KARO MEDICINOS TARNYBAI – 30 METŲ: NESUGNIUŽDĖ NEI TRANSFORMACIJA, NEI OPTIMIZAVIMAS

Karo medicinos tarnybos nesugniuždė nei transformacija, nei optimizavimas – susidorojusi su iššūkiais, subūrusi stiprią ir užgrūdintą specialistų komandą, ji žengia į ketvirtą dešimtį.

Teikia antrines paslaugas

Ne kartą Vytauto prospektu važiavę pro šalį, į Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo medicinos centrą užsuka toli gražu ne visi. Pačiame miesto centre, Griunvaldo, Gedimino gatvių ir Vytauto prospekto ribojama teritorija prieinama tik turint specialų kariškių išduotą leidimą. Nuo miestiečių žvilgsnių erdves saugo aukšta tvora. Karo medicinos centre ligoninės nėra, tačiau čia teikiamos antrinio lygio ambulatorinės paslaugos – atliekama karinė medicinos ekspertizė, tikrinama sveikata vairuotojo pažymėjimui gauti ir asmeniniam ginklui įsigyti, teikiamos profilaktinės sveikatos priežiūros paslaugos, psichologinė pagalba.

Šalia sudėtingų dalykų buvo ir gražių. Gerai, kad pastarųjų buvo daugiau.

Per metus į Lietuvos kariuomenę pašaukiama kone 4 tūkst. nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių. Norint surinkti tokį skaičių, mediciniškai reikia patikrinti maždaug tris kartus daugiau – 10–12 tūkst. jaunuolių.

Pasaulį suvaržiusi įvairiais ribojimais, pandemija pakoregavo ir karo medikų dienotvarkę, tačiau veikla nestojo. Čia toliau atliekama karinė medicinos ekspertizė kariams, teikiamos įvairių sričių specialistų planinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos teritorijoje įsikūręs Karo medicinos mokymo centras rengia karo medicinos gydytojus, jų padėjėjus, paramedikus, štabo medicinos karininkus, karo medicinos rezervo karininkus, medicinos instruktorius. Organizuoja tęstinį individualų karo medicinos rezervo karių mokymą.

Įrengė slaptą ligoninę

Šalies karo medicinos ištakos – 1918 m., kai buvo įkurtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyrius. 1927–1933 m. atlikta ligoninės rekonstrukcija, po jos karo ligoninei suteiktas Dr. Jono Basanavičiaus karo ligoninės vardas. Ji tapo viena geriausiai įrengtų ligoninių Lietuvoje. Rekonstrukcijai vadovavo prof. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyba buvo atkurta netrukus po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, o 1991 m. vasario 22 d., įkūrus Krašto apsaugos departamento Medicininę tarnybą, jos viršininku paskirtas gydytojas Audrius Andrijauskas. Su juo užmegzti kontakto nepavyko, tačiau prisiminimais sutiko pasidalyti vienas jo bendražygių – gydytojas traumatologas Antanas Vizgirda.

"Žinoma, daug laiko prabėgo, ne viską prisimenu, o ir šiaip mums buvo sakoma, kad kuo mažiau prisiminsime, tuo bus geriau. Todėl ne visų  vardus, ne visų pavardes žinojome", – grįžęs į 1991-uosius A.Vizgirda ėmė pasakoti ne tik apie tų metų įvykius, kuriuos sekė ar pats dalyvavo, bet ir apie slaptą ligoninę, kurią drauge su keliais chirurgais, neurochirurgais ir anestezeologais-reanimatologais įkūrė Kaune, Lampėdžiuose. Slaptos ligoninės medikai, kaip pasakojo pašnekovas, turėjo užtikrinti skubią pagalbą Vyriausybės nariams, jei šturmo metu šie būtų sužeisti.

Pirmieji Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos darbuotojai 1991 m. (Karo medicinos tarnybos nuotr.)

"Įrengėme operacinę. Mums padėjo vienas pažįstamas santechnikas. Kiek tiksliai lovų buvo, nepamenu", – pasakojo gydytojas-traumatologas.

Nesukėlė įtarimo

Slaptoje misijoje A.Vizgirdai buvo patikėta ligoninę aprūpinti operacijoms reikalingais implantais, sraigtais ir plokštelėmis. Mainais į "Šilelio" televizorius visas priemones tąkart lietuviams sutiko duoti Ukrainos institutas. A.Vizgirdai su dar vienu bendraminčiu teko vykti į Kijevą. Pirmyn vyko traukiniu.

"Ten pasitiko Kijevo lietuvių bendruomenės pirmininkė. Pamenu, suorganizavo gražų sutikimo vakarą. Vėliau susitikome su atsakingais instituto darbuotojais. Jie sukrovė sraigtus, implantus, plokšteles. Kiekio vienetais jau nepasakysiu", – kilus pučui, tikslius skaičius liudijantys dokumentai, anot jo, buvo sudeginti.

A.Vizgirda prisiminė tik maždaug 20 kg svorį, kuris, einant į oro uostą, mat atgal lietuviai jau skrido lėktuvu, slėgė jo pečius.

"Įdomu tai, kad per patikrą turėjau pereiti su visais tais kilogramais metalo. Tąkart man padėjo pažyma, kurioje buvo parašyta, kad dalyvavau stažuotėje, esu ortopedas ir gabenu instrumentus, viską suderinęs su institutu", – gydytojas džiaugėsi, kad tais laikais oro uostuose patikros nebuvo tokios griežtos, kaip dabar, ir lietuvį praleido.

Sukomplektuotų rinkinių Vyriausybės nariams neprireikė, nes slaptoji ligoninė durų taip ir neatvėrė. Visos priemonės iškeliavo į tuometę 1-ąją tarybinę klinikinę ligoninę ir buvo sėkmingai panaudotos.

Keitėsi samprata

Prisiminimais dalijosi ir Gintaras Berkevičius, Karo medicinos tarnybai vadovavęs iki 1999 m. lapkričio. Tiesa, savo pasakojimą šiuo metu gydytoju anesteziologu-reanimatologu Vilniaus ir rajonų ligoninėse dirbantis medikas pradėjo nuo kur kas ankstesnių laikų.

"Gydytoju nusprendžiau būti, kai sovietų invazijos į Afganistaną karo metu kurį laiką tarnavau karo ligoninėje, Pūlinės chirurgijos skyriuje. Tada tikrąją karo mediciną pamačiau iš labai arti, todėl grįžęs iš sovietinės armijos be abejonių pasirinkau būti gydytoju. 1991 m. kuriantis Lietuvos kariuomenei nuėjau tarnauti į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą", – tuo metu, anot G.Berkevičiaus, karo gydytojo etato ten nebuvo, todėl jį priėmė į orkestro muzikanto pareigas.

Netrukus atsirado ir štabo medicinos skyrius, medicininis punktas. Pastarajame dirbo stiprūs odontologai, buvo teikiamos dienos chirurgijos, kasdienės sveikatos priežiūros paslaugos kariams.

Prie Karo medicinos tarnybos vairo G.Berkevičius stojo 1997-aisiais. Maždaug po metų,1998-aisiais, tarnyba, anot jo, pradėjo panašėti į tokią, kokią matome dabar.

"Iki tol buvo centrinė medicinos tarnyba Kaune, kurios užduotis buvo stojančiųjų į krašto apsaugos sistemą sveikatos patikra, kariuomenės rūšių atskirųjų medicinos padalinių aprūpinimas vaistais ir medicininėmis priemonėmis, metodinis vadovavimas medicininei veiklai kariuomenėje. Tokios sampratos, kaip karo medicina, nebuvo. Buvo tiesiog medikai kariuomenėje, t.y stacionarūs medicinos punktai kasdienei karių sveikatos priežiūrai. Reikėjo kurti karo mediciną – pajėgas, kurios gebėtų organizuoti ir teikti pagalbą kariams karinių veiksmų metu", – anot buvusio Karo medicinos tarnybos vado ats. plk. ltn. G.Berkevičiaus, situacija tam buvo palanki, nes Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautinėse operacijose Danijos kontingento sudėtyje.

Sėmėsi naujų žinių

Kariai, turintys sovietinės patirties, naujas žinias apie NATO šalių karo medicinos organizavimą ir veiklą gėrė tarsi išdžiūvusi žemė vandenį. G.Berkevičius pasakojo, kad prie tobulėjimo labai daug prisidėjo JAV "Mil-to-mil" grupė, organizavusi pažintines keliones į JAV pajėgų medicinos institucijas ir padalinius.

"Kuo pelnytai galime didžiuotis – tai Jungtinės karo medicinos tarnybos modelio sukūrimas, t.y. visų turimų medicinos pajėgumų sujungimas ir medicinos kariuomenėje pavertimas karo medicina. Vokiečiai prie bendros karo medicinos sistemos perėjo tik po kelerių metų", – pasakojo G.Berkevičius.

Skeptikų, dvejojančių karo medicinos būtinybe, anot gydytojo anesteziologo-reanimatologo, visuomet buvo, tačiau jis niekada nesuabejojo tokios tarnybos reikalingumu. Nors iššūkių būta daug ir įvairių.

"Tų laikų situaciją pavadinčiau taip – mokėmės darydami. O kad buvome teisūs – kalbu ne tik apie save, bet apie visus, kurie karo medicinos ratus traukė į vieną pusę, rodo dabartinė organizacija, kuri remiasi 1997 m. karo medicinos reformos principais", – Karo medicinos tarnybą ir visus prisidėjusios prie jos augimo su trisdešimtmečiu sveikino buvęs vadas.

Karo medicinos tarnybos kineziterapeutas Dainius Grigaliūnas (dešinėje) padeda traumas patyrusiems kariams grįžti į įprastinį gyvenimo ritmą. (Karo medicinos tarnybos nuotr.)

Tarsi kita kalba

Nuo 1999-ųjų prie Karo medicinos tarnybos vairo stojo Kęstutis Kuršelis. Iki tol vadovavęs Lietuvos kariuomenės Divizijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklai, K.Kuršelis pasakojo, kad jam, neturinčiam nieko bendro su medicina, naujosios pareigos tapo iššūkiu.

Apie darbą Karo medicinos tarnyboje K.Kuršelis kalba kaip apie vieną gyvenimo pamokų. (Tomo Raginos nuotr.)

"Kaip šiandien atsimenu, likus kelioms dienoms iki apsikeitimo, tuometis vadas Leonardas Bakaitis sako man: ateik, susitiksime su padalinių vadais, pakalbėsime, supažindinsiu su aplinka. Kai kuriuos jų žinojau, vis dėlto didesnės dalies – ne. Kiekvienas dalinys prisistatė, papasakojo trumpai, ką daro, o aš klausiau ir supratau viena – nors jie kalba lietuviškai, visa tai man skamba kaip anglų kalba, – K.Kuršelis pasakojo, kad po vienu stogu suburti savo srities profesionalai naujosios kalbos jį greitai išmokė. – Nors viskas man buvo nauja, medicinos tarnyboje radau labai profesionalią, patyrusią, geranorišką komandą. Vienu mano pavaduotoju buvo dabartinis Karo medicinos tarnybos vadas plk. ltn. Raimundas Blavieščiūnas, turintis puikią galvą ir humoro jausmą. Kartu dirbo štabo viršininkas Darius Marma, Karo medicinos tarnybą kūręs nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų. Su tokia komanda per pusę metų perpratau medicininę kalbą ir supratau, kodėl sveikatos priežiūros įstaigoms dažniausiai vadovauja medikai, o ne vadybininkai."

Skirtingi etapai

Įstojus į NATO Lietuvos kariuomenėje buvo pradėta transformacija. Buvo nuspręsta visiškai pereiti prie profesionalios kariuomenės, atsisakant šauktinių. Nors buvo itin skaudu matyti, kaip menksta kariuomenė, K.Kuršeliui ir pačiam teko prisidėti prie proceso.

"Man teko būti tuo vadu, kuris turėjo sumažinti dirbusias komisijas regionuose. Mačiau daug įvairių likimų, – prisiminimais dalijosi K.Kuršelis. – Tarkim, 2008-aisiais turėjome atrinkę ir patikrinę sveikatą maždaug 1 tūkst. jaunų žmonių, kurie norėjo tarnauti profesionalioje kariuomenėje. Tada prasidėjo krizė ir visi jie liko ant ledo, o kariuomenė toliau mažėjo ir spaudėsi. Buvo skaudu, kad mes 1991-aisiais pradėjome kurti kariuomenę, o jos nereikia."

Transformaciją keitė kitas – optimizavimo procesas. Naujai išrinkta valdžia kitaip žiūrėjo į kariuomenę, todėl jai skirtas biudžetas mažėjo kone perpus. K.Kuršelis prisiminė vienus metus, kai dėl pinigų stygiaus viduržiemį teko nutraukti Karo medicinos tarnybos centro pastatų šildymą. Tąkart gelbėjo švedų labdara – šilumos generatoriai.

"Pastatėme juos lauke, duryse į pastatą išpjovėme skyles, įvedėme vamzdžius. Per juos pūtėme šiltą orą į pastato vidų, kad žmonės galėtų dirbti", – K.Kuršelis pasakojo, kad vadovavimo metai buvo dosnūs įvairių potyrių. Tarkim, 2008 m. Lietuvos kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija buvo įsipareigojusios surengti visų NATO šalių vadų susitikimą. NATO naujokei tai buvo rimtas uždavinys ir su juo ji puikiai susidorojo.

"Viską reikėjo atlikti pagal nustatytus tarptautinius protokolus, tradicijas. Buvo sudėtinga, ruošėmės gal porą metų, o kai svečiai išvažiavo, gavome padėkas", – net ir praėjus daug metų, buvęs Karo medicinos tarnybos vadas širdyje jaučia pasitenkinimą.

Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadų pasikeitimo ceremonija 2020 m. (Karo medicinos tarnybos nuotr.)

Specialistų stygius

K.Kuršelio tarnybos laikotarpis buvo susijęs su misija Afganistane. Valstybėje Azijos pietvakariuose lietuviams buvo patikėta užtikrinti sveikatos priežiūrą. Reikėjo ne tik įvairios įrangos, bet ir žmonių rankų. Jų stigo. Ypač chirurgų ir anesteziologų.

"Prieš trečią misiją stovėjome ir galvojome, ką daryti. Žmonių nebuvo, rezervas išseko", – K.Kuršelis pasakojo, kad po pokalbio su tuomečiu krašto apsaugos ministru Juozu Oleku specialistų nuspręsta ieškoti didžiosiose šalies ligoninėse. Vieną savanorę anesteziologę tąkart pavyko rasti Kauno klinikose.

"Sutarėme, kad Kauno klinikos parduos mums anesteziologo paslaugą misijai Afganistane. Tą moterį – ne karę, be parengimo, drebančią – nuskraidinome į Afganistaną. Šaunuolė, išbuvo visą laiką su mūsų komanda. Parvažiavo sveika gyva ir mums padėjo", – vėliau, anot pašnekovo, medikų trūkumą teko kompensuoti kitais būdais, ieškant jų  net už šalies sienų ribų.

Po J.Oleko pokalbio su Ukrainos gynybos ministru, lietuvių komandą sustiprino chirurgas. Netrukus prisijungė dar vienas chirurgas ir anesteziologas iš Sakartvelo.

K.Kuršelis prisimena ne tik medikų paieškas, bet ir kitus įvykius. Tai ir savižudžio susisprogdinimas šalia Lietuvos vadovaujamos atkūrimo grupės, ir 2008-ųjų gegužė, kai per NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės stovyklos užpuolimą ir apšaudymą žuvo alytiškis Arūnas Jarmalavičius.

"Šalia sudėtingų dalykų buvo ir gražių. Gerai, kad pastarųjų buvo daugiau. Žinau, ne viskas pavyko, kai pagalvoji, nelengva. Bet visada sakiau, kad noriu vadovauti taip, kad, praėjus kuriam laikui, gatvėje sutikti kolegos neperbėgtų į kitą pusę", – K.Kuršelis džiaugėsi, kad didžiąja dalimi jam tai pavyko padaryti.