DVIEJŲ DIENŲ VIEŠNAGĖ 1938-ŲJŲ KAUNE: JIS VISADA BUVO MANO MIESTAS

Kelionei po 1938-ųjų Kauną – dvi dienos ir 179 Giedrės Milerytės-Japertienės knygos "Kai Kaunas buvo Kaunas" puslapiai.

Kaunas – savas miestas

Nors gimė ir augo nedideliame Vilkyškių miestelyje, Kaunas istorikės G.Milerytės-Japertienės gyvenime paliko ryškų pėdsaką, o apie judviejų romaną, kuris tęsėsi kiek daugiau nei dešimt metų, istorikė iki šiol kalba su šypsena.

"Kaunas visada buvo mano miestas. Aš jį labai romantizuoju", – 2002-uosius ir pasirinkimo kryžkelę, kurioje atsiduria dauguma abiturientų, prisiminė pašnekovė. Baigusi vidurinę ji žinojo, kad studijas tęs būtent šiame mieste. Vilnius jai atrodė ir per didelis, ir per toli. Juolab kad Kaune gyveno jos sesuo, dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės. Giedrė, tuo metu tik Milerytė, žinojo, kad šiame mieste ji nesijaus tokia vieniša, kaip sostinėje.

"Bestudijuodama bandžiau susipažinti su visais miesto užkampiais, bet greičiausiai dėl to, kad gyvenau ne Partizanuose ar Šilainiuose, Kaunas man buvo centras ir viskas, kas jame vyko – paskaitos, susitikimai, pasimatymai, "Metropolis", "Kondratas" ir "Šešėlis". Bent jau taip mes vadinome kavinę esančią netoli "Merkurijaus", – prisiminusi to meto Kauną pašnekovė atsiduso. Nors per pastaruosius metus gatvės ir pastatai mažai tepasikeitė, žmonių, kūrusių miesto jaukumą, nebeliko. Einant Laisvės alėja, niekas ranka nemoja, kavos puodeliui nekviečia. Nestoja prie fontano ir nebesisveikina.

"Pastatas yra tiesiog pastatas. Ko vertas paštas, jei į jį neina žmonės?" – pečiais gūžtelėjo istorikė.

Dabar į Kauną G.Milerytė-Japertienė užsuka gana retai.

Rašymas tapo iššūkiu

Dabar savu miestu G.Milerytė-Japertienė vadina Vilnių, tiesa, kad jis tokiu taptų prireikė maždaug ketverių metų ir netikėtai gatvėje sutikto pažįstamo, kuris stabtelėjo trumpam pokalbiui. Nepaisant jausmo, kad sostinė yra namai, į kuriuos gera grįžti, istorijų, susijusių su šiuo miestu, vis dar nėra.

"Yra asmeninių istorijų, bet istorinių istorijų – dar ne. Priešingai nei apie Kauną", – G.Milerytė-Japertienė neslėpė, minčių jas išguldyti ant balto popieriaus lapo būta jau seniai.

Projektas kultūros tarybai, kurį pateikė prieš porą metų, įvykius tik paspartino, o mintys virto kūnu – 2019-aisiais į skaitytojų rankas iškeliavo knyga "Kai Kaunas buvo Kaunas".

"Intensyvus darbas – rašymas, truko maždaug tris mėnesius. Žinoma, idėja buvo sena, o žinios rinktos ilgą laiką. Svarbiausia buvo rasti tinkamą formą", – penkių mokslinių monografijų autorei knygos formatas, kurioje realius faktus pasakoja išgalvotas personažas, tapo rimtu iššūkiu.

Būta ir tokių akimirkų, kai susiėmusi už galvos ji klausė savęs, ar verta buvo to imtis. Leidyklos įvertinimas nurideno akmenį nuo kūrėjos širdies ir tarsi medumi sutepė skaitytojų atsiliepimai virtualioje erdvėje, esą knyga, tarsi laiko mašina, juos perkėlė į 1938-uosius.

"Knyga – savotiška laiko mašina, leidžianti ne tik sužinoti, kaip puošėsi ir ką valgė, kur gyveno ir kaip pramogavo, kuo važinėjo ir kaip atrodė kauniečiai bei miesto svečiai, kiek kas anuomet kainavo. Tai – anaiptol ne romanas, o istorinis tyrimas", – kalbėjo knygos autorė.

Pastatas yra tiesiog pastatas. Ko vertas paštas, jei į jį neina žmonės?

Nemėgo A.Smetonos

Pagrindinis "Kai Kaunas buvo Kaunas" herojus – 1900-ųjų gimimo valdininkas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, dalyvavęs Nepriklausomybės kovose, savo šalies patriotas. Pasakotojas kilo iš Kauno, Šančių. Baigęs karo mokyklą ir Lietuvos universitetą išvyko į Klaipėdą.

"Žmonės manęs klausia, kodėl pagrindiniu herojumi pasirinkau vyrą. Todėl, kad per jo asmenį man buvo lengviau pasakoti to meto kasdienybę. Nemanau, kad 1938-aisiais moteris sau būtų galėjusi leisti tiek, kiek vyras. Atvirai kalbant, šis pasakotojas – toks žmogus, kokiu norėčiau būti to meto Lietuvoje. Į jį sudėjau pagrindines savo vertybes ir nuostatas", – perbraukusi knygos viršelį G.Milerytė-Japertienė pradėjo kelionę po jos puslapius.

Vieną saulėtą 1938-ųjų dieną garbus ponas, kurio vardą gali susigalvoti skaitytojai, traukiniu atvyko į Kauną sutvarkyti reikalų Finansų ministerijoje ir, žinoma, praleisti laiko sparčiai gražėjančiame ir modernėjančiame mieste. Dvi dienas trukusios viešnagės metu knygos herojus aplankė Finansų ministeriją, mokyklą, kirpyklą, garsiausią Kauno siuvėją Antaną Rimšą, rengusį turtingiausią klientūrą su pačiu Antanu Smetona priešakyje. Valgė ir "Pienocentre", ir "Metropolyje". Trumpam užsuko pas bičiulius į namus.

"Po viešnagės mokykloje, jis kalba apie švietimo situaciją. Eidamas pro Prisikėlimo bažnyčią – apie religiją", – aplankęs Kauno Senamiestį knygos herojus, pasak G.Milerytės-Japertienės, prabilo apie Kauno pilį, Prezidentūrą. Tiesa, į pastarąją neužsuko. Nors pagrindinio knygos herojaus politinės pažiūros nėra aiškios, galima suprasti, kad A.Smetona – ne autoritetas, o garsieji Sofijos Smetonienės "Napoleonai" – ne desertas. Senamiestyje, Nemuno gatvėje pasakotojas susidūrė ir su socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas ar prostitucija, tačiau apie tai daug nepasakojo.

Gimė pačiu laiku

1938-ųjų birželį kūrėja pasakojimui pasirinko sąmoningai. Pirmąjį vasaros mėnesį sezonas dar neįsibėgėjęs, miestas neištuštėjęs, o tarnautojai dar dirba valdiškus darbus. Neatsitiktinai ji pasirinko ir minėtus metus.

"1938-ieji – aukščiausias Kauno modernizacijos momentas, valstybės gyvenimo dar nedrumsčia baisios geopolitinės katastrofos. Dar turime Klaipėdą, dar neatgautas Vilnius. Tai lyg paskutinė rami vasara", – paklausta, jei reiktų rinktis gyventi anuomet ar dabar, G.Milerytė-Japertienė nei akimirkai nesusimąstė.

Dabar, jos manymu, geriausias laikas, o idealizuoti praeitį nėra pagrindo. Kodėl? Kaune tik 1927-aisiais baigti kanalizacijos ir vandentiekio įrengimo darbai, pradėtos grįsti gatvės. Iki tol jos būdavo pažliugusios ir klampios. 1930-aisiais šalia Kauno pilies panaikintas iki tol buvęs šiukšlynas. Geresnė situacija buvo tik Laisvės alėjoje.

"Dauguma žmonių gyveno pilką gyvenimą. Keldavosi anksti ryte, skubėdavo į darbus, grįžę nusimazgodavo veidus bliūduose ir griūdavo į lovas. Sekmadienį nueidavo į bažnyčią, gal dar ką nuveikdavo. Todėl jei klausiate, ar norėčiau gyventi 1938-aisiais, atsakysiu, kad ne. Manau, dabar yra pats geriausias metas", – nesigręžti atgal ir žiūrėti tik į priekį ragino G.Milerytė-Japertienė.