Tam ir susitikome su NKDT generaliniu direktoriumi Egidijumi Stanciku, kuris įvairiapusiškai pažvelgė į pasibaigusį kūrybos sezoną, spektaklius, jų kūrėjų, teatro darbuotojų, savanorių ir lankytojų patirtis.
– Pasibaigė šis teatro sezonas. Kaip vertintumėte šiuos kūrybos metus, ar ką nors keistumėte kitais?
– Vertinti reikėtų kaip unikalius, o unikalumas susideda iš visų susidariusių galimybių, kurios kūrybos sezono metu ne tik atsivėrė, bet ir pradėjo savo procesus. Šio kūrybos sezono metu mūsų didžiąją pasaulinę žvaigždę Robertą Wilsoną sudominome lietuvišku turiniu ir jis pasirinko Oskaro Milašiaus kūrybą spektakliui „Septynios vienatvės“.
Vyko nuoseklus darbas su Lenkijos teatro žvaigžde režisieriumi Jakubu Skrzywaneku, kuris imasi labai įdomios koncepcijos, pristatant Lietuvoje parašytas Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ dalis.
Šiame sezone tikrai buvo labai daug rizikos, ji išlieka, bet kai tokia padidėjusi rizika – padidėjęs ir kūrybos malonumas. Keisti nėra ką, nes reikia viską tęsti. Galbūt reikėtų keisti valstybės finansavimą, rėmimo principus, kad galėtume būti ramesni planuodami tokius ambicingus kūrybos projektus.
– Vasarą teatras atostogauja – į sceną grįžtate rugsėjį. Kada ruošiatės naujam sezonui? Galbūt turite kūrybos veiklų vasarai, pavyzdžiui, gastrolių?
– Ruošiamės ištisus metus. Mes esame kaip Nemunas prieš Kuršių marias – surinkęs visas upes ir upelius į save… Taip ir mes vienu metu vykdome daug veiklų, todėl pas mus nėra proceso pradžios ir pabaigos, – jis nenutrūkstamas.
Rugpjūčio antrojoje pusėje vyks tradicinės gastrolės į Palangą.
Taip pat artėja gastrolės su spektakliu „Atidaryk duris“ į Norvegiją (Bergeną) ir į Austriją (Vieną). Tai mūsų tarptautinio Kūrybiškos Europos projekto „Deconfining: Deconfining Arts, Culture and Policies in Erurope and Africa“, siejančio Europos ir Afrikos teatro menininkus, programos dalis. Ji suteikia mums galimybę pristatyti savo kūrybą tokiose šalyse, kur teatro menas turi gilias ir prasmingas tradicijas. Buvau nustebęs, kaip jautriai tą spektaklį priėmė Rijekos nacionaliniame teatre- Kroatijoje. Atrodo, kad verčiant tekstą spektaklio metu nenutrūksta aktorių užmegztas ryšys su publika, pavyksta perduoti pačius subtiliausius žmogiškumo impulsus.
– NKDT kaip institucija – kokie teatro žingsniai, kad jis būtų prieinamesnis visiems?
– Mūsų, kaip Nacionalinio dramos teatro, tikslas yra atliepti kaip galima platesnius visuomenės poreikius, išlieka ir ugdomasis visuomenės uždavinys. Nenorime atsigręžti į pramoginį turinį, norime sutelkti žmonių dėmesį į vertybes, aktualijas, į juos kamuojančias problemas. Norime, kad jie mūsų spektaklių metu tas aktualijas bei problemas apmąstydami, rastų aiškią savo poziciją šiandieniame pasaulyje, prisiimtų atsakomybes už tai, koks bus šio pasaulio rytojus. Norime, kad mūsų kuriamas turinys ugdytų visuomenę ir kad visuomenė būtų pagarbi vieni kitiems, kad ji būtų atsakinga ir pilietiška.
Iš kitos pusės, norime, kad teatras būtų prieinamas visiems žiūrovams – nuo naujagimio iki vyriausio. Tačiau čia yra įvairių apribojimų – kažkas turi klausos ar regos negalią, kitas – judesio, dar kitas – įvairių kitų sutrikimų, yra jautresnių emocijų ar uždaresnio būdo. Formuodami repertuarą, ypač dabar telkdami dėmesį į mūsų edukacinį tarptautinį festivalį „Nerk į teatrą“, jį permąstome atsigręždami į mažesnes visuomenės bendruomenių dalis, kurios yra pažeidžiamesnės, reikalauja ypatingo santykio, kitokio kontakto ir dialogo su teatru modelio. Apie visa tai su komanda diskutuojame, permąstome ir norime, kad kiekvienas, kad ir kokių sutrikimų, apribojimų ar baimių turėtų, rastų teatre savo erdvę, žinotų, kad teatro kūrėjams jis rūpi ir su juo yra ieškoma dialogo.
– Koks sezono įvykis Jums suteikė didžiausią satisfakciją ir kas galbūt nuvylė?
– Labai daug kuo galima pasidžiaugti, bet labiausiai tuo, kad teatras turi apie 300 įvairaus amžiaus savanorių, kasdien neatlygintinai dirbančių prie įvairių spektaklių bei kitų mūsų vykdomų veiklų. Ir visa tai darančių su begaline meile teatrui. Jie ne tik inteligentiški, paslaugūs, bet ir labai kūrybingi. Šio sezono pabaigoje mūsų savanoriai sukūrė pusvalandžio spektaklį apie savo gyvenimą ir patirtis teatre. Mums buvo labai smagu pamatyti jų darbo virtuvę, kaip jie sugeba išlaviruoti iš įvairių situacijų, kurioms nei apmokyti, nei patys nepasiruošę. Man taip žavu, kad teatre turime tiek daug žmonių, vertinančių, mylinčių teatro paslaptį, ir per jų santykį aš pats atšviežinu savo santykį su teatru.
Sunku pasakyti, kas nuvylė, – esu vilties žmogus. Kartais mane nuvilia, nuliūdina, kad neatliepiame žiūrovų ar savanorių meilės, kurią jie liudija būdami santykyje su mūsų kūryba. Mes kūrybą kartais paverčiame kasdieniu darbu, amatu, visa tai supaprastiname ir patys save suprastiname. Tačiau tokiais kaip mūsų savanorių gražiais pavyzdžiais gali save įkvėpti, bent trumpam sugrįžti prie teatro magijos paslapties.
– Dažniausiai esate klausiamas apie teatro pasiekimus, veiklas. Tačiau praėjęs sezonas buvo ypatingas ir Jums asmeniškai – buvote apdovanotas Vyriausybės ir meno premija. Kaip tai vertinate? Ar šis apdovanojimas Jus skatina nenuilstamai tobulėti?
– Šiek tiek praėjus laiko pasirodė, kad niekas gyvenime nepasikeitė: kaip dirbai, taip dirbi, kaip tikėjai, taip tiki, ką mylėjai, tą ir myli. Tik tiek, jog žavu, kad tai, kas tau atrodo labai svarbu, yra pastebima ir įvertinama. Supranti, kad tai nėra mano kaip vieno asmens nuopelnai. Tai visos komandos darbo rezultato vaisius. Nesijaučiau esąs vertas tos premijos, bet ją priėmiau kaip skirtą ne tik sau, o visai komandai. Tikrai suvokiu, kad ta komanda, kuri dirba taip inovatyviai ir nenuilstamai, verta tokio pagerbimo. Labai vertinu, esu dėkingas tiems, kas atkreipė dėmesį, dėkingas komisijai, kuri tarp labai stiprių ir vertų kolegų pasirinko būtent mane. Tai padrąsina eiti pirmyn ir nebijoti prisiimant rizikas ir atsakomybes, telkiant tuos žmones, kurie mąsto panašiai ir yra pajėgūs pasitelkę savo unikalią patirtį padaryti viską, kad pasiektume unikalų rezultatą.
– Kaip manote, kas skatina žiūrovą lankytis teatre, juo labiau – sugrįžti? Ar turite ką palinkėti savo teatrui kitiems metams?
– Tikriausiai noras susitikti su savimi. Neužsimiršti, neatsipalaiduoti, bet būtent spektaklio metu pabūti savyje, su savimi – diskutuojant, atrandant, bręstant, stiprėjant.
Pasaulyje – labai chaotiškas metas, labai lengva pasiklysti ir išduoti tai, kas svarbu ir svarbiausia. Teatras suteikia galimybę būti asmeniniame santykyje su tuo, kas vyksta scenoje. Žmogus atranda dialogo galimybę, todėl nori sugrįžti ir tęsti prasidėjusį dialogą su savimi, eiti tolyn į gilesnę to pokalbio plotmę.
Visai mūsų teatro bendruomenei linkėčiau naujajame sezone taip vieningai susitelkti kūrybinei idėjos raiškai scenoje – kaip kad mes ir sugebame susitelkti, kai repetuoja R. Wilsonas. Tuomet į kūrybos procesą kiekvienas įdeda savo individualų širdies potėpį, jį žiūrovas irgi individualiai atranda, todėl gali padėti sau išspręsti kamuojančias problemas.
Linkėčiau kūrybingai, atsakingai, vieningai, išmintingai, vizionieriškai ir viltingai tęsti prasidėsiantį naująjį kūrybos sezoną... Noriu dėkoti visiems žiūrovams už ištikimą pagarbą mūsų kūrybai, visiems bičiuliams, padedantiems įgyvendinti išsikeltus kūrybinius iššūkius. Be jūsų paramos mes neskrietume…
Saugios vasaros, poilsingų atostogų ir iki greito susitikimo naujajame teatro sezone, kuriame švęsime ir 105-ąjį teatro gimtadienį!
Naujausi komentarai