Tęstinė misija
Per pastaruosius kelerius metus Aurimas Pečkauskas Ukrainoje lankėsi du kartus. Prasidėjus karui, 2022-aisiais, oficialaus vizito jis vyko kaip tuometis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras. Antrą kartą į karo niokojamą šalį jis vyko ne kaip politikas, o kaip gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Drauge su juo į humanitarinę misiją leidosi dar keturi gydytojai ir trys slaugytojai. Tai antras kartas, kai Kauno klinikų medikai vyko į karo niokojamą šalį. Tiesa, 2022-aisiais keturių medikų komanda teikė pagalbą nuo karo nukentėjusiems civiliams, o šįsyk jie mokėsi iš kolegų Ukrainoje.
„Tokiame kontekste tai yra trečioji Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, viešosios įstaigos „Blue/Yellow“ ir šalies gydymo įstaigų organizuojama misija. Pirmieji į Ukrainą vyko Klaipėdos universiteto ligoninės medikai, po jų – respublikinės Šiaulių ligoninės medikai. Treti – Kauno klinikų medikai“, – kalbėjo kol kas didžiausios iš Ukrainoje misijose stažavusių komandų narys A. Pečkauskas.
Ši medikų stažuotė – dalis pasiruošimo proceso. Numatyta, kad į Ukrainą misijos bus vykdomos tol, kol visų Lietuvos regionų medikai įgis reikiamų žinių ir supratimo, kaip veikti karo sąlygomis.
„Mes vykome ne mokyti, o mokytis iš kolegų ukrainiečių. Kalbu ne tik apie klinikinius įgūdžius. Buvo svarbu suprasti, kaip apskritai veikia sistema, – nuo sužeidimo mūšio lauke iki galutinio taško. Tikslai buvo du. Vienas jų – parvežti patirčių į mūsų šalį, kad čia kurtųsi sveikatos priežiūros specialistų kritinė masė, kuri suprastų, kaip reikėtų ruoštis, jei būtų panaši situacija“, – taip pat ramiai, kaip pasakojo apie misiją, A. Pečkauskas į ją ir vyko.
Perėmė krūvį
Žmonėms, kurie situaciją stebi tik viešojoje erdvėje, neretai susidaro įspūdis, kad kariauja visa Ukraina. Tačiau net ir šalia fronto linijos žmonės gyvena gan įprastą gyvenimą. Veikia viešasis transportas, gydymo įstaigos, mokyklos ir vaikų darželiai. Parkai – tvarkingi, žolė juose nupjauta, žmonės bėgioja takeliais, šalia jų rieda dviratininkai.
„Žmonės prisitaikė. Gyvenimas tokiomis sąlygomis jiems yra ne tik siekiamybė, bet ir būtinybė, jei nori išlikti“, – vietiniai, pasak A. Pečkausko, priprato ir prie oro pavojaus sirenų, nuolatinių sprogimų. Todėl Dnipro universitetinėje Mečnikovo ligoninėje, į kurią vyko Kauno klinikų medikų komanda, langai yra be stiklų. Vietoj jų įstatytos plokštės.
„Sprogimo metu stiklai dužtų, sužeistų žmones, o su plokštėmis viskas kitaip“, – sakė medikas, kone dvi savaites praleidęs gydymo įstaigoje, savo mastu Kauno klinikoms nusileidžiančioje maždaug 500 lovų. Mečnikovo universitetinėje ligoninėje jų yra 1,7 tūkst. Čia teikiamos beveik visų profilių paslaugos, priimami visų grupių pacientai. Skirtingai nei Lietuvoje, Ukrainoje yra dvi sveikatos sistemos – civilinė ir karinė. Įvykus visos apimties invazijai, esamų karinės infrastruktūros įstaigų nepakako. Civilinėms ligoninėms teko perimti krūvį. Skaičiuojama, kad nuo karo pradžios Mečnikovo universitetinės ligoninės medikai pagalbą suteikė daugiau kaip 42 tūkst. asmenų, nukentėjusių per karinius veiksmus, – ir fronto linijoje sužeistiems kariams, ir civiliams.
„Tokia ligoninė kaip Mečnikovo šalyje yra ne vienintelė, todėl galime įsivaizduoti, kokie tikrieji nukentėjusių mastai“, – A. Pečkauskui įsivaizduoti nereikėjo, nes visa tai matė savo akimis.
Yra gydymo įstaigų, kuriose mano specialybės kolegos dirba po 24 valandas septynias dienas per savaitę, neišeidami iš ligoninės. Ir taip – metai iš metų.
Kitokia kasdienybė
Humanitarinės misijos metu Kauno klinikų medikų komanda daug bendravo su kolegomis iš Ukrainos – ir praktiškai, ir teoriškai susipažino su etapais, kuriuos pereina sužeistieji. Kiekvienas humanitarinės misijos dalyvis specializavosi pagal savo specialybę. Ortopedai-traumatologai padėjo perrišti žaizdas, anesteziologai sukosi Mečnikovo universitetinės ligoninės intensyviosios terapijos skyriuose, operacinėse. Ten pat buvo chirurgai ir slaugytojai.
„Pas mus, Lietuvoje, pacientų, patyrusių sunkių traumų, nedaug. Vienas, du kartai per savaitę. Dažniausiai tokie atvejai patenka į viešumą. Ten pacientų srautas kur kas didesnis. Gali būti ir 20–30 sužeistųjų per parą. Skirtingas ir sužalojimų pobūdis“, – anot A. Pečkausko, Ukrainos medikų kasdienybė – nutrauktos galūnės, kombinuotos traumos su krūtinės, dubens, pilvo ar galvos sužalojimais. Šie, pasikeitus karo pobūdžiui, nėra įprasti šautiniai. Dažniausiai pasitaikančios traumos – sukeltos dronų.
„Jauni žmonės, netekę trijų galūnių ar net visų keturių, tikrai nėra retas vaizdas, kaip ir per ilgai laikyti turniketai. Kariai moka juos užsidėti, bet nekvalifikuoti nusiimti. Esant aktyvioje pozicijoje, kai virš galvos skraido dronai su granatomis, ištraukti kario nėra kaip. Kariai išbūna taip ir šešias valandas, ir dvigubai ilgiau. Natūralu, kad, atvežus į saugią aplinką, išsaugoti tokios galūnės neįmanoma. Teko matyti vieną karį, kuris į gydymo įstaigą atvyko su turniketu, ant kojos išbuvusiu tris paras. Turbūt aišku, kad koją iškart teko amputuoti. Kito kelio nėra“, – apmaudo neslėpė Kauno klinikų medikas.
Ligoninė ant ratų
Šiandien visi koordinavimo procesai vyksta sklandžiai. Medikai žino, kas vykdo evakuaciją, kas koordinuoja sužeistųjų judėjimą, kaip veikia traumų komandos. Tačiau tam prireikė laiko.
„Čia būtinos visai kitos, specifinės, kompetencijos. Reikia suprasti, kad pacientų srautas organizuojamas taip, kad nukentėjusieji keliautų tolyn nuo fronto zonos į šalies vakarus. Štai jums pavyzdys“, – akimirką pagalvojęs, A. Pečkauskas ėmė modeliuoti situaciją.
Tarkime, Donecko regione sužalojamas kovotojas. Pirmiausia jis patenka į stabilizacijos punktą, esantį maždaug 10–15 km nuo fronto linijos. Ten jam suteikiama pirminė pagalba – stabdomas kraujavimas, uždedami turniketai ir t. t. Iš stabilizacijos punkto jis kuo skubiau vežamas į tolesnį centrą, kur atliekamos žalą kontroliuojančios chirurginės procedūros, fiksuojami lūžiai, prireikus atliekama amputacija.
„Tada nukentėjusieji vežami į tokias ligonines kaip Mečnikovo, kur atliekama dar sudėtingesnė, kartais rekonstrukcinė chirurginė operacija. Pacientai čia ilgai neužsibūna. Po 5–6 dienų jie keliauja į šalies vakarus reabilitacijai, – tolesnis veiksmų koordinavimas, anot A. Pečkausko, preciziško komandinio darbo pavyzdys. – Įsivaizduokite, tarkime, pirmadienį vienu metu iš tos pačios ligoninės išrašoma 50 pacientų!“
Visus juos reikia surinkti, nuvežti iki stoties, susodinti į traukinį-ligoninę. Vieni vagonai skirti sudėtingiems pacientams ir yra intensyviosios terapijos. Juose sumontuota visa speciali įranga. Kituose vagonuose – terapijos skyriai.
„Įdomus jau vien logistinis iššūkis – per valandą iš gydymo įstaigos iki geležinkelio stoties atvežti 50 nevaikštančių pacientų. Įsivaizduokite, kiek reikia greitosios medicinos pagalbos automobilių, dokumentacijos, medikų. Nepamirškime dar ir to, kad mieste vyksta gimdymai, įvyksta infarktų, insultų. Juos taip pat reikia gydyti, užtikrinti pagalbos prieinamumą. Mieste turi likti pakankamai greitosios medicinos pagalbos ekipažų“, – A. Pečkauskas pastebėjo, kad per daugiau nei trejus metus besitęsiantį karą kolegos iš Ukrainos viską taip sustygavo, kad procesai vyksta šveicariško laikrodžio tikslumu.
Dirba be poilsio
Kiek medikų šiuo metu dirba Mečnikovo universitetinėje ligoninėje, A. Pečkauskas negalėjo pasakyti. Jų skaičius nuolat kinta, o užimtumas nematuojamas etatais.
„Jie dirba ne taip, kaip mes – vienu etatu. Ten dėl resursų trūkumo, priklausomai nuo ligoninės, žmonės dirba dvigubai ar trigubai daugiau. Kitaip pasakius, dirba tiek, kiek reikia, kad būtų suteikta pagalba. Darbas kas antrą parą – įprasta praktika. Yra gydymo įstaigų, kur mano specialybės kolegos dirba po 24 valandas septynias dienas per savaitę neišeidami iš ligoninės. Ir taip – metai iš metų“, – kolegų stiprybe ir pasiaukojimu žavėjosi Kauno klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas.
Didžioji dauguma medikų – vietiniai, iš Vakarų Ukrainos, taip pat ir tie, kurie traukėsi kartu su judančiu frontu, atvykę iš dabar okupuotų teritorijų. Ne vienam jų teko persiorientuoti. A. Pečkauskas sakė bendravęs su vienu traumatologu, kuris, nepaisant ilgametės profesinės patirties civilinėje medicinoje, tik per mėnesį perprato, kaip gydomos karo sąlygomis patirtos traumos.
„Nors išoperuoti galima beveik viską, reikia žinoti, kaip tai padaryti. Jei per visą karjerą neteko gydyti skeveldrinio pilvo sužalojimo ar kombinuotos krūtinės, pilvo ir nuplėštos galūnės traumos, tai prisitaikyti gali būti išties nelengva“, – A. Pečkauskas neslėpė, kad susitvarkyti su emocijomis kur kas paprasčiau. Įtampa – medikų kasdienybė. Tiesa, grįžus į Lietuvą, atsirado kitoks prasmės pojūtis.
„Puikiai suprantu, kad pacientui, atėjusiam pas specialistą, jo problema visada bus didžiausia. Nesvarbu, kalbėtume apie nutrauktą koją ar padidėjusį kraujospūdį. Tačiau po tų dviejų savaičių, praleistų Ukrainoje, kai kurie nusiskundimai atrodo lengvi.
Turime būti pasiruošę
Kaip teigia Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, yra konkretus veiksmų planas, kaip Ukrainoje išmoktos pamokos bus pritaikytos Lietuvos sveikatos sistemoje. Visos žinios bus įgyvendintos bendradarbiaujant valstybės institucijoms, nevyriausybinėms organizacijoms ir gydymo įstaigoms.
„Tai rodo mūsų, kaip visuomenės, brandą ir gebėjimą pasiekti rezultatų, būti lankstiems ir pasitelkti visus būtinus visuomenės išteklius“, – misijų svarbą vertino sveikatos apsaugos ministrės Marijos Jakubauskienės patarėjas Skirmantas Krunkaitis.
Jo išsakytai nuomonei antrino ir A. Pečkauskas. Jo įsitikinimu, ši patirtis leido ne tik geriau suprasti karo medicinos logistikos ir koordinavimo ypatumus, įgyti neįkainojamos praktikos teikiant pagalbą karo traumų patyrusiems Ukrainos kariams, nuo karo nukentėjusiems civiliams, bet ir pasirengti situacijai, jei tokia įvyktų.
„Tokio mastelio procesų Lietuvoje nebuvo. Labai norėtume, kad ir nebūtų. Tačiau jeigu taip nutiktų, privalome žinoti, kaip viską koordinuoti, kad sistema veiktų“, – A. Pečkauskas pridūrė, kad išmoktas pamokas galima pritaikyti ne tik karo metu, bet ir įvykus kitai didesnio masto nelaimei.
