Nuklotas rūkyta šonine, marinuotais agurkėliais, svogūnais, medumi su braškėmis ir kava, ketvirtadienis Jono Pauliaus II piligrimų centre prasidėjo kaip vestuvių antros dienos rytas.

„Kai lankomės Italijoje arba arabų šalyse, vietiniai mus pasitinka su savo skanėstais, ir mes dabar mokomės pasitikti su lietuviškais užkandžiais“, – po svetingo priėmimo Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas, piligriminių kelionių koordinatorius Mantas Kuraitis ir Jaunimo programų savanorių sielovados koordinatorė Ingrida Eitminavičienė įsitaisė ant minkštasuolio.

Džiaugiausi, kad piligrimų centro telefono numerį surinkau tinkamu metu. Uždelsusi bent vieną dieną, Ingridą būčiau sutikusi maždaug po pusantro mėnesio, o Mantą – tik kitą savaitę.

„Išvažiuoju į Šiluvą žymėti piligriminių kelių maršrutų. Tai  – mūsų duoklė Kaunui ir Šiluvai. Šiandieniam žmogui po visų karantinų labai sveika išeiti į mišką pasivaikščioti. Jei pastebėjote, visi mes vis dažniau imame ieškoti dvasinių patirčių per gamtą“, – apie neatrastą, o kartais lietuvaičių ir šiek tiek primirštą Šiluvą kalbėjo M.Kuraitis.

Pamatai: Ingrida, Mantas, bendruomenė ir tvirtas tikėjimas yra kertiniai piligrimų centro akmenys. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Miestelį Raseinių rajone šiuo metu galima pažinti penkiais skirtingai pažymėtais maršrutais, pritaikytais skirtingoms kojoms. Vienas trumpiausių, besidriekiantis 8 km, prasideda Tytuvėnuose. Lyduvėnų–Šiluvos maršrutas – dvigubai ilgesnis, Šiaulės kalno tęsiasi 21 km. Pats ilgiausias maršrutas – 25 km, į Šiluvą veda iš Betygalos. Paskutinis – Žiedinis maršrutas – 11 km ilgio.

„Mes pamatėme, kad iš pastarojo galime padaryti tris ir vietoj penkių maršrutų turėti septynis“, – M.Kuraitis neabejojo, kad naujieji išsišakojimai bus ne mažiau populiarūs, nei iki tol veikiantys piligriminių kelių maršrutai. Pastaruosius gliaudo ir pavieniai entuziastai, ir šeimos, ir mokinių grupės.

Laukia dovanos

Kiekvienas piligriminis maršrutas yra sužymėtas nuorodų ir visa informacija pateikta virtualioje erdvėje, kad būtų patogu naudotis mobiliaisiais telefonais. Užsiregistravę žygeiviai gauna nemokamą pavežėjimo paslaugą. Be to, iš anksto gali užsisakyti pietus ir vietą nakvynei.

„Nuostabus kraštas. Durpynai, šilai, regioniniai parkai, Dubysa, Maironio tėviškė ir poeto keliai. Atrodo, kad pati gamta šlovina Viešpatį, – dar nebuvusius tikėjimo atgimimo ir stiprinimo šventovėje, M.Kuraitis kvietė pasirinkti vieną iš kelių ir paaiškino, kodėl tai vertėtų padaryti. – Aš savo miestą pažįstu. Žinau, kur verdama skaniausia kava, kur koks troleibusas važiuoja. Šiandien mes turime palikti savo saugią aplinką, atsitraukti nuo jos, tikėti rodyklėmis ir sekti jas. Tai padės sutikti Dievą, kitą žmogų, o gal save patį.“

Įveikę visus penkis maršrutus, gauna specialius antspaudus žemėlapyje. Šie suteikia galimybę dalyvauti žaidime, laimėti įvairias dovanas ir suteikia galimybę nuvykti į Šventąją Žemę.

„Tokį prizą buvome žadėję jau anksčiau, bet pandemija visus planus sujaukė“, – M.Kuraitis vylėsi, kad dabar jau niekas nepakiš kojos, ir vienas laimingasis galės patirti, ką reiškia ne tik skaityti Dievo žodį, bet ir būti jame.

Pradžių pradžia

Darsyk pasiūlęs vaišintis tuo, kas padėta ant stalo, M.Kuraitis grįžo į tuos laikus, kai tik prasidėjo pirmosios jaunimo kelionės į Taizé  vienuolyną. Vieni ten važiavo tikėjimo pašaukti, kitiems tai buvo puiki proga nebrangiai aplankyti Prancūziją.

Oficialiai piligriminių kelionių centras buvo įkurtas 2009-aisiais.

„Mes turime močiutę – Danguolę Lingienę. Vadiname ją taip, nes savo charakteriu, savo gerumu ji atspindi tikrąjį močiutės portretą. Kai tik prasidėjo kelionės į Taizé, jos paprašė prižiūrėti į keliones besiruošiančias grupes. Taip atsirado neoficialus piligrimų centras, veikęs prie vienos miesto bažnyčių“, – įvykius chronologine seka dėliojo M.Kuraitis.

Oficialiai piligriminių kelionių centras buvo įkurtas 2009-aisiais. Po šešerių metų patvirtinus Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ dekretu jis pervadintas Jono Pauliaus II piligrimų centru. Vietos ordinaro nustatyta tvarka šis centras vadovauja sielovadai Kauno arkivyskupijoje ir rengia piligrimines keliones. Jos organizuojamos ne tik Lietuvoje. Žmonės vyksta į Taizé kaimelį, esantį Prancūzijoje, lanko Tiberiados bendruomenę Belgijoje, taip pat Šventąją Žemę.

„Kaip padedame piligrimams? Tarkime, kokia nors parapija nori vykti į Šventąją Žemę. Mes surengiame susirinkimą, parodome skaidres ir filmą. Pakalbame, ko kiekvienas žmogus tikisi iš kelionės. Padedame įsigyti bilietus, sudarome programą, – apie centro teikiamą pagalbą pasakojo M.Kuraitis. – Norite į Šiluvą? Gerai, važiuojame. Mes užsakysime autobusą ir pietus. Ten vyks Šv.Mišios ir kita programa. Trokštate patekti į didžiuosius atlaidus Kryžių kalne, bet nežinote kaip? Aš žinau! Surinksiu autobusą, kelionėje daug ką papasakosiu. Jei tik norite, išlipsime Šiauliuose ir pėstute eisime iki Kryžių kalno.“

Neretai į centrą, kurio vietoje anuomet buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus garažas, užsuka ir pavieniai piligrimai. Vieni jų teiraujasi apie „Camino Lituano“ kelią, kitų svajonės veda toliau.

„Ateina ir sako: noriu į Šventą Žemę vykti savarankiškai. Atsakau: puiku, aš ten taip pat su savo žmona leidau medaus mėnesį. Aš tau galiu padėti įsigyti bilietus, sudarysiu programą, pasakysiu valandų tikslumu, kas ir kur vyksta“, – anot M.Kuraičio, piligrimų centre Kaune visiems norintiems suteikiamas ne tik techninis pasiruošimas, bet ir dvasinis padrąsinimas, vedantis į sėkmingą kelionę ir tolesnę bendrystę.

Pokyčių troškulys

Kiekviena kelionė, anot koordinatoriaus, turi kažką duoti. Priešingu atveju tai tebus eilinis turistinis žygis.

Grįžus iš piligriminės kelionės turi būti jaučiamas pokyčių troškulys.

Antai, po vienos tokios kelionės grįžęs namo, piligrimų centro vadovas suprato pernelyg mažai laiko leidžiantis su savo dviem sūnumis, todėl nuo šiol kartą per savaitę trijulė skelbia vyrų pusdienį.

„Vakar kaip tik buvo mūsų laikas. Ėjome į baseiną, maudėmės – man tai didelis dalykas“, – kalbėdamas M.Kuraitis prisiminė savo mamą.

Piligrimystė ją apdovanojo tvirtesniu tikėjimu ir tradicija, kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią. Moteris jos nenutraukia jau daugelį metų.

„Grįžus iš piligriminės kelionės turi būti jaučiamas pokyčių troškulys. Nesvarbu, didesni ar mažesni tie pokyčiai būtų“, – akcentavo centro vadovas.

Paklaustas, kaip turėtų ruoštis tie, kurie nori išbandyti piligrimystę, tačiau jų dvasinis pagrindas nėra itin tvirtas, kaunietis kvietė juos užsukti į bažnyčią, pasikalbėti su kunigu arba ateiti į Kauno senamiestyje esantį į Jono Pauliaus II piligrimų centrą.

„Labai svarbu kalbėti apie savo dvasinę patirtį. Tarkime, Vilijampolėje paaugliai vienas kitam neretai sakydavo: viskas, dabar tau „mišios“. Kodėl? Todėl, kad mišias siejo su laidotuvėmis. Maždaug po dešimt metų supratau, kad mišios yra dėkojimas“, – apie dvasinius paklydimus, kuriuose neretai atsiduria žmonės, kalbėjo M.Kuraitis. Dar viena galinga priemonė besiruošiant piligriminėms kelionėms – knygos. Jų centre bent keli šimtai, jei nepavyks išsirinkti patiems, padės padaryti Mantas arba Ingrida. Svarbus ir fizinis pasirengimas, todėl prieš ilgesnę piligriminę kelionę vertėtų paruošti savo kūną ir užsibrėžti tikslą, tarkime, per dieną nueiti 10 tūkstančių žingsnių.

„Su jaunimu prieš kiekvieną kelionę ruošiamės du mėnesius. Su suaugusiais kalbame, ko jie nori iš kelionės“, – per visus tuos metus, kiek vadovauja centrui, M.Kuraitis girdėjo įvairių motyvų.

Kažkas į piligriminę kelionę nusprendė važiuoti įkalbėtas žmonos, nes pastarajai vienai nuobodu, kažkas norėjo išbandyti tų kraštų virtuvę.

Laukiami visi

Neretai grįžę namo žmonės nusprendžia tęsti piligrimystę. Priklausomai nuo noro ir galimybių, vieni pildo kelionių sąrašą naujais tikslais, kiti įsitraukia į veiklas piligrimų centre. Šiuo metu bendruomenę sudaro apie šimtas žmonių – jaunimas, šeimos su vaikais.

„Mes sakome, kad piligrimų centras ir visa jo bendruomenė yra atvira. Ateik, susipažinsime, melsimės ir keliausime kartu. Pirmiausia tapk mūsų draugu, savanoriauk, padėk“, – įvertinę savo pasirengimą, visi norintys, anot M.Kuraičio, gali tapti bendruomenės nariais, drauge dūzgiančiais kaip bitės avilyje. – Vieni organizuoja stovyklas, padeda kelionėse, kiti groja, dainuoja, gamina medų, jį mes dovanojame, ir atrakina centro duris.“

Pastarosios geros valios žmonėms atviros kone ištisą savaitę. Dienomis piligrimai teikia visą reikalingą informaciją. Kelis kartus per savaitę, vakarais, čia vyksta susibūrimai.

Mastelis: Jono Pauliaus II piligrimų centras organizuoja keliones ir Lietuvoje, ir užsienyje. / Vilmanto Raupelio nuotr.

„Antradieniais ir ketvirtadieniais pas mus renkasi jaunimas į pamaldas. Kartais ateina dešimt, kartais – penkiasdešimt. Į tos dienos piligrimų stotelę eina kas nori – nėra jokių sąrašų ir įsipareigojimų. Tu ateini, atsigeri arbatos, pasikalbi ir pasimeldi, nes išgyventi bent pusvalandį maldos vienam nėra paprasta“, – kalbėjo Jaunimo programų savanorių sielovados koordinatorė I.Eitminavičienė. Trečiadienių vakarai skirti įsipareigojusiems centro nariams. Kartu su kunigu Artūru Kazlauskus jie nagrinėja aktualius bažnytinius klausimus, tarkime, kas yra Santuokos sakramentas, kodėl reikia eiti išpažinties ir t.t.

„Pagrindinis mūsų darbas su jaunimu ir su jaunomis šeimomis. Dirbame ir su suaugusiaisiais, tačiau jie negali tiek įsipareigoti, bet ateityje žadame ir jiems kažką daugiau pasiūlyti, – M.Kuraitis drąsino visus norinčius, bet nedrįstančius peržengti piligrimų centro durų. Iš pradžių kviečia pokalbio ir arbatos puodelio, vėliau – savanoriauti ir siūlo ilgalaikę bičiulystę.

„Yra pas mus toks vaikinukas. Atėjo prieš dvejus metus, sako: nežinau, kaip su tuo mano tikėjimu, bet labai noriu padėti. Jis ėmė savanoriauti, susirado merginą. Dabar jiedu savanoryste užsiima drauge ir yra labai graži pora. Duok Dieve, gal bus ir nauja šeima. Taigi, čia tik vienas pavyzdžių, kad atėjęs savanoriauti, žmogus tikisi padėti, duoti kitiems, bet pats gauna kur kas daugiau.“