KARPINIUOSE – DAINOS, EILĖS, ŽMONĖS: PASIIMI ŽIRKLES IR KRAPŠTAISI KELIAS VALANDAS PRIE KAMPUČIO

Dėl karo Rasa negali įsigyti ukrainietiškų žirklių, su kuriomis gimsta gražiausi lietuviški karpiniai. Tačiau tai kaunietės menininkės nestabdo –  jos darbai žavi preciziškumu ir tikslumu.

Karpė gysločių lapus

Vos tik įžengus į šviesius ir erdvius Rasos Obolevičiūtės-Rainienės namus, kur mane sveikino ne tik besišypsanti šeimininkė, bet ir jos darbais nukabinėtos sienos, prieš akis iškilo vaikystės prisiminimai ir snaigės, kurias kruopščiai žirklių galiukais karpiau iš balto popieriaus lapo. Buvau įsitikinusi, kad tą patį anuomet darė ir Rasa.

„Tikrai ne. Nekarpiau nei snaigių, nei angelų. Dabar to irgi nedarau“, – R.Obolevičiūtė-Rainienė prisiminė save maždaug penkerių, kai kartu su močiute ji eidavo prie Nemuno arba į Ramybės parką.

Išsitraukusi virbalus su siūlais arba medžiagos skiautę su adata, močiutė užsiimdavo rankdarbiais, o mažajai Raselei, kad ši sėdėtų ramiai, įduodavo žirkles. Jomis mergaitė skyliuodavo gysločių, kiaulpienių lapus, o pienių žiedus papuošdavo naujomis, įmantriomis šukuosenomis. Besimokydama mokykloje ji neakivaizdžiai susipažino su Julija Daniliauskiene – žinomos Lietuvos tautodailininkės knygą mergaitei padovanojo mokytoja Olga Uzienė. Taip Rasos rankose atsidūrę popieriaus lapai pamažu įgavo naują pavidalą.

„Mama išsaugojo pirmąjį jai dovanotą darbą. Tada man buvo vienuolika metų“, – iš rėmo išėmusi delno dydžio karpinį, R.Obolevičiūtė-Rainienė dirstelėjo į nugarėlėje įrašytą datą, menančią 1983-uosius ir jos, kaip karpytojos, kelio pradžią.

Menininkė-buhalterė

Prieš mudviejų susitikimą apie Rasą žinojau tik tiek, kad ji dainavo folkloro ansamblyje „Dailingė“, kuria nuostabius karpinius ir daug metų dirba buhaltere Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Ne sykį teko bendrauti su žmonėmis, gebančiais suderinti visiškai skirtingas veiklas, tad supratau, kad Rasa yra viena iš jų.

„Ir buhalterė, ir karpinių karpytoja dirba su popieriumi. Tik viena ant jo rašo, kita jį karpo. Beje, paties karpinio kirpimas – tarsi muzikavimas kanklėmis. Jis atliekamas abiem rankomis, jungiant lytėjimą ir vaizduotę“, – akimirką pagalvojusi, auksarankė rado ir daugiau panašumų.

Tvarkant finansinių lėšų buhalterinę apskaitą, kontroliuojant materialines įstaigos vertybes, būtinas preciziškas tikslumas ir susikaupimas. To paties reikia ir dirbant su žirklėmis prie popieriaus. Priešingu atveju karpinys gali plyšti.

Praktiška: dažniau Rasa savo piešinius karpo iš raštvedybos popieriaus, kuris tinka ir buhalterijai, ir karpiniams. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Visko pasitaiko ir man. Anksčiau plyšusias vietas klijuodavau. Dabar žinau, kad to daryti nereikia, nes darbas netenka vertės“, – arčiau savęs paslinkusi segtuvus, moteris ėmė versti juose esančias įmautes su eskizais.

Akyliausieji kai kuriuose jų turėtų atpažinti lietuvių liaudies dainas, sakmes, papročius, architektūrą, žinomus žmones. Antai viename pavaizduotas Juozas Tumas Vaižgantas su penkiomis austomis juostomis, kitu savo darbu kūrėja iliustravo Janinos Degutytės eiles „Lūgnė“. Trečiame – dainos „Vaikštinėjo povelė po dvarų“ ilgauodegė paukštė. Pagal pirminį autorės sumanymą šią lietuvių liaudies dainą turėtų atspindėti karpinių diptikas. Tik antroji jo dalis kol kas ne popieriuje, o Rasos galvoje.

„Tokie darbai greitai nedaromi. Pasiimi žirkles ir krapštaisi kelias valandas prie kampučio. Karpymo metu į procesą įsijungia abu žmogaus smegenų pusrutuliai. Ne veltui popieriaus karpymas žirklėmis, pjaustymas ar plėšymas, kaip ir muzika, naudojamas lavinant smulkiąją motoriką, o kartais – kaip papildoma terapija gydant depresiją ar kalbos sutrikimus“, – moteris skaičiavo įprastai prie vieno karpinio sugaištanti porą mėnesių.

Sunku rasti žirklutes

Pagrindiniai Rasos darbo įrankiai – žvitrios akys, nagingos rankos ir aštrios žirklės. Kadaise lietuvės karpytojos šiam procesui naudojo avių kirpimo žirkles. Savo namuose tokias turi ir Rasa, tik darbui jų į rankas neima – laiko kaip edukacinę priemonę, pasakojančią apie pradžių pradžią.

Mudviem bekalbant, Rasa atnešė ir ant stalo padėjo nedidelę medinę skrynelę su savo turtu – mažiausiai keliomis dešimtimis skirtingų dydžių žirklių. Vienos jų atvežtos iš Vokietijos, skirtos specialiai karpyti. Tačiau niekas, anot karpytojos, neprilygsta ukrainiečių gamybos „Staleks“ manikiūro žirklėms, kurių šiuo metu įsigyti Lietuvoje neįmanoma.

„Anksčiau jas gamino Charkive. Prasidėjus karui rusai subombardavo miestą ir gamyba, spėju, sustojo. Galąsčiau savo turimas žirklutes, bet nerandu meistro, kuris tinkamai tai padarytų. Man reikia, kad galas būtų ypač aštrus“, – R.Obolevičiūtė-Rainienė atkišo žirklių smaigalį, ant kurio šoko saulės spindulių atšvaitai.

Ne veltui nuo darbo su šiuo įrankiu subadytas vienas moters pirštas, o ant kito įsitaisė nuospauda. Kai kurios karpytojos, anot pašnekovės, klijuoja pirštus. Rasa to nedaro.

Pasiimi žirkles ir krapštaisi kelias valandas prie kampučio.

Puošia savo namus

Žirklučių virtuozei pasakojant apie savo kūrybą nesilioviau žiūrėti į sienas, kurios priminė nebaigtą muziejaus ekspoziciją. Pasirodo, neklydau. Name, į kurį moteris neseniai persikėlė, kabos dar daugiau darbų. Vienas jų bus išpieštas ant sienos.

„Norėčiau dar ir langus karpiniais papuošti“, – iš to paties segtuvo, kuriame saugomi eskizai, R.Obolevičiūtė-Rainienė ištraukė sulankstytas popierines užuolaidėles.

Tokias ir panašias anuomet karpė mūsų protėviai. Puošė lentynėles, langus, šventųjų paveikslus, krikštasuoles. Jei tokių karpinių būtų daugiau, Rasa galėtų tapti sertifikuota tautodailininke. Tik kol kas kūrėjai daugiau džiaugsmo teikia karpiniai, kuriuos diktuoja jos širdis.

„Mane labai veikia garsas. Išgirstu dainą ar poeziją ir gimsta mintis, o kai ji neduoda ramybės, imu pieštuką į rankas, – R.Obolevičiūtė-Rainienė neslėpė, kad piešimas nėra jos stiprioji pusė, todėl žmonės karpiniuose neretai primena šaržus. – Norėjau mokytis piešti, bet grafikė Vilija Kneižytė, kuri mane kuruoja, sudvejojo. Sako, galiu prarasti savitumą.“

Kruopštumas: ornamentai kartais būna tokie smulkūs, kad visas vieno darbo procesas gali užsitęsti iki metų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Lemtingas žurnalas

Ilgą laiką Rasos darbai nebuvo matomi. Kaunietė juos laikė sau, dovanojo artimiesiems.

„Buvo viena moteris, kuri primygtinai prašė parduoti paveikslą. Sakiau jai ne sykį, kad neužsiimu tuo, net nežinau, kiek pinigų prašyti. Galiausiai pasakiau pirmą į galvą šovusią sumą. Daugiau ta moteris nesikreipė, o aš supratau, kad mano noras neparduoti buvo didesnis nei jos noras nusipirkti“, – ant stalo išskleistus darbus darsyk nužvelgė menininkė.

Šiandien apie auksines jos rankas žino ne vienas, o už paskatinimą savo kūryba dalytis su kitais moteris iki šiol dėkinga žurnalui „Rankdarbiai plius visažinis“ ir tautodailininkui Feliksui Marcinkui.

„Pamenu, stovėjau parduotuvėje, eilėje prie kasų. Visiškai atsitiktinai paėmiau žurnalą ir pamačiau kvietimą tautodailininkams siųsti savo darbus. Galvoju, pabandysiu“, – R.Obolevičiūtė-Rainienė su šypsena prisiminė, kad skambučio iš žurnalo sudarytojų ir kvietimo dalyvauti parodoje ji sulaukė po aštuonerių metų. Tada moteris sužinojo ir tai, kad jos siųsti darbai atsidūrė tautodailininko F.Marcinkaus monografijoje „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“.

„Apsiverkiau iš laimės. Labai norėjau su autoriumi susitikti, bet jis susirgo ir mirė. Vien dėl to įvykio neleidžiu sau nekarpyti“, – anot R.Obolevičiūtės-Rainienės, nuo tada nepaleido žirklių iš rankų.

Iš pradžių Rasos darbai buvo eksponuojami drauge su kitų kūrėjų, o prieš kelerius metus, kai tapo tautodailininkų sąjungos nare, kaunietė ėmė rengti personalines parodas. Pirmoji jų 2020-aisiais – tautodailės metais – įvyko Kaišiadoryse, senelių žemėje. Viena paskutiniųjų parodų buvo surengta šią vasarą. Su grafikės V.Kneižytės pagalba ir patarimais menininkė savo karpinius pristatė viename Vilniaus muziejuje, kur jai teko ne tik papasakoti apie savo aistrą karpiniams, bet ir, prisiminus „Dailingės“ laikus, padainuoti.

Galvoja apie edukacijas

Mama ir močiute besirūpinanti moteris norėtų, kad paroje būtų daugiau valandų arba bent šiek tiek daugiau laisvo laiko, kurį galėtų skirti rankdarbiams. Tada ji sukurtų moterų portretų ciklą ir galbūt ryžtųsi parašyti knygą.

„Sudėčiau į ją savo karpinius, pasidalyčiau kai kuriomis mintimis. Galvoju, Lietuvos išeiviams toks leidinys būtų įdomus. Žinoma, kol kas dar anksti apie tai galvoti“, – R.Obolevičiūtė-Rainienė neslėpė turinti kitų idėjų.

Sentimentai: Rasos mama išsaugojo pirmąjį dukros karpinį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Šį pavasarį Rumšiškių liaudies ir buities muziejuje būreliui entuziastų moteris surengė karpinių edukaciją. Nors nebuvo lengva, Rasai tokia veikla patiko.

„Į Rumšiškes atvyko tikrai daug žmonių. Vieni prašė papasakoti apie karpinius ir jų istoriją, kiti prašė padėti karpyti. Aštuonias valandas stovėjau nevalgiusi ir negėrusi. Gerai, kad vyras buvo šalia ir padėjo. Grįžusi namo kitą dieną norėjau tik miegoti“, – pirmojo karto iššūkiai, anot R.Obolevičiūtės-Rainienės, neatbaidė noro dažniau rengti tokias vakarones, tik gal su mažesniu būriu žmonių.