Ar kas nors, nuėjęs į baroko muzikos koncertą, norėtų būti nužudytas? Vienareikšmiškai ne! Bet režisierius Adrianas Schvarzsteinas sako, jog tai – jo interaktyvaus spektaklio apie mafiją "Basso Ostinato" dalis.

Kaip ir kurį žiūrovą įtraukti į veiksmą šis argentiniečių kilmės menininkas žino todėl, kad ilgai praktikavosi, nes jam svarbiausia – paveikumas, o žiūrovas paveikiamas tik tuomet, kai pats aktyviai dalyvauja situacijoje. Jeigu kam atrodo, kad tai labai modernu, A.Schvarzsteinas čia vėl paprieštarautų, kaip pavyzdį pateikdamas savo pamėgtą commedia dell‘arte žanrą, buvusį itin populiarų XVI amžiuje. Ir nors jo spektakliuose nepamatysime Arlekino ar Pantalono kaukių, kuriamuose personažuose galime atpažinti save ir smagiai iš to pasijuokti.

Norintys tuo įsitikinti, turėtų apsilankyti spektaklyje "Basso Ostinato", kuris bus rodomas Trakų Vokės sodyboje rugsėjo 12-ąją – ten lauks ne tik šmaikšti istorija apie kasdienišką mafijos gyvenimą, bet ir autentiškai atliekama ankstyvojo baroko muzika bei autentiški baroko šokiai.

Apie šį spektaklį, baroko muziką, commedia dell‘arte ir apie tai, kad neturėtume klasikinio meno saugoti stikliniame burbule – pokalbis su Barselonoje gyvenančiu režisieriumi, aktoriumi, cirko ir gatvės teatro artistu A.Schvarzsteinu.

– Spektaklis vadinasi "Basso Ostinato". Taip pat vadinama ir muzikos kūrimo technika, buvusi labai populiari baroko epochoje, kai boso partijoje buvo kartojama melodija. Ką bendro ši technika turi su pačiu spektakliu? Ar tai tėra sąsaja su jame skambančia baroko muzika?

– Visa senoji muzika yra parašyta basso continuo principu – ypač tai buvo populiaru ankstyvojo baroko laikotarpiu, kurio muzika ir remiasi spektaklis "Basso Ostinato". Basso continuo arba skaitmeninio boso technika muzikoje leidžia daug improvizuoti – kompozitoriai užrašydavo tik bosą, o prie jo – skaičiukus, nurodančius, kokie sąskambiai turėtų būti virš jo. Tad kaip skambėdavo muzika, priklausė nuo atlikėjo, kuris tam tikra prasme irgi tapdavo kompozitoriumi. Tas pats ir teatre – turi temą ir gali įvairiai ją apžaisti vaidindamas: yra parašyta istorija, tačiau gali ją atskleisti eidamas skirtingomis kryptimis. Šiuo atveju – spektaklyje "Basso Ostinato" – tas pastovus dalykas yra mafijos tema, tarsi muzikoje nuolatos besikartojantis bosas. Šiame kontekste terminas "basso ostinato" įgyja dar ir kitokią konotaciją – basso reiškia bosą, o ostinato – užsispyręs. Pagrindinis spektaklio herojus yra mafijos bosas, kuris yra labai užsispyręs ir kategoriškas. Tad tokia yra basso ostinato paralelė baroko muzikoje ir teatre.

Adrianas Schvarzsteinas/ Asmeninio arch.nuotr.

– "Basso Ostinato" – interaktyvus spektaklis. Kaip čia pasireiškia interaktyvumas ir kodėl jis svarbus?

– Interaktyvumas – žodis, kuris publiką dažnai gąsdina. Bet iš esmės tai tėra būdas sukelti emocijas, o spektras kaip tai padaryti – labai platus. Jeigu aš groju muziką, o jūs ją sekate ir tuo metu kažką jaučiate – tai jau yra interaktyvumas. Bet yra ir aktyvus interaktyvumas, kai žiūrovas fiziškai būna scenoje arba yra priverstas aktyviai dalyvauti spektaklyje. Man nepatinka, kai žmonės tik sėdi ir žiūri, todėl aktyvaus interaktyvumo techniką savo spektakliuose naudoju labai dažnai. Juk jeigu publika lieka pasyvi, spektaklis tampa koncertu, kai skamba tam tikra muzikinių kūrinių seka, o man patinka pasakoti istorijas. Tad kodėl gi nenuėjus šiek tiek toliau ir neinkorporavus į tą muziką dalykų, kurie ją sieja su basso ostinato, mafija, Italija, mafijos klestėjimo laikotarpio kontekstu ir panašiai? Juk kone visi yra matę žymųjį Franciso Fordo Coppolos filmą "Krikštatėvis", visi žino, kas yra Al Pacino ar kas yra gangsteriai. Pateikęs tai žiūrovams, matai, kad jie patiria katarsio būseną, kurią sukelia daugybė spektaklio ingredientų – muzika, teatras, šokis, erdvė.

Galiu pasitelkti senovės Egipto ar graikų mitologiją, ką darė operos kūrėjai, kad papasakočiau istorijas, kurias išgyvena šiandieninis žmogus.

– Kaip priverčiate žiūrovus dalyvauti spektaklyje? Juk jie dažnai būna drovūs ar tiesiog nemėgsta atsidurti dėmesio centre.

– Aš juos nužudau. Tikrai! Kai kurie nužudomi, kai kurie turi šokti ar daryti ką nors kita.

– O jeigu jie nenori būti nužudyti? Ir šokti nenori?

– Na, aš esu profesionalus režisierius, tad mano profesija leidžia žinoti, kuris nori būti įtrauktas į veiksmą, o kuris – ne. Stebiu žmones, tuomet užsimezga akių kontaktas. Jeigu žmogus nėra susidomėjęs, jo veido išraiška bus neutrali, jeigu jam įdomu – jo veide atsispindi smalsumas. Tai tokia savotiška interaktyvi psichologinė komunikacija. Galbūt tuomet skamba muzika ir aš galiu žmogų pakviesti šokti, tiesdamas jam ranką, kurią jis paims arba ne. Gali nutikti ir taip, kad jis nenorės jos paimti, bet mano užduotis tokioje situacijoje laimėti, nes mano tikslas – papasakoti istoriją: juk negaliu tiesiog nustoti ją pasakojęs. Net jeigu žiūrovas ir atsisako su manimi šokti, aš istoriją pakreipsiu kitaip – kūno judesiais parodysiu nusivylimą ir liūdesį ir kviesiu kitą. Man tai labai paprasta. Tačiau tam, kad būtų paprasta, reikėjo daug praktikuotis, kaip ir darant bet ką kita: jeigu nori gerai šokti – turi praktikuotis, jeigu nori dainuoti – turi praktikuotis. Čia lygiai tas pats. O gatvės teatro menu užsiimu jau daugiau nei 25 metus, tad tai yra mano, kaip savo srities profesionalo, profesinių įgūdžių dalis. Tiesiog šiuo atveju juos perkeliu į kitą meninę plotmę – muziką.

– Užsiminėte, kad spektaklyje "Basso Ostinato" skambanti ankstyvojo baroko muzika atliekama autentiškai. Pastaruoju metu ankstyvosios muzikos mylėtojų ir tyrinėtojų gretose vyksta nemažai diskusijų apie tai, kas yra autentiška ir ar apskritai tai gali būti autentiška, nes toji muzikinė linija jau senokai pamesta. Iš kur žinote, kad jūsų atlikimas yra autentiškas?

– Neįmanoma žinoti, kaip viskas tiksliai vyko baroko pradžioje, bet aš žinau, kad konkretūs instrumentai yra atkurti pagal įvairius to laikotarpio šaltinius, melodija – taip pat iš ten pat. Faktūros ir instrumentuotės užrašytos juk nėra, nes buvo naudojamas skaitmeninio boso principas, kai pateikiamas tik bosas ir melodija, o vidurį gali atlikti bet kokie instrumentai – barokinis smuikas, viola, liutnia, teorba, fleita, klavesinas. Apie tai yra rašoma ir daugybėje knygų apie senąją muziką. Tad groti tuos kūrinius taip, kaip tau patinka, jau savaime yra autentiška. Juk dainų kompozitoriai iki galo neužrašė. O jeigu neužrašė – mes turime viską atkurti. Tad savaime kyla klausimas, ką reiškia autentiška? Šios sąvokos reikšmė yra labai subjektyvi. Mano nuomone, autentiška yra ir tai, kas vyksta dabar – kad ir mes su jumis kalbamės 2019-ųjų rugsėjį, esame čia ir dabar. Tai yra autentiška. Spektaklių metu aš sukeliu tam tikras emocijas žiūrovams – tai irgi yra autentiška. Baroko dainų tekstai buvo užrašyti iki galo, tačiau patys savaime jie emocijų nekeldavo, tą turėdavo padaryti atlikėjai – tą patį, tik, žinoma, jau kiti, jie daro ir dabar. O juk ir situacijos, kurios įkvėpdavo poetus tiems tekstams, irgi yra universalios ir neabejotinai aktualios ir dabar – tai irgi yra autentiška.

– Tačiau vieno autentiško elemento tikrai pasigedau: atlikėjų gretose nėra kontratenoro. O juk baroko opera be kastratų vargiai apsieidavo!

– Kontratenorai yra labai brangūs, nes šis balso tipas yra labai retas. Tačiau mano apsisprendimą jų neieškoti lemia ne tik ekonominiai dalykai – man svarbu, kad atlikėjas būtų geras ir tikrai susidomėjęs vaidmeniu, kurį jam siūlau, tad kartais renkuosi juos net neatsižvelgdamas į balso tembrą, juolab jeigu režisuoju ne operą, kurioje balso tipai nurodomi tiksliai. O naudoti moteriškų balsų šiame kontekste nematau reikalo, nes to nereikia mano pasakojamai istorijai.

– Jūs labai mėgstate senąją muziką, kas nėra labai jau dažnas reiškinys. Kaip ir kada ją pamėgote ir kaip kilo mintis ją jungti su gatvės teatru ar net cirku?

– Kai buvau mažas, gavau Adriano Banchieri madrigalinės komedijos "Barca di Venetia per Padova" įrašą ir labai juo susižavėjau. Madrigalinė komedija yra labai panašus žanras į commedia dell"arte, kurią irgi dievinu. Beje, "Barca di Venetia per Padova" buvo pirmasis projektas, kurį kūriau Lietuvoje. Tad išgirdęs šį kūrinį, ėmiau ieškoti ir atrasti vis daugiau ir daugiau kūrėjų iš XVI–XVII amžių. Aplankiau daugybę senosios muzikos koncertų, tačiau įsiminė tik vienas – kai atlikėjas į sceną įvažiavo motociklu. Tad pamaniau – kas pasakė, kad reikia apsirengti juodai ir viską atlikti mirtinoje tyloje ir kuo rimčiausiu veidu: juk yra daug muzikos, parašytos kaip muzikinis pokštas – kad ir Camille Saint-Saënso "Le Carnaval des animaux" ("Žvėrių karnavalas"), kuris šiaip jau skirtas suaugusiesiems ir galėtų suteikti daug erdvės kūrybai, tačiau su teatro elementais rodomas tik infantiliškai, vaikams.

– Užsiminėte ir apie meilę commedia dell‘arte, kuri buvo populiari XVI amžiaus Italijoje – tuo pačiu laikmečiu, kai buvo sukurta ir "Basso Ostinato" skambanti muzika. Kokių šio teatro žanro apraiškų galima aptikti jūsų spektaklyje?

– Mano specializacija – commedia dell‘arte, būtent tokią teatro rūšį aš studijavau. Commedia dell‘arte – tai teatras su kaukėmis ir tradiciniais personažais, tokiais kaip Pantalonas, Kolombina ir kiti. Bet tai taip pat gali būti ir režisūros technika – tam tikras būdas papasakoti istoriją. Commedia dell‘arte trupės dažniausiai darydavo viską: organizuodavosi keliones, kurdavo istorijas, kostiumus, improvizuodavo aplink istorijas, nes niekada nežinodavo, kas gali nutikti spektaklio metu – kad ir viduryje meilės dialogo atbėgti šuo, su kuriuo turi atlikti monologą. Mes irgi darome tą patį. Bet tai yra labai gerai, nes sustiprina kūrybinius tarpusavio ryšius. Nėra taip, kad kviečiu žmogų dainuoti ir tiek: pakviečiu jį dainuoti ir tuomet kartu sprendžiame, ką darysime su jo personažu, kokią dainą jis norėtų dainuoti, kaip jam susišukuoti plaukus ir panašiai – mes palaikome commedia dell‘arte trupės dvasią. Kitas dalykas – commedia dell‘arte vaidinimai labai universalūs. XVI amžiaus trupės, nukeliavusios į Paryžių, sulaukdavo didžiausios sėkmės, nes šis žanras paliečia dalykus, kurie yra artimi ir suprantami visiems. O kas yra universalu? Mūsų kasdienio gyvenimo elementai: porų konfliktai, pavydas, meilė, mirtis – labai subtilūs ir konkretūs dalykai. Spektaklyje "Basso Ostinato" irgi visa tai yra – nors ir nenaudojame kaukių, nejudame kaip Arlekinas, bet juk commedia dell‘arte kaukės – tik hiperbolizuoti žmonių tipai, kuriuos sutinkame kasdieniame gyvenime ar net esame patys, tik išreikšti tam tikrų kaukių pavidalu. Nes tik tai, kas mus supa, gali išties paliesti ir sujaudinti.

– Jūsų spektakliuose, regis, dažnai susipina baroko ir šiuolaikinis menas. Ką šie du turi bendra?

– Visą senąją muziką mes paverčiame šiuolaikine, nes ji komunikuoja su šiuolaikiniu žmogumi. Kad ir savo spektaklyje "Basso Ostinato" aš juk nenukeliu žmonių į tuos senovinius laikus – aš nukeliu juos į konkretų laiką ir vietą, kuriame veikia mafija – tai mafijos susitikimas. Jeigu norėčiau, galėčiau tai padaryti ir pasitelkęs rokenrolą – mano pasirinkimas, kokiu būdu veikėjai kuria istoriją. Manau, tai yra šiuolaikiška. Šiandien mes turime ilgą žmonijos istoriją, trunkančią ne vieną tūkstantį metų, tad ir naudokimės ja! Galiu pasitelkti senovės Egipto ar graikų mitologiją, ką darė operos kūrėjai, kad papasakočiau istorijas, kurias išgyvena šiandieninis žmogus. Bet galiu daryti ir atvirkščiai. O kas yra modernu? Negaliu apibrėžti, nes tai labai subjektyvu. Aš nedėlioju meno į tam tikras lentynas sakydamas, jog tai – modernu, tai postmodernu, tai senoviška ir panašiai. Man nesvarbu – svarbu yra menas. Mano požiūris yra kur kas paprastesnis, o paprastumo momentą pasitelkiu ir savo spektakliuose – visada naudoju kažką, kas yra universalu ir suprantama visiems. Ir man tai yra modernu, nes tam tikra prasme tuomet išeiname už tradicinio muzikos kūrinio pateikimo būdų ribų: juk nuobodu, kai padainuoja vieną kūrinį, tuomet paploja ir koncertas yra tęsiamas kitu. Dabartiniai laikai suteikia galimybę prie muzikos prieiti kitu rakursu, o jį praturtinus kitais senoviniais ar šiuolaikiniais elementais – kad ir šokiu, projekcijomis, cirko ar gatvės teatro elementais – rezultatas gali būti nuostabus.

– Ką, jūsų manymu, senoji muzika gali papasakoti šiuolaikiniams žmogui? Juk ji buvo kurta maždaug prieš 400 metų. Nuo to laiko įvairūs kontekstai ne kartą keitėsi.

– Kodėl žmonės eina į bažnyčią? Juk ji 2000 metų senumo. Nes joje jie randa prasmę. Lygiai taip pat ir senoji muzika. Net jeigu ir muzikos kalba mums atrodo senovinė, dainų tekstuose kalbama apie dalykus, kurie aktualūs ir dabar, kai kurie savo cinizmu lenkia net ir ciniškiausius šiuolaikinius menininkus. Žinoma, senoji muzika nėra labai populiari – jeigu įrašysi senosios muzikos kompaktinę plokštelę ir pavadinsi ją "Basso Ostinato", o šalia padėsi Madonos albumą tuo pačiu pavadinimu, Madona parduos du milijonus kopijų, o tu parduosi tik du tūkstančius, galbūt. Bet tie du tūkstančiai, o galbūt ir visi dvidešimt tūkstančių žmonių yra. Neseniai buvau senosios muzikos festivalyje Utrechte, kur susirinko 70 tūkstančių žmonių. Yra daugybė tokių kaip aš, kurie net nežino, kad tokia muzika egzistuoja, ir staiga jiems į rankas papuola įrašas arba netyčia nueina į koncertą ir lieka labai susižavėję. O man pačiam labai patinka atrasti dalykus, kurių žmonės nežino, ir juos skleisti kiek įmanoma plačiau, juolab kad senoji muzika yra dalis mūsų pasaulio, dalis mūsų istorijos. Commedia dell‘arte – tai mes, nesvarbu, XVI ar XXI amžiuje.

– Esate aktorius ir režisierius, cirko ir gatvės teatro kūrėjas. Tačiau taip pat režisuojate Battistos Pergolesi operas. Regis, tai labai skirtingi žanrai: cirkui ir gatvės teatrui būdingi komedijos elementai, o opera – kad ir komiška – labai sofistikuotas, aukštuomenėje gimęs ir puoselėtas žanras. Kaip ši opozicija dera jūsų kūryboje?

– Nesutinku. Ką tik senosios muzikos festivalyje Nyderlanduose buvo rodoma mano režisuota Giovanni Battistos Pergolesi opera "Il Ciarlatano" ("Šarlatanas"). Po parodymo kritikai rašė: "jeigu jūs manote, kad opera yra tik tiems, kurie ją išmano, ir jeigu manote, kad tai yra prabangi meno forma, šis projektas įrodo, kad ne". Aš noriu atšaukti šitą sąvoką "sofistikuotas" operos ar kitų klasikinės muzikos žanrų kontekste, nes tai nėra tiesa. Mes juos paverčiame sofistikuotais, nes tuo manipuliuojame. Nors W. A.Mozartas rašė daug sofistikuotų kūrinių karalių rūmams, bet kai norėjo parašyti ką nors tikro, nuvyko į labai populiarų Prahos teatrą, kur buvo pastatyta opera "Don Giovanni" ("Don Žuanas"). Šią dabar stato labai dramatiškai, sureikšminant akmeninės statulos, kaip teisingumo simbolio personažą. Bet mes pamirštame, kad pats kompozitorius šį kūrinį pavadino "dramma giocoso" – linksmąja drama. Tačiau niekam nerūpi, kad ji linksma. Beje, buvau pakviestas statyti šios operos Austrijoje kitais metais. Ir kaip manote, kodėl pakvietė mane? Nes jie norėjo pabrėžti "giocoso", o ne "dramma". Ir aš sutikau. Juk ši opera pilna muzikinių pokštų, bet mes juos tarsi ignoruojame, šią operą sofistikuodami. Tačiau nepamirškime, kad tais laikais, kai "Don Žuanas" buvo pastatytas pirmą kartą, jo žiūrėti ėjo ne vien turtingieji – buvo ložės, skirtos aukštuomenei ir visiems kitiems, nes žmonės juk neturėjo televizoriaus, tad eidavo į operą. Menas buvo parašytas vartojimui, tad nesaugokime jo stikliniame burbule, o vartokime.

– Papasakokite apie Nyderlanduose sėkmės sulaukusią G.B.Pergolesi operą "Šarlatanas". Kuo ji taip sužavėjo kritikus? Kokia jos sėkmės paslaptis?

– Mes tiesiog perkūrėme XVIII amžiaus operą, pridėdami cirko, gatvės teatro elementų, taip pat į veiksmą įtraukėme publiką, o muzika tikrai neliko nuošalyje, tačiau neiškėliau jos į pirmą planą – ji tiesiog padėjo geriau papasakoti istoriją. Nes juk tą istoriją pateikiu žmonėms, kurie teksto nesupranta – libretas pasakoja labai konkrečius dalykus, tačiau publika nesupranta nė žodžio. Be to, ši opera buvo parašyta kaip labai rimtos operos "Adriano in Siria" ("Adrianas Sirijoje") intermezzo (liet. intarpas), kuris buvo rodomas per pertraukas – tuo laikotarpiu žmonės, žiūrėdami labai rimtas ir dramatiškas operas, tarp veiksmų žiūrėdavo trumputes komiškas, kurios turėjo juos pralinksminti. Net ir tuo metu intermezzo režisieriai nerdavosi iš kailio, norėdami pašiepti visas to laikmečio keistenybes, tad aš šiuo atveju nuo tradicijos visai nenutolau ir neišradau nieko nauja. Kiekvienas išsinešė tam tikrą emociją, tam tikruose personažuose atpažino save. Aš nemėgstu apsimetinėti, jeigu ką nors vaidinu – tampu tuo personažu. Jeigu vaidinu mafiozą – ir esu mafiozas, o juk mafiozas sofistikuotai scenoje nesisukioja, jis užsiima machinacijomis ir žudo žmones. Tą patį darau ir aš, kaip filme.

– Bet juk kiekvienas aktorius sako tą patį! O sėkmė kai kurių neaplanko niekada.

– Manau, kad pats svarbiausias ingredientas yra interaktyvumo momentas, kuris žmones nustebina. Tu vaidini tarsi filme ir dar į veiksmą įtrauki publiką – gal ne tiek įtrauki, kiek ją priverti pasijausti kuriamos situacijos dalyviu, o jie to tikrai nesitiki. Kurį laiką dirbau operos režisieriaus asistentu Tel Avive, Izraelio operos teatre, kur vienas mano pirmųjų projektų buvo darbas su Dario Fo, žymiu teatro dramaturgu. Statėme Gioachino Rossini operą "Sevilijos kirpėjas". Jis tuomet man pasakė kai ką, ką atsiminsiu visą gyvenimą: jeigu per savo spektaklį išgirsti saldainio popieriuko traškesį, turi žinoti, kad kažkas per tavo spektaklį turi laiko valgyti tą saldainį – kažkas žiūrovui kokią pusę minutės spektaklyje buvo neįdomu. Tad manau, kad sėkmė aplanko tuomet, kai sudedi į pasirodymą visus įmanomus ingredientus taip, kad neliktų laiko ir galimybės nuobodžiauti. Negali atjungti publikos nuo spektaklio veiksmo nė sekundei. Be to, manau, kad žmonėms patinka, kai spektaklyje jie atpažįsta save, nes kai atpažįsti save – juokiesi. O mano kuriami personažai tokie ir yra – tikroviški. Bet čia irgi nieko labai nauja – prisiminkime graikų mitologiją, kuria rėmėsi pirmosios operos: dievai buvo tokie patys kaip ir žmonės. Kad ir Marco Scacchi operos "Elenos pagrobimas", kuri buvo pirmoji opera, pastatyta Lietuvoje 1636-aisiais, siužete dievai sėdi prie vakarienės stalo ir sprendžia, kokią lemtį skirs konkrečiam žmogui. Jie juokiasi, valgo ir ginčijasi, kaip ir mes.

– O ką pasakytumėte tiems, kurie mano, jog reikėtų puoselėti tradicinį požiūrį į rimtąją muziką ir jos "nedarkyti" komedijos elementais?

– Žinau, kad Lietuvoje scenos kūrėjai ginčijasi, ar reikia interaktyvumo, ar ne; ar reikia laikytis tradicijų, ar ne. Vietos yra viskam ir visiems. Mene neturėtų būti konkurencijos: turėtų vykti bendradarbiavimas ir keitimasis inspiracijomis. O visų svarbiausia, kad yra daugybė žmonių, kuriems menas yra reikalingas kiekvieną dieną – jis turi įtakos medicinai, švietimo sistemai, politikai ir dar labai daug kam, tad investuokime į jį. Žmonės, patiriantys džiaugsmą, mažiau serga, tad jiems mažiau reikia ligoninių, valstybė juk tokiu būdu galėtų sutaupyti. Menas atveria duris labai daug kur – ne tik į platesnį akiratį, bet ir visapusiškai geresnę savijautą. Tad bendradarbiaukime ir pasieksime gerų rezultatų!

Kas: interaktyvus muzikinis spektaklis "Basso Ostinato".

Kur: Raudondvario pilyje.

Kada: rugsėjo 10 d. 19 val.

Atlikėjai: Nerijus Masevičius, Rūta Vosyliūtė (vokalas), Esteban Mazer (klavesinas, Ispanija), Martin Daniel Zorzano (violonė, Meksika), Ieva Baublytė (išilginės fleitos, arfa, šalamaja), Agnese Kanniņa (barokinis smuikas, Latvija), Saulius S. Lipčius (barokinė gitara, liuto forte), Adrián Schvarzstein (aktorius), Jūratė Širvytė-Rukštelė (šokėja), kostiumų dailininkė - Daiva Petrulytė (Lietuva), šviesų dailininkas - Audrius Jankauskas (Lietuva), scenografas - Marius Puskunigis (Lietuva).