V. PAUKŠTELIO PARODA: TYLUS ILGESIO, NOSTALGIJOS IR LIŪDESIO VARIACIJŲ SKAMBESYS

Tapyba – menininko jausmų, autentiškų išgyvenimų, vaizduotės įkūnijimas, spalvų niuansais ir potėpiais perkeltas į paveikslą. Joje glūdinti galia ir energija pažadina, prikelia vaizduojamą motyvą, suteikdama jam balsą žiūrovui papasakoti savo istoriją. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama tapytojo, pianisto Viktoro Paukštelio personalinė paroda „Chromatika. Tapyba (2020 – 2023)“ (kuratorė – Raminta Jurėnaitė) mezga pokalbį ne tik su žiūrovu.

Skambesys

Į šį pokalbį įtraukiamas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Abu skirtingų epochų menininkai, V. Paukštelis ir M. K. Čiurlionis, apdovanoti ne tik vaizduojamosios dailės, bet ir muzikos talentu. Dailė ir muzika šių menininkų kūryboje neatskiriamos. Jos papildo viena kitą. Potėpis tampa muzikalus, o muzika – tapybiška.

V. Paukštelio drobės, eksponuojamos parodoje, skamba Johanno Sebastiano Bacho fortepijoninio ciklo „Goldbergo variacijomis“, kurių klausėsi menininkas rengdamasis parodai. Neretai šis sudėtingas muzikos šedevras pavadinamas jo atlikėjų Everestu.

Viršukalnė

Kalno motyvas iškyla ir V. Paukštelio parodoje – paveiksle „Viršukalnė „Č“ (5794)“, dedikuotame M. K. Čiurlioniui. Viršukalnė tapytojo kūrinyje neaštri, nesvaiginanti stačiais šlaitais. Ji monumentali, nuo jos dvelkia ramybe. Motyvas subtiliai balansuoja tarp apčiuopiamos realybės ir neapibrėžtos abstrakcijos.

Viršukalnė – simbolis tikslo, kurio siekiama, iššūkio, kurį norisi įveikti, kelionės, kurią baigti tikimasi pasiekus aukščiausią tašką. Gyvenimas  nenuspėjamas. Niekas nepasakys, ar viršukalnė bus pasiekta, ar liks tik svajonė. Tokia artima, sykiu – tolima.

V. Paukštelio kūryboje dėl dviejų – tapybos ir muzikos – menų susilietimų jautrumo amplitudė plečiasi.

 

Erdvė

Atstumas šioje parodoje svarbus. Tačiau ne tas, kuris skiria. Tarp paveikslų, jei jie nėra ciklo dalys, – ne tik fizinė erdvė, kurioje žiūrovas gali judėti artėdamas ar toldamas nuo konkretaus kūrinio, paliekama vietos pajautoms. Nebūti apkrautam kūrinių gausos, turėti laisvos erdvės jausti parodos žiūrovui yra prabanga. Jausmai, kaip ir kūrinių motyvai, gali išryškėti ne iš karto. Palikta laisva erdvė leidžia neskubėti į(si)vardyti lankančių jausmų, jų vertinti.

Detalės ir atspalviai

Laisvę žiūrovo jausmų, minčių judėjimui sustiprina santūrios kūrinių spalvos. Menininko tapyboje svarbios ne pačios spalvinės dėmės, o jų niuansai, todėl, stovint priešais paveikslus, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jiems trūksta spalvų.

Tapytojas ragina žiūrovą nerti gilyn, nepasikliauti pirmuoju įspūdžiu. Atpalaidavus žvilgsnį, ramiai akimis glostant drobių paviršių, spalvas pavyksta prisijaukinti, jos atsiveria. Subtilūs, jautrūs, virpantys jų niuansai išryškėja.

Iš detalių ir spalvų niuansų V. Paukštelis dėlioja supančio pasaulio atspindį. Tas atspindys neretai pasirodo tikresnis nei vaizdas realybėje. Tikriausiai taip neturėtų būti. Juk realybė retai leidžia ja suabejoti. Ji tiesmuka. Tačiau menininko darbai tikrumo turi ne mažiau nei tas garsus chaotiškas pasaulis, kuris mus supa. Vietoj riksmų ir šauksmų V. Paukštelio drobėse – tylūs (bet ne nutilę) potėpiai. Ne visada jie apgalvoti. Tapytojas nevengia atsitiktinumų, kartais netgi mindo drobes, palikdamas žymių. Tačiau nė viename jo paveiksle nėra pykčio ar nuoskaudų, kuriuos būtų norėjęs išrėkti ryškiomis spalvomis, kontrastais, netvarkingais potėpiais.

Trapumas

V. Paukštelio kūriniai žiūrovui sužadina gilius jausmus: ilgesį, nostalgiją, liūdesį. Juos ne taip paprasta apibūdinti žodžiais, bet surasti paveikslo erdvėje jie suskamba. Garsai pasklinda ir sukelia atgarsių žiūrovo viduje, o šie prikelia prisiminimų, išgyvenimų, patyrimų. Vidinis pasaulis atgyja ir per menininko kūrinius leidžiasi atrandamas. Tačiau jis trapus.

Šis trapumas labai aiškiai atsiskleidžia diptike „Be pavadinimo“, skirtame menininko mamai Tatjanai Radovič. Kurdamas darbus V. Paukštelis išgyveno atsisveikinimo su ja liūdesį. Žiūrovui, žvelgiančiam į diptike vaizduojamus mamos ir vaiko portretus, nesunku pajusti lyg rūkas tvyrantį liūdesį. Tačiau jis neslegia.

Netekties jausmas užgula labai sunkiu svoriu, bet, laikui einant, iš lėto, jis mažėja. Netektį pakeičia ilgesys, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, trinantis ribas tarp tikrovės ir blėstančių prisiminimų.

Pusiausvyra

Tikrovė neretai būna per skurdi. Jos atspindžių perkėlimas į tapybą padeda ir pačiam menininkui, ir žiūrovui išgyventi tam tikrus įvykius, patirtis jautriau, giliau. V. Paukštelio kūryboje dėl dviejų – tapybos ir muzikos – menų susilietimų jautrumo amplitudė plečiasi. Paveikslų ciklas, skirtas „Šv. Cecilijai“ – muzikos globėjai, kurį sukurti tapytoją įkvėpė medinės skulptūros, per skirtingus šv. Cecilijos įvaizdžius tarsi slėpinį praskleidžia vaizduojamosios dailės ir muzikos artumą.

Nuo muzikinės temos V. Paukštelis nenutolsta paveiksluose „Jaunas vyras, imituojantis berniuką su trimitu“, „Fleitininkas“. Drobėse kuriamas šiuolaikinio muzikanto įvaizdis, bet menininką domina ne išoriniai dalykai, o tai, kas nesikeičia, – per amžius atsikartojantis fleitininko ir trimitininko rankų judesys ir susikaupimas. Šių motyvų pasirinkimas slepia autobiografijos detales – tapytojas anksti pradėjo mokytis muzikos, nes yra užaugęs šeimoje, kurioje muzikavo kelios kartos.

Nuo vaikystės V. Paukšteliui svarbi ir vaizduojamoji dailė, meno istorija, todėl parodoje eksponuojami paveikslai, kuriuose menininkas siekia pusiausvyros tarp prancūzų impresionisto Édouard’o Manet, vienintelės jo mokinės Evos Gonzales, garsiojo italų baroko menininko Annibale’o Carraccio motyvų atkartojimo ir jų pakeitimo. Paveikslai „Trimitininkas I“, „Trimitininkas II“, „Berniukas ir apelsinas“, „Etiudas berniukui su trimitu“, „Jaunas vyras su liutnia“ pasižymi skirtingomis meistrų motyvų interpretacijomis, artimomis šiandienai.

„Misteris W II“, „Misteris B“, „Misteris H“ – portretai iš muzikos istoriją pakeitusių kompozitorių ciklo. Juose dėmesys sutelkiamas ne į reprezentaciją, o į asmenybių veidų išraiškingumą, žvilgsnius, nukreiptus į tolį.

Autoportretas

Pasivaikščiojimą po parodą galima užbaigti sustojant prie kūrinio „Autoportretas“, kuriame vaizduojama Corvus cornix (liet. Pilkoji varna). Varnos pasižymi nepaprastu protu, yra siejamos su išmintimi, inteligencija, transformacijomis, taip pat likimu, pomirtiniu gyvenimu. Kartu varna – mirties paukštis. Ji turi dvi puses – šviesiąją ir tamsiąją.

Kaip ir žmogus. V. Paukštelis „Autoportrete“ Corvus cornix vaizduoja nutrūkusiomis kojomis. Stovinčiomis ant žemės, bet jos nejaučiančiomis. Galbūt tai simbolizuoja buvimą tarp šviesos ir tamsos, žemės ir dangaus, skrydžio ir skaudaus kritimo? Gal, turint sparnus, norisi juos išskleisti, klajoti po dangaus platybes ir nebeprisiminti žemės?

Kas: Viktoras Paukštelis. „Chromatika. Tapyba (2020–2023)“.

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: Veikia iki birželio 4 d.