KAUNAS MINISTRUI – DAUGIAU NEI MIESTAS

Trumpai, bet apie viską – su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, trumpam užsukusiu į redakciją, kalbėjome ir apie NATO, ir apie lietuvišką virtuvę, ir apie neblėstančią meilę Kaunui.

Ruošiasi jubiliejui

Lygiai prieš penkiolika metų Lietuva tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare. Sulig ta diena ji įgijo saugumo garantijas ir sėkmingai ėmė vykdyti pagrindines NATO užduotis – kolektyvinę gynybą, krizių valdymą ir bendradarbiavimu grindžiamą saugumo užtikrinimą.

"Jau penkiolika metų!" – savaitės pradžioje trumpam apsilankęs "Kauno dienos" redakcijoje, Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius prisiminė istorinius įvykius ir tuo pat metu ruošėsi artėjančioms šios datos iškilmėms – šventiniams minėjimams Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, ir Palangoje. Į pajūrį, kurį drebins Karinių jūrų pajėgų ir Palangos orkestrai, o tiltas pasipuoš NATO ir Lietuvos vėliavomis, savaitgalį atvyks keliolika įtakingų politikų iš Šiaurės ir Baltijos šalių.

"Drauge ir paminėsime šią Lietuvai svarbią dieną", – dirstelėjęs į laikrodį L.Linkevičius leido suprasti, kad laiko daug neturi. Po kelių valandų jo laukė Seimo salė ir devyniolikos įstatymų paketo apie galimą "Brexit", pristatymas. Vėliau – dar bent keli interviu su užsienio žurnalistais.

Tiesa, pirmoji stotelė įtemptoje politiko darbotvarkėje tądien buvo ne I.Kanto gatvė, o Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas Panemunėje. Paskutinį kartą jame L.Linkevičius lankėsi tada, kai dar ėjo krašto apsaugos ministro pareigas.

Narystė – stebuklas

"Smagu matyti, kaip viskas pasikeitė į gerąją pusę. Tiek aprūpinimo, tiek žmonių prasme", – paklaustas, apie ką kalbėjo su kariais, ministras šyptelėjo. Ne apie uniformos patogumą ar kareivišką košę, o būtent apie 15-ąsias NATO metines ir emocijas, kurios iš krūtinės veržėsi 2004-ųjų kovo 29-ąją.

"Matote, formaliai narystė prasideda tada, kai šalis deponuoja savo ratifikacinius raštus Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriui, nes Jungtinės Valstijos yra Vašingtono sutarties – NATO sutarties sergėtojos, – paprastam žmogui neįkandamus formalumus palikęs nuošaly, užsienio reikalų ministras pasidalijo tąkart užplūdusiais jausmais. – Buvo likusios gal 2 val. iki minėtų raštų įteikimo. Turėjau laisvo laiko, todėl išėjau pasivaikščioti Vašingtono gatvėmis. Staiga suskambo mano telefonas..."

Įprastai, anot L.Linkevičiaus, ministrui skambinama tik ypatingais atvejais. Minėtas skambutis iš kariuomenės budėtojo toks ir buvo.

"Belgijos naikintuvai tik ką kirto Lietuvos oro erdvę ir skrenda į Šiaulius pradėti oro policijos misiją, – ragelyje išgirdęs lakoniškai praneštą šaliai nepaprastai svarbią žinią, L.Linkevičius sustojo lyg įbestas. – "Mes jau ten – kitoje pusėje", – pagalvojau. Pakartosiu: iki dokumentų perdavimo dar buvo likę laiko, o mus jau perėmė kolegos sąjungininkai."

"Pakartosiu: iki dokumentų perdavimo dar buvo likę laiko, o mus jau perėmė kolegos sąjungininkai."

Vertindamas šalies narystę Šiaurės Atlanto organizacijoje, L.Linkevičius ragino nepamiršti kelio, nueito iki lemtingojo 2004-ųjų kovo, ir dar kartą pasvarstyti ne tik apie tai, ką gauname iš NATO, bet ir apie tai, ką jai turime duoti.

"Kariams šiandien sakiau: "Nereikia galvoti, kad kasdien darėme žygdarbius, tačiau klaidinga manyti, kad tai, ką turime, nukrito iš dangaus kaip savaime suprantamas dalykas", – L.Linkevičius prisiminė politines peripetijas, tačiau plačiau apie jas nekalbėjo. – Tai, kad mes įstojome, yra stebuklas!"

Vakarieniautų vienas

Stebuklinga, tiksliau, ypatinga, L.Linkevičius vadino ir Lietuvą. Šalį, kuri rikiuojasi verslui palankiausių pasaulio šalių dvidešimtuke, yra pakuočių perdirbimo lyderė ir gali pasigirti itin greitu internetu.

"Daugelio vertinimu, pagal savo pajėgumą esame gerai matomi, o europinėse diskusijose gerai girdimi. Išdidūs, nors ir nesame labai turtingi resursų ar ekonominio potencialo", – L.Linkevičius prabilo šypsnį keliančiais pavyzdžiais. Antai, olandai, kurių yra daugiau nei 25 mln., save laiko maža tauta. Ką jau kalbėti apie belgus, kurių perpus mažiau nei pastarųjų, o štai lietuviai, kurių neliko apdainuotųjų 3 mln., save laiko didele tauta.

"Mūsų žmonės turi gebėjimą atsirinkti ir nevalgyti visų patiekalų iš eilės, kurie papuola", – perkeltine prasme prabilęs apie maistą L.Linkevičius timptelėjo už liežuvio keisti temą. Juolab kad ir pašonėje įsitaisiusi ministro atstovė spaudai juokais priminė klausimą, kurį L.Linkevičiui neretai užduoda žurnalistai.

"Su kuo norėtumėte vakarieniauti, jei galėtume rinktis?" – L.Linkevičius netruko atsakyti. Ne su JAV prezidentu Donaldu Trampu, ne su scenos dievaite Madona ar legendiniu futbolininku Kristiano Ronaldo, o su... Linu Linkevičiumi!

"Masinių renginių nereikia, bendravimo su žmonėmis deficito nejaučiu, todėl vakarieniaučiau vienas", – paklaustas, kokie patiekalai tokią akimirką padarytų dar geresnę, L.Linkevičius pirmenybę teikė lietuviškai virtuvei. Sočiai, riebiai, nevisiškai sveikai, bet labai skaniai. Dar grybų sriubai, kuriai pasaulyje nėra lygių. Mielai paskanautų tailandietiškų patiekalų ir kažko prancūziško. Galbūt tirštos svogūnų sriubos su batono riekele.

"Ar gaminu pats? Mano brolis nepralenkiamas virtuvėje. Kepa ir tortus, ir pyragus, ir kitokius skanėstus, o aš geriausiu atveju kiaušinienę ir omletą", – apie talentų pasidalijimus šeimoje puse lūpų prasitarė politikas.

Amžinas klajoklis

Bendraudama su L.Linkevičiumi nesuvokiau, kaip į gerą pusdienį galima sutalpinti bent kelis oficialius susitikimus skirtinguose miestuose, tris ar daugiau interviu žiniasklaidai ir kitus darbus, apie kuriuos veikiausiai ministras neužsiminė.

"Ši diena viena lengvesnių", – mintimis pervertęs darbotvarkę L.Linkevičius tikino, kad artimiausiu metu jo laukia rimtesnis maratonas: vizitas Italijoje, kartu su Prezidentės delegacija, tuomet – savaitgalis Palangoje, vėliau – skrydis į Vašingtoną, iš jo – kelionė į Ohajo valstiją, o galiausiai – Liuksemburgas.

"Yra tekę per vieną kelionę aplankyti ir penkias šalis. Kartais juokaujame, kad kai skrydžių bus mažiau, įsirašysime lėktuvo garsą ir klausydami nusiraminsime", – įvairus, anot L.Linkevičiaus ne tik jo darbinių kelionių žemėlapis, bet ir temos, kuriomis jam tenka pasisakyti.

Tarkim, man buvo kultūrinis šokas, kai iš Kauno persikėliau į Vilnių, o dabar man čia taip gerai. Ribos plečiasi.

Pradedant Astravo atominės elektrinės statyba, Izraelio ir Palestinos santykiais, "Brexit" klausimu, baigiant – tautinių bendruomenių problemomis ar net tymų protrūkiu šalyje.

"Neseniai kažkas teiravosi dėl laiko sukiojimo. Aiškinome, kad šiuo klausimu reikia kreiptis į Susisiekimo ministeriją, bet jei labai reikia, ir mes galime apie tai pakalbėti, – L.Linkevičius pridūrė, kad juokauti taip, kaip šio interviu metu, oficialių pokalbių metu sau neleidžia. – Dauguma susitikimų – rimti, o jei dar temos jautrios, reikia susitelkti ir pasakyti tai, ką reikia, antraip rezonansas gali būti didelis."

Daugiau nei miestas

Pradėję pokalbį apie keliones, nuo temos toli nenukrypome. Tiesa, pirštą bedėme ne į Vašingtoną ar Briuselį, o į Kauną, kuriame L.Linkevičius praleido gražiausius savo metus.

"Vilniuje būnu retai, o Kaune – dar rečiau, – pagalvojęs apie Senamiestį, Nemuno ir Neries santaką, Ąžuolyną ir Panemunės šilą, su nostalgija atsiduso politikas. – Kaunas yra daugiau nei miestas."

Paklaustas, ar, atvykus čia, jo širdis randa ramybę, politikas tikino, kad su metais daug kas pasikeitė, o kampelių, kur jam gera būti, atsiranda vis daugiau. Namais jis gali vadinti ir Kauną, ir Vilnių, prie kurio reikėjo priprasti, ir Briuselį, kuriame gyveno devynerius metus.

"Nenoriu apibendrinti, bet mes esame sėsli tauta. Prisirišame prie gimtųjų vietų, žiūrime konservatyviai. Aš taip maniau ir apie save. Tarkim, man buvo kultūrinis šokas, kai iš Kauno persikėliau į Vilnių, o dabar man čia taip gerai. Ribos plečiasi", – L.Linkevičius pridūrė, kad ne mažiau nei vieta, svarbu gebėti atsipalaiduoti.

"Boksininkas ne visada kumščius suspaudęs, o tik smūgio metu", – paprašytas išvardyti bent kelis užsiėmimus, kurie jam padeda pajusti sielos pilnatvę, L.Linkevičius lenkė pirštus: šachmatai, knygos, geras filmas, pokalbiai geroje, nedidelėje kompanijoje ir prie automobilio vairo.

"Taip, vairavimas mane ramina. Žinoma kalbu ne apie tūkstantį kilometrų prie vairo", – nuo kėdės pakilo ir išsvajotos grybų sriubos prieš kelionę į Vilnių vienoje Kauno kavinių suskubo skanauti ministras.