektas. Tas tūris, tos spalvos, tas žiedlapių lengvumas ir plazdėjimas“, – tai, dėl ko gėlės žavėjo, tapo neįveikiama užduotimi prie molberto.

Tačiau užsispyrė – išmoks! Tada ir pakeitė viską iš esmės: profesiją, darbą, pomėgius. „Domėjausi tapyba, meno istorija. Troškau profesionalumo ir meistriškumo. Ieškojau atsakymų ir savyje, ir meno kalvėse. Mano tapybos ieškojimų kelias buvo labai vingiuotas, bet intensyvus“, – pripažįsta Rasa, pradėjusi lankyti tapybos užsiėmimus ir studijuoti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.

Rožė – kaip išbandymas

Gilindamasi į meno paslaptis Rasa atrado svarbiausią sau tiesą – reikia tapyti tik tai, ką supranti ir išjauti. Taip atsitiko su gėlėmis. Prisijaukinus jas širdyje, pakluso ir ranka. Drobėse skleidėsi žiedai – narcizai, irisai, amariliai, raganės, tulpės, našlaitės, lelijos, rugiagėlės, ramunės...

Tačiau ypatingą vietą užima dvi gėlės. „Bijūnai man brangūs tuo, kad turiu dar savo prosenelės bijūnų kelmą. Jų piešimas padeda spręsti sudėtingas gyvenimo situacijas, brandina mane kaip moterį, asmenybę“, – įprasmina iš vaikystės lydintį augalą.

O štai rožė, kurios jaunystėje nepripažino, į gyvenimą atėjo vėliau. „Jei kam nors rožė atrodo banali, vadinasi, jos nepažįsta. Rožė – karalienė. Ji labiausiai atskleidžia moteriškumą. Išmintis byloja: jei neigi rožę, neigi save kaip moterį. Aš ir pati vėlai jai subrendau“, – dalijasi Rasa ir džiaugiasi, kad šiandieną prie namų rožes augina ir jos dešimtmetė dukra.

R.Staskonytės išjaustą gėlių grožį iškart pajuto tapybos gerbėjai. Ne tik tautiečiai, bet ir užsieniečiai. Rasos darbai iškeliavę net į Egiptą. Greitai įsisuko ir parodų maratonas. Jų surengta ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kiek tiksliai – neskaičiuoja. Daug svarbiau, nei vesti statistiką, likti ištikimai savo kūrybos principams. „Manau, kad menas yra vidinė informacija, jame turi atsispindėti vidinio pasaulio virsmai“, – įsitikinusi dailininkė, kuriai labai svarbi nuolatinė kaita.

Kvapų meno gylis

„Gėlės pasitinka mus vos gimusius, lydi per visą gyvenimą, galiausiai išlydi išeinant iš šio pasaulio. Gėlių kalba universali: jos tinka šventei, padėkai, ekstazei, polėkiui, maldai“, – mano dailininkė, vieną iš savo parodų pavadinusi „Parteryje – gėlės“, taip pabrėždama ypatingą jų vietą žmogaus gyvenime.

Vis geriau pažindama gėles Rasa suprato, kad būtent kvapas padeda atskleisti jų grožį. „Mano uoslė visada buvo labai stipri. Iš pradžių aš bandydavau nupiešti kvapus – su burbuliukais, taškučiais, – juokiasi dailininkė, vėliau ėmusi naudoti kvepiančius dažus. – Mano fantazijoms reikia kvapų. Eteriniai aliejai dėl savo lakumo greitai palieka paveikslus, todėl pradėjau ieškoti, kaip juos fiksuoti. Bet jie nepriklausomi – neuždarysi.“

Atrasti reikiamus kvapus padėjo olfaktorija. „Tai nėra nei aromaterapija, nei parfumerija, kaip kai kas klaidingai įsivaizduoja. Tai kvapų menas, dar vadinamas uostomuoju menu. Daugelyje užsienio šalių olfaktorija – savarankiška meno sritis, tačiau Lietuvoje – vis dar naujiena. Kvapų menu susidomėję lietuviai patys ieškosi informacijos. O kad susidomėjimas yra, akivaizdu – lietuviai parfumeriai turi pulkus gerbėjų“, – sako Rasa.

Ir gailisi pati jį atradusi tik neseniai. „Jei su kvepalų menu, kaip ir daile, muzika, teatru, šokiu, būtų supažindinama mokykloje...“ – apgailestauja dėl prarastų galimybių, tačiau bando jas pasivyti.

Pirmoji jos mokytoja kelionėje po kvapų pasaulį – Jūratė Kukenienė. Šiuo metu Rasa nuotoliniu būdu studijuoja Tailando kvepalų mokykloje. Neseniai leidosi, kaip pati vadina, į piligriminę kvapų kelionę. Aplankė nišinių kvepalų parodą Milane, leidosi į parfumerių meka vadinamą Prancūziją. „Nosiai buvo tikra puota! Ten prisirinkau ir idėjų kūrybinėms dirbtuvėms. Noriu ne tik pati išmokti olfaktorijos meno, bet ir prisidėti prie jo sklaidos“, – tikina Rasa, visus savo projektus dabar su juo ir siejanti.

Muziejų naktį Rokiškio dvare Rasa surengė atvirą kvepalų ir uostymo meno laboratoriją. Čia vyko pirminis kvepalų „Muziejaus naktis Rokiškyje“ kūrimo etapas. Visi norintys galėjo degustuoti įvairias kvepalų natas, atrinkti charakteringiausias šiai erdvei, kurios ir sudarys kvepalų formulę. Naujųjų kvepalų degustacija vyks rudenį.

„Jei pavyks, norėčiau šį projektą pakartoti Pažaislyje. Labai mėgstu šią erdvę, dažnai piešiu“, – dalijasi menininkė, kada nors sukursianti ir ypatingojo Kauno kampelio kvepalus.

Išsipildžiusi svajonė

Viešėdama Prancūzijoje, romantiškajame Provanse, menininkė įgyvendino ilgai puoselėtą sumanymą. Grase ir visai šalia esančioje Nicoje ji sukūrė kvepalus, kuriuos skyrė savo gimtinės herojams – grafaitei Sofijai Tyzenhauzaitei ir jos tėvui Rokiškio dvaro įkūrėjui grafui Ignotui Tyzenhauzui.

„Esu skaičiusi Sofijos laiškus. Iš jų galima suprasti, kad tai buvo ypatinga moteris, nekentusi apribojimų, laužiusi visuomenės normas. Todėl jai skirtus kvepalus pavadinau „Juodoji dvaro gulbė“ – ne vien todėl, kad ji žavėjosi juodosiomis gulbėmis“, – sako menininkė, iš pradžių sumaniusi tapybos darbų ciklą „Sofijos pasaulis“, vėliau nusprendusi jį papildyti parfumerine kvapų kompozicija.

„Tyzenhauzų leitmotyvas – mano kraujyje. Dvaras, dvaro parkas, neužmirštuolės, kurias taip mėgo Sofija Tyzenhauzaitė... Rokiškis jai buvo ypač artimas. Tėvo statytame dvare ji ištekėjo, kurį laiką gyveno“, – Rasos akys užsidega kalbant apie garbinamą moterį.

Pirmoji Lietuvoje moteris, istorinių romanų rašytoja, gražuolė, kurios žavesys pakerėjo ir imperatorių Napoleoną, tikra aristokratė kosmopolitė, puoselėjusi Lietuvoje europietišką dvarų kultūrą... „Ji buvo kūrėja, o jos tėvas – mecenatas“, – sako Rasa ir primena, kad I.Tyzenhauzas labai domėjosi iš Paryžiaus ateinančiomis mados tendencijomis, buvo įvairių naujovių puoselėtojas.

Jam skirtus kvepalus pavadino „Grafo dvasia“. Abiejų šių kvapų formulės saugomos Prancūzijos kvepalų namuose. „Mano kvepalų vargonai gaudžia „Aleliuja“!“ – džiaugiasi įamžinusi garsių žmonių atminimą.

Ežerų burtai

Vilniuje vykusioje turizmo parodoje „Adventur“, Rokiškį pristatančiame stende, R.Staskonytė surengė olfaktorinę savo gimtojo krašto ekskursiją. „Tai buvo kvapų kelionė, kuriuos galima užuosti lankantis Rokiškyje: bažnyčioje, dvare, vargonų ar teatrų festivalyje, prie ežerų“, – aiškina sumanymą neįprastos kelionės rengėja.

Ežerų burtai Rasos iki šiol nepaleidžia. „Visi rokiškiečiai ant ežero kranto užaugę. Lelijos, rūkai, minkštas vanduo... Vasarą mes neįsivaizduojame dienos, jei nenusimaudai“, – panyra į gaivius prisiminimų vandenis.

Ir dabar su šeima gyvena prie vandens – Kauno marių. Rasos vyras Jonas Pugevičius – buriuotojas, fotografas. „Elžbieta irgi prie meno, gražiai piešia, mėgsta drauge su manimi nagrinėti kvapų pasaulį. Mes – bohema“, – šypsosi jauna moteris, kurios gyvenimo žmogus yra ir jos kūrybos skatintojas, ir kritikas.

Anksčiau daug keliavusi Rasa šiandieną filosofiškai vertina keliones. „Man ir gėlių pasaulis – turizmas. Keliauti galime labai įvairiai: ne tik fiziškai, bet ir pažindami, tobulėdami. Aš daug keliavau, dabar laikas dalytis. Juk ir grafas Tyzenhauzas, pažinęs Europą, čia dalijosi jos pasiekimais, – palygina pašnekovė, kurią kelionės išmokė branginti namų jausmą. – Jei nebūčiau išvažiavusi iš Rokiškio, gal jis man šiandien nebūtų toks brangus? Gal viskas būtų apsinešę buitimi, kasdienybe. O dabar artėjant link Rokiškio, vos išnyra iš horizonto dvaras, jau širdis spurda.“

R.Staskonytės darbų parodos nuolat eksponuojamos gimtajame krašte. Jos paveikslas „Sopulingoji Marija“ puošia Žiobiškio Švč.Marijos koplytėlę, tapybos darbais apdovanoti rokiškėnų rengiamų festivalių laureatai, garbės piliečiai. „Kartais galiu pasidžiaugti savo darbo rezultatais“, – kuklinasi kūrybos pilnatvę išgyvenanti menininkė.