Keturiasdešimt trejus metus bitininkyste užsiimantis Algirdas Amšiejus džiaugiasi, kad jo ūkis po žiemos atrodo puikiai. "Jei stipriai neatšals, toks pavasaris – bitėms rojus", – šypsojosi bitininkas. Nors ir bandė susilaikyti nuo prognozių, vis dėlto prasitarė – gali būti, kad pirmą medų šiemet ims neįprastai anksti, iškart po Velykų.

Ankstyvas ir stabdomas

Paprašytas apibūdinti šiųmetį pavasarį, bitininkas pasirinko kone vienas kitam prieštaraujančius žodžius: ankstyvas ir stabdomas.

"Jei Kaukazo slyvos pradės žydėti apie balandžio 24–28 d., viskas stos į savo vietas, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas. – Negaliu pasakyti, kad pavasaris bitutėms – tradicinis. Netradicinė buvo ir žiema. Šalčio nebuvo, bitėms pečiaus kūrenti nereikėjo, nes lauke temperatūra nesiekė –10 °C. Čia aš taip vaizdžiai sakau, nes bitės avilyje palaiko +25 °C laipsnių temperatūrą. O kovo pabaiga ir balandžio pradžia buvo šaltesni nei vasaris. Bitėms tai nėra labai gerai, jos dabar augina daug perų, vyksta atsinaujinimas. Šaltas oras priverčia jas labai daug valgyti, o daug valgydamos bitės susidėvi. Bent jau mano bitės suvalgė labai mažai maisto, neradau nė vienos bičių šeimos, kurioje trūktų maisto."

Tačiau bitininkas susidūrė su kita bėda – motinėlės neturi kur kiaušinėlių dėti, todėl A.Amšiejus suka galvą, ar nereikėtų išimti dalį korių su medumi ir įdėti tuščių.

Pasklidusios po visą Lietuvą

Galima drąsiai teigti, kad A.Amšiejaus bitės – per 200 šeimų –  pasklidusios po visą Lietuvą. Tačiau čia pat pašnekovas pataisė:  šeimos ūkio bitės – ir pasidžiaugė, kad į šeimos bitininkystės verslą įsiliejo ir žentas. Toliausiai – už 180 km nuo namų – jos įkurdintos Žemaitijoje, Telšių rajone, prie Virvytės upės. Kitos vieši Marijampolės, Šakių ir Kelmės rajonuose, dalis – Dzūkijoje.

"Turime kelias ekologiškas vietas, kuriose galima surinkti švaraus, įdomaus skonio medaus. Aš nesu urminis bitininkas. Kiti bitutes gabena į rapsų laukus ir medų pardavinėja statinėmis. Pavasarį, jei trūksta maisto, mes bitėms duodame ne cukraus, o medaus. Nesiorientuojame į kiekį, renkame išskirtinį medų ir kitus bičių produktus: žiedadulkes, bičių pienelį", – aiškino pašnekovas. Medaus mėgėjams jis gali pasiūlyti aštuonių devynių skirtingų skonių medaus, kurio gama – nuo grikių iki blindžių.

Vis ankstėja

Praėjusius metus A.Amšiejus taip pat įvardijo kaip išskirtinius, mat pirmąjį medų iš avilių ėmė labai anksti – balandžio 28 d. ir penktą kartą per 43 bitininkavimo metus turėjo blindžių medaus. "Gali būti, kad ir šiemet turėsime blindžių medaus. Lazdynais bitės nepasinaudojo, gal kiek drebulių žiedadulkių pasiims. Dabar šlapynėse žydi miško augalai: plukės, rūteniai, o pievose – pienės, kelias dienas prieš šv.Velykas bitutės medų nešė nuostabiai", – sakė bitininkas.

Jis nenoriai prognozavo, kada šiemet pirmą kartą kopinės medų. "Bitininkystė – tai ne daržininkystė. Aš galiu tiksliai pasakyti, kada pirmą kartą skinsiu svogūnų laiškus ar valgysiu ridikėlius, nes daržoves gali pridengti. Bitininkaujant viskas priklauso nuo Dievulio ir nuo gamtos, o štai bitučių ir augalų pievose bei miškuose nepridengsi užėjus pavasarinėms šalnoms", – šmaikštavo A.Amšiejus.

Pradėjo nuo kamanių

Paklaustas, ar prisimena pirmą rimtą susitikimą su bitėmis, A.Amšiejus nusikvatojo. Mat jo bitininkavimas prasidėjo nuo... kamanių. "Būdamas vaikas, turėjau septyniolika aviliukų kamanių. Kai pas senelius tėtis pjaudavo pievas, aš būdavau kartu ir, radęs kamanių lizduką, pagaliuku paženklindavau tą vietą. Vakare apsirengdavau kailiniais, užsimaukšlindavau senelio ar tėčio kepurę, pirštines ir, pasiėmęs tuščią dėžutę nuo konservų, puoduką, eidavau susisemti tų kamanių", –  prisiminė bitininkas.

Nepamiršo jis ir pirmųjų savo avilių. Kamanes įkurdindavo išskobtoje medžio kaladėje. Kai atsirado drenažo vamzdeliai, mažasis bitininkas, padaręs kelias skylutes, taip pat panaudodavo kamanių nameliams.

"Pirmasis rimtas susitikimas su bitėmis įvyko 1973 m., kai studijavau Kauno Mičiurino tarybiniame ūkyje-technikume. Pas bitininką Lajų atlikau daržininkystės praktiką. Kaip tik bitės buvo atvežtos agurkams apdulkinti ir jos išspietė į erškėčių krūmą. Nors bitės mane stipriai sugėlė, o krūmas apdraskė, dėžės nepaleidau, susėmiau tą spiečių. Atmintis neišsaugojo Lajaus vardo, bet prisimenu, kad tas bitininkas buvo gražių veido bruožų, su barzdele ir labai gerų akių. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: esi labai kantrus, būsi geras bitininkas. O aš juk tuo metu mokiausi sodininkystės ir daržininkystės", – pasakojo A.Amšiejus.

Bitininko Lajaus žodžiai klabai greitai pradėjo pildytis. Antrame kurse grupę, kurioje mokėsi ir A.Amšiejus, specializavo į bitininkus, Mičiurino technikumą jis baigė kaip bitininkas. "Nuo to laiko – 1977 m. – bičių taip ir neapleidau, laikau jas iki šiol. Turiu velniškai didelę bitininko praktiką", – šypsojosi pašnekovas.

A.Amšiejus ne tik pakaunėje žinomas kaip bitininkas ir kaip sodininkas. Jis dar ir dėstytojas, daktaro laipsnį apgynęs iš bitininkystės. Ir ne šiaip sau dėstytojas – prieš porą metų tuometinio Aleksandro Stulginskio universiteto studentai jį išrinko geriausiu Agronomijos fakulteto dėstytoju. Vis dėlto šiame biografijos margumyne svarbiausią vietą užima bitininkystė. "Bitė yra mano slapyvardis", – atviravo A.Amšiejus.