Per potyrius – apie Kauną ir Ch. Sugiharą | Diena.lt

PER POTYRIUS – APIE KAUNĄ IR CH. SUGIHARĄ

Patirtines ekskursijas Ch. Sugiharos namuose-muziejuje lydi daugybė negirdėtų detalių ir liudijimų ne tik apie tuometį Kauną, vadintą šnipų miestu, bet ir japonišką kultūrą jame.

Pasitinka su muzika

Kol laukia svečių iš Japonijos, Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus darbuotojai galvoja, kaip sudominti vietinius turistus. Jau kurį laiką čia vyksta įvairios edukacijos, o nuo praėjusių metų gruodžio – patirtinės ekskursijos „Tarpukario Kauno paslaptys: Japonijos skoniai, diplomatų ir šnipų istorijos“.

Priklausomai nuo užimtumo, susidomėjusių, iš anksto užsiregistravusių svečių grupes pasitinka Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos vicepirmininkas dr. Linas Venclauskas arba fondo direktorius Ramūnas Janulaitis. Tuo pat metu iš salės ima sklisti muzika. Lygiai taip pat, tik pro atvirus langus, kai prie pianino prisėsdavo Ch. Sugihara, ji užliedavo Vaižganto gatvę. Tie, kurie nežinojo, kad 30-ajame name apsistojęs Japonijos diplomatas, spėdavo, kad taip skambinti gali tik muzikantas arba garsus kompozitorius.

Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi.

„Ch. Sugiharai labai patiko kūrinys „The Maiden’s Prayers“. Išmoko ji vienintelį ir puikiai skambino“, – žengęs arčiau lango (taip daro kaskart atvykus patirtinės ekskursijos grupei), R. Janulaitis dirstelėjo į tolį.

Anuomet pro langą buvo matyti kapinės, kurių vietoje dabar yra Ramybės parkas. Ch. Sugihara su žmona esą stebėdavosi, kad lapkričio 1-ąją ir 2-ąją jos skęsta liepsnelių jūroje. „Ekskursijų dalyviai supažindinami su namo istorija ir, žinoma, kaimynais“, – jų, anot Ch. Sugiharos namų-muziejaus direktoriaus, būta nepaprastų.

Šalimais gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, kiek tolėliau namą nuomojo Juozas Purickis – Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas. Už butą jis prašė maždaug 500 litų. Tiek pat anuomet kainavo ir frakas.

Įdomu: muziejuje eksponuojami asmeniniai J. Zwartendijko daiktai ir „Philips“ produkcija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Įsivaizduokite, kokį nuostolį patirdavo šeima, jei reikėdavo pirkti tokį drabužį. Todėl nemažai kas frakus nuomodavosi“, – daugiau pikantiškų detalių, anot R. Janulaičio, ekskursijos dalyviai sužino vaikščiodami Šiaurės Kasablankos koridoriumi, kuris juos nuveda į kitas erdves su naujomis, pikantiškomis detalėmis.

Saldi stotelė

Vėliau muziejaus svečiai kviečiami į buvusį Ch. Sugiharos ir jo žmonos miegamąjį. Šiandien jame įrengta ekspozicija, pasakojantį apie sovietų įžengimą į Lietuvą. Ant sienų eksponuojami senieji Kauno ir kitų miestų vaizdai, iškarpos su straipsniais ir reklamomis iš tuometės spaudos.

Iš čia svečiai laukiami kambaryje, kuris buvo skirtas vaikams. Ekskursijos dalyviai jame pasitinkami su ypatingomis vaišėmis ir pasakojimu apie japonų virtuvę – arbatos ceremoniją, vietinių vadinamą arbatos keliu, patiekalus, kurie savo skoniais stebina europiečių gomurius, ir saldėsius, kurie tikrai neprimena šakočio.

Ekspontas: „Gerumo kristalų“ kambaryje – ypatingo atviruko istorija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Svečius vaišiname japoniškais skanėstais močiais. Kai kurie jų labai saldūs, todėl būna labai geras derinys su nesaldinta japoniška arbata mačia“, – ekskursijos vedlys nusileido laiptais į pirmame aukšte esančias konsulato patalpas.

Jose įrengtas gyvybės vizas išdavusio, 1938 m. į Kauną kaip „Philips“ atstovo atvykusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko kabinetas. Iki šiol nežinoma, kaip kabinetas atrodė, todėl atkurtas vaizdas – bandymas patalpą bent šiek tiek priartinti prie spėjamo vaizdo. Kabineto kampe – gražūs, tačiau ne itin patogūs art deco stiliaus baldai, toršeras, trijų dydžių staleliai knygoms, laikraščiams ir puodeliui arbatos. Prie lango pastatytas laikrodis, puoštas paukščiais, ant sienų – spalvingi paveikslai su „Philips“ reklamomis. Viena jų, Kalėdų proga raginanti pirkti „Philips“ gaminius, vaizduoja žybsinčią eglutę, vaikus ir ant minkštasuolio sėdintį vyrą su pypke. Labai panaši pypkė yra ant rašomojo stalo J. Zwartendijko kabinete. Priešingai nei baldai, kurie neautentiški, pypkė priklausė Nyderlandų garbės konsului. Šalia jos dar ir dėžutė su tabaku. Kiek tolėliau – jam priklausę akiniai, stalčiuje – iki šiol veikianti skutimosi mašinėlė.

Gelbėtojų istorijos

Pagarsinęs muziką, sklindančią iš seno radijo imtuvo J. Zwartendijko kabinete, muziejaus direktorius perėjo į blankiai apšviestą „Gerumo kristalų“ kambarį, kuris pasakoja gerumą dalijusių lietuvių istorijas.

Vienas stendas skirtas valdininkui Juozui Rutkauskui. Organizavęs žydų siuntimą įvairiems darbams į Vokietiją, jis išgelbėjo daugiau kaip 100 gyvybių. Kiek tolėliau eilutės ant sienos mena eigulį Kazimierą Koženiauską, savo eiguvoje slėpusį nuo sušaudymo pabėgusius žydus ir Vytautą Žakavičių. Pastarasis rėmė nacių persekiojamus žmones, padėjo karo belaisviams Lietuvoje, organizavo žydų slapstymą aplinkinių kaimų sodybose. Už pagalbą žydams buvo suimtas, įkalintas Marijampolėje, vėliau perkeltas į Kauno IX fortą ir 1944 m. liepą sušaudytas nacių. Šioje erdvėje lankytojai sužinos ypatingą atviruko, 1941 m. kovą rašyto Pasaulio tautų teisuoliui V. Žakavičiui, istoriją.

„Štai Vytautas Juodka. Advokatas, Neapolio meno akademijos garbės narys. Virtuoziškai skambino citra. Karo metais savo bute jis slėpė dvi Vilniaus geto pabėgėles. Su suklastotais dokumentais prieglobsčio pas jį buvo atėjusios baleto šokėja Mirjam Podselver su dukterimi Isabella. V. Juodka buvo sušaudytas Paneriuose“, – R. Janulaitis pasakojo, kad iš visų gelbėtojų, apie kuriuos pasakojama „Gerumo kristalų“ kambaryje, laimingai susiklostė tik vieno likimas.

Ypatinga vėliava

Pakeliui į kitas ekskursijos stoteles žingsnį sulėtinome patalpose su projektoriaus ekranu ant langų. Tradiciškai, susirinkus ekskursijos dalyviams, jis nuleidžiamas.

„Svečiams rodome filmo „Persona non grata“ reklaminį filmuką. Jis trunka maždaug 5 minutes. Tuos, kurie nematė filmo, ši reklama labai užveda. Su stipria muzika“, – anot muziejaus direktoriaus, pasibaigus filmui uždanga neretai lieka tokioje pozicijoje, kad saugotų patalpas nuo tiesioginių saulės spindulių.

Jiems esą labai jautri muziejuje eksponuojama Japonijos vėliava, kurią prie savo namų Kaune keldavo Ch. Sugihara. Vietomis restauruota, kaip spėjama, siūta iš lino, pagal panaudos sutartį gauta iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, vėliava skaičiuoja jau daugiau nei 80 metų. Šis eksponatas ypač žavi turistus iš Japonijos.

„Vėliava autentiška, 1939-ųjų. Beje, kaip ir parketas ar radiatoriai ir jų rankenėlės. Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi“, – paklaustas, kaip atrodė Japonijos diplomato išsikraustymo procedūra iš Kauno, muziejaus direktorius spėjo, kad ji neturėjo būti grandiozinė.

Spintų Ch. Sugihara veikiausiai neturėjo, nes visos jos buvo įmontuotos sienose. Vadinasi, su savimi išsivežė minkštuosius baldus, stalus, komodas. Todėl asistentų kambaryje, kur šiandien įrengta svetainė, stovi kušetė ir foteliai, pirkti antikvariate. Nuotraukos ant sienų mena, kad baldai šiek tiek panašūs į tuos, kurie puošė namus, kai juose gyveno konsulas.

„Kai ateina ekskursijos dalyviai, padedame papildomų kėdžių, įjungiame šviestuvą ir paleidžiame muziką. Iškart pasidaro jaukiau. Ne kartą čia užsimezgė tokių pokalbių, kad teko priminti apie ekskursijos trukmę“, – šypsojosi muziejaus direktorius.

Virtualioji pažintis

Be abejonės, savą istoriją lankytojams pasakoja ir kabinetas, kuriame dirbo Ch. Sugihara. Ši vieta itin mėgstama turistų dėl savo aplinkos ir ypatingos istorijos – šio iškilaus žmogaus, dirbusio Japonijos konsulu, dėka, tūkstančiai žydų, bėgančių nuo blogio imperijos ir gavę vizas, rado saugią užuovėją tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Pro šonines duris, vedančias į nedideles erdves, būdavo galima patekti tik gavus teritoriją saugančio asistento leidimą. Įėjusių vidun laukdavo pokalbis su Ch. Sugihara. Jis klausdavo, ar vizų prašytojai turės pinigų kelionei ir ar pakaks lėšų tolesniam gyvenimui. Vizų, kurias išduodavo Japonijos konsulas, kaina buvo vos 2 litai, o štai rusai už kelionės bilietus prašydavo apie 150 litų. Ant stalo liko ir sąrašų, liudijančių apie išgelbėtas gyvybes, kopijos. Originalūs dokumentai guli Holokausto muziejuje Vašingtone.

„Tad mielai kviečiame į svečius“, – direktorius džiaugėsi, kad susidomėjimas patirtinėmis ekskursijomis, pasakojančiomis tarpukario Kauno paslaptis, ir Ch. Sugiharos istoriją, yra nemenkas.

Tiesa, minėtos ekskursijos organizuojamos tik tuo atveju, jei susidaro penkių asmenų grupė. Ekskursijos trukmė iki dviejų valandų, registracija internetu – info@sugiharahouse.com. Direktorius pasakojo, kad planuose – ir virtualiosios ekskursijos japonams, mat jie kol kas į Lietuvą nevyksta.

„Prisijungę ir sumokėję tam tikrą mokestį, svečiai galės vaikščioti virtualiai. Per patirtines ekskursijas norime pritraukti lietuvių, o japonus – per virtualiąsias ekskursijas“, – ateities planais dalijosi R. Janulaitis.

GALERIJA

  • Per potyrius – apie Kauną ir Ch. Sugiharą
  • Per potyrius – apie Kauną ir Ch. Sugiharą
  • Per potyrius – apie Kauną ir Ch. Sugiharą
  • Per potyrius – apie Kauną ir Ch. Sugiharą
  • Per potyrius – apie Kauną ir Ch. Sugiharą
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Andrius

Puiki ekskursija

SUSIJUSIOS NAUJIENOS