Gimtadienis pagal vieną paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų – Arną Funką

Kitoks gimtadienis

Kęstučio ir Vaidilutės gatvių kampe esantis P. Jagmino namas trečiadienio vakarą atsidūrė smalsių miestiečių ir architektūros mylėtojų akiratyje. Ekskursijos vieta – neatsitiktinė. Tokį pasirinkimą diktavo vienas funkcionalizmo architektūros Lietuvoje atstovų A. Funkas.

„Šiandien ta diena, kai jis gimė“, – susirinkusiuosius į kiek netradicinę gimtadienio šventę sveikino architektas, Kauno modernizmo architektūros gidas, Nacionalinio architektūros instituto (NAI) atstovas Algimantas Grigas. Anot jo, A. Funkas – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai iki šiol pasakoja to meto istorijas.

Pagal architekto projektus Kaune buvo pastatyta net keliolika objektų, kaip antai Romano Polovinsko daugiabutis, Adelės ir Pauliaus Galaunių, Aleksandros ir Jurgio Iljinų namai. Jie bene daugiausia aptarinėjami, prie jų dažniau nei prie kitų objektų stoja miesto svečiai. Vis dėlto ekskursija vyko ne K. Donelaičio gatvėje.

„Kodėl pasirinkome P. Jagmino namą? Nors yra mažiau žinomas, jis ne mažiau vertas būti žymus nei A. ir J. Iljinų namas. Stabtelėkite ir atidžiai pažiūrėkite į jį“, – A. Grigas prasitarė tai daręs ne kartą.

Kol persikels į Kauno centrinio pašto rūmus Laisvės alėjoje, NAI laikinai glaudžiasi Kęstučio gatvėje esančiame pastate. Pro jo langus puikiai matosi P. Jagmino namo fasadas.

Nerealizuotas projektas

Apie P. Jagminą turima ne itin daug informacijos. Kaip pasakojo A. Grigas, jis buvo buvo aukštesnio socialinio statuso, turtingas žmogus.

Pripažinimas: P. Jagmino namas Kaune – mažiau žinomas A. Funko darbas, tačiau ne mažiau nusipelnęs įvertinimo. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Gyveno jis štai šiame prabangiame bute, kurio dydis – apie 126 kv. m“, – pirštu į antro aukšto balkoną bedęs ekskursijos vedlys labiau buvo linkęs kalbėti ne apie namo šeimininką, o apie pastato fasadą.

Dviejų aukštų daugiabutis – su nuožulnia, bet ne aukšta, modernistinei architektūrai būdinga pastoge, kurioje buvo įrengta skalbykla, marškinių džiovykla. Cokoliniame aukšte – katilinė, krosnies kūrentojo butas ir kitos gyvenamosios patalpos.

„Intriga tokia, kad jūs matote tik iš dalies realizuotą A. Funko viziją. Originaliame projekte turėjo būti ne du, o trys aukštai“, – tą, anot gido, liudija ir išlikę brėžiniai.

Visa šūsnis jų pakibo ant sienų namo laiptinėje, į kurią po keliolikos lauke praleistų minučių sugužėjo minia ekskursijos dalyvių.

Nors namas nėra didelis, jo fasado kompozicija, balkonų formos ir vidaus išplanavimas atskleidžia apgalvotus architektūrinius sprendimus ir to meto gyvenimo organizavimo principus.

Intriga tokia, kad jūs matote tik iš dalies realizuotą A. Funko viziją. Originaliame projekte turėjo būti ne du, o trys aukštai.

Pagrindinis namo fasadas pasižymi asimetriška kompozicija, kurią, tikėtina, nulėmė kampinė namo padėtis. Įėjimas yra svarbi fasado dalis, tiesa, aukštos durys šiandien atrodo kiek žemiau dabartinio šaligatvio lygio, nes bėgant laikui pakilo Kęstučio gatvės danga. Prie įėjimo išlikęs laiptelis.

„Cokolinė pastato dalis dekoruota granitiniu tinku. Viršutinė fasado dalis dažyta. Langų apvadai aiškiai įrėmina pastatą ir sustiprina bendrą fasado struktūrą“, – gidas kilstelėjo akis, o įkandin sužiuro ir ekskursijos dalyviai. Virš įėjimo – didelis laiptinės langas, kuris užtikrina natūralų apšvietimą. Spėjama, kad anksčiau jis galėjo būti dekoruotas vitražu, tačiau šiandien yra skaidrus. Horizontalumą fasade pabrėžia ilgesni balkonai, būdingi modernizmo architektūrai.

Prisilietė prie istorijos

Dar keli architektūriniai pastebėjimai ir minia susispraudė į namo vidų.

„Lipant laiptais į viršų raginu čiupti už turėklo. Turėtume pajausti, kaip ergonomiškai jis išdėstytas. Kaip ir būdinga Kauno tarpukariui, kiekvienas namas, kiekvienas architektas turi savo ženklą. Laiptinės metalo darbai padeda suteikti tam tikrus simbolius“, – ekskursiją tęsė A. Grigas.

Kiekviename aukšte – po du butus. Mažesnius ir didesnius. Taip pat įrengtos dvi laiptinės. Viena jų pagrindinė, vedanti iki viršutinio aukšto, kita – kiemo pusėje, skirta tarnams. Ji vedė į rūsį, katilinę, pastogę, krosnies kūrentojo kambarį.

Autentika: namo viduje išlikusios detalės ir namo projekto brėžiniai pasakoja pastato ir čia gyvenusių žmonių istoriją. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Dabar kviečiu aukštyn, kur kabo du projekto variantai. Dešinėje pusėje pamatysite originalų A. Funko projektą, o kairėje – sumažintą projektą su dviem aukštais jame. Originaliuoju projektu jis siekė suprojektuoti kubą primenančią formą“, – tai, anot gido, pastatą būtų padarę šiek tiek panašų į A. ir J. Iljinų namą.

Sumažinus aukštų skaičių, architektūrinis charakteris pasikeitė, bet paskirtis liko ta pati. Namas buvo pritaikytas savininkų veiklai. Čia gyveno gydytojai, advokatai ir kiti panašių profesijų atstovai, kuriems reikėjo erdvesnių patalpų, kad galėtų priimti interesantus.

„Pastatas buvo statomas sunkiai dėl savininko ligos. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad jam teko pagyventi net ir cokoliniame aukšte. Tik vėliau jis persikėlė į antrą aukštą“, – pasakojo gidas.

Butų išplanavimas šių dienų žmonėms, galbūt, ne itin priimtinas. Virtuvės čia nedidukės, maždaug 8 kv. m, tačiau puikiai pritaikytos maisto ruošai.

„Kalbu apie tarnaites, kurios ateidavo skalbti drabužių ir gaminti maisto. Šeima valgydavo ne virtuvėje, o valgomajame. Naudojo įrankius, prabangius indus. Taip buvo ritualizuojama kultūra“, – susirinkusiesiems varvinant seiles ir įsivaizduojant, kokie gardėsiai vartėsi to meto lėkštėse ir dubenėliuose, A. Grigas visus grąžino į realybę.

Prasmukę pro mažas duris pirmame aukšte, ekskursijos dalyviai atsidūrė lauke, kur darsyk dirstelėjo į namo fasadą, tik jau iš vidinės pusės. Čia su minia gidas atsisveikino.