KAUNAS NYKSTANTIS IR IŠNYKĘS: LIŪDNA „MERKURIJAUS“ ISTORIJA

1999 m. profesorius Alfredas Erichas Sennas, atvykęs iš Viskonsino universiteto, klausinėjo, kur yra "Triumf" kino teatras, kuriame kadaise susipažino jo tėvai – kalbininkas iš Šveicarijos Alfredas Sennas, 1922–1930 m. dėstęs Kauno universitete, ir panelė Marija Vedlugaitė iš Raudondvario dvaro. Ką galėjo jam atsakyti? Tik parodyti kino teatro vietoje iškilusią universalinę parduotuvę "Merkurijus".

Išnyko anksčiau už kūrėją

Iš pradžių 1975–1976 m. nugriautų trijų Švarcų namų vietoje buvo planuojama pastatyti sudėtingo tūrio pastatą, kurio vienas korpusas turėjo būti net aštuonių aukštų. Galiausiai pastatė kresną, bet impozantišką vadinamąjį univermagą.

Modernus architekto Antano Algimanto Sprindžio projektas buvo sukurtas 1975 m., statyba prasidėjo 1976-aisiais ir trūko net šešerius metus (1976–1982). Pats A.Sprindys pasakojo, kad "Merkurijaus" – prekybos ir kelionių dievo – vardas buvo jo pasiskolintas iš vieno Leipcigo viešbučio. Kadangi langus naujam pastatui gamino vokiečiai, jis buvo išleistas į komandiruotę į Vokietiją ir taip gavo galimybę pamatyti Europą.

A.A.Sprindys, 1976–1987 m. buvęs Kauno miesto vyriausiasis architektas ir Statybos ir architektūros valdybos viršininkas, galima sakyti, sukūrė sovietinių laikų Kauno centro įvaizdį, tuos modernios architektūros kūrinius, kurių daugelis šiandien jau sunaikinti.

Jis buvo Vienybės (tuomet J.Janonio) aikštės ir šiuo metu rekonstruojamo "Pramprojekto" pastato bendraautoris (kartu su V.Stausku), pernai nugriautos "Pakalnės" kavinės pastato ir interjero, neatpažįstamai pasikeitusių "Mados", "Miestprojekto" ir "Architektų kavinės" autorius; jis pastatė S.Daukanto pėsčiųjų tiltą, kavinę "Liepaitė", sukūrė restorano "Rambynas" interjerą.

Iš Kauno panoramos dingęs "Kaukas" – irgi buvo jo kūrinys. Tai jo pastangomis Nepriklausomybės pradžioje buvo atkurtas Karo muziejaus sodelis ir kartu su kitais architektais – Prisikėlimo bažnyčia. 2015 m. apie A.A.Sprindžio kūrybą buvo parašyta knyga, o jo kūrinius ir toliau griovė bei "rekonstravo".

"Keista ir gaila, kai galvoji, kad architektūra – amžinas menas, o štai čia – autorius dar gyvas, o statinių – nebėra... Kaip turi būti apmaudu!" – dar 2013 m. internete rašė vienas komentatorius. Deja, šiandien tarp gyvųjų nebėra ir paties kūrėjo.

A.A.Sprindys, žurnalistų kalbinamas jau po "Merkurijaus" žūties, prisipažino, kad vertikalumas būdingas jo architektūriniam braižui.

Atlaikė politines audras

Grįžkime prie "Merkurijaus". Iš pirmo žvilgsnio žemas pastatas iš tikrųjų turėjo keturis aukštus. Šalia kyląs laiptinės bokštas, nuo pagrindinio pastato tūrio atskirtas praėjimu, buvo penkių aukštų, bet vizualiai atrodė kaip tikra vertikalė. Jis buvo papuoštas paties architekto sukurtu firminiu parduotuvės ženklu. Vertikaliai stiebėsi ir pagrindinio fasado "mentės", vakarais apšviečiami įmontuotais fasadiniais žibintais, bei viršutinio, kiek platesnio, aukšto langai. Pats A.A.Sprindys, žurnalistų kalbinamas jau po "Merkurijaus" žūties, prisipažino, kad vertikalumas būdingas jo architektūriniam braižui.

"Merkurijaus" pastatas buvo atitrauktas nuo alėjos perimetro, todėl priešais pastatą susiformavo papildoma aikštelė, dar padidėjusi dėl įtrauktų, ant žemu stulpeliu paremtų pirmo aukšto virtinų. Šioje aikštelėje buvo planuojama įrengti nedidelį fontanėlį su baseinu. Jo atsisakius, vėliau atsirado fontanas aikštės viduryje. Dėl lėšų stokos kauniečius pradžioje stebinęs eskalatorius, jungiantis prekybos aukštus parduotuvės viduje, buvo įrengtas vėliau.

Tai buvo gera ir žmonių labai mėgstama parduotuvė. Vėliau rūsyje, buvusiuose prekių sandėliuose, įsikūrė "Maxima", kurioje po darbo buvo patogu nusipirkti maisto produktų. Pirmame aukšte galėjai įsigyti dovanų draugams ir artimiesiems. Jų pasirinkimas buvo pasakiškas: ploniausio porceliano puodeliai ir lėkštės, servizai, sidabriniai šaukšteliai, didžiulės spalvoto stiklo vazos.

Nugriovė ir paliko

2008 m. "Merkurijų" nusipirko nekilnojamojo turto bendrovė "Homburg" ir 2009 m. jis buvo nugriautas. A.A.Sprindys dar kūrė pastato atnaujinimo planus, bandė išgelbėti savo kūrinį, tačiau nauji savininkai, nusprendę, kad, jo žodžiais tariant, "biurai ir gyvenamieji butai labiau apsimoka", autoriaus nuomonės net neklausė. Buvo patvirtintas naujo penkių aukštų daugiafunkcio pastato projektas, kuriuo buvo žadama grąžinti perimetrinį alėjos užstatymą, o patį pastatą padaryti atkartojantį tarpukario moderno stilistiką.

Projektą turėjo įgyvendinti Algimanto Kančo studija. 2011 m. buvo pagaliau pakloti pamatai ir... statyba sustojo. Galiausiai 2016 m. buvo pranešta, kad "Homburg" ištiko "nesėkmė" ir sklypą jau perka kiti investuotojai. 2017 m. vasarą planuotos bankrutuojančios bendrovės "Homburg Merkurijus" nuosavybės varžytinės buvo sustabdytos, naujos varžytinės vyko šių metų pradžioje.

Tada, 2009 m., kauniečiai organizavo gedulingą meninę akciją "Requiem Merkurijui", kuriai Vytautas Šimanskas sukūrė tokį graudų poetinį tekstą:

"Merkurijau!.. Prekybos, meno, amatų globėjau, Tu palikai mus vienus čia, šioj ašarų pakalnėj, prie fontano ir bandelių baro... Tu palikai mus be savo prieglobsčio, be gelžbetoninio pilkos spalvos šešėlio, be tų neištesėtų atgimimo pažadų, be tų tuščių, kaip tavosios vitrinos, renovacijos vilčių...

Be tų erdvių, kurioms nebuvo duotas antras šansas, kurios, kaip kažkada anksčiau atrodė, pilnos begalinių perspektyvų! Be rūbų trečiame aukšte, be technikos smulkios buitinės pirmame, be tų piratinių kasečių...

Tu išėjai, palikęs mus tarytum nuogus, be to jau įprasto pavėsio vasarą, pastogės nuo lietaus rudens, kur galima palaukti romantiško susitikimo ar šiaip bičiulio, kuris visad vėluoja...

Dabar to nebeliko, dabar to jau nebėra ir niekada nebus... Nebus to mielo ir jaukaus kiemelio, to dovanų pakavimo ir nebrangių gėlių salono, tos mažutėlės, bet iš pažiūros patikimos telefonų taisyklos... O tu buvai toks gyvybingas dar, palyginti toks jaunas su kitais, nebenaudingais, užkonservuotais ir belangiais pastatais...

Merkurijau... Atėjom čia pagerbti to, kas liko iš tavo žemiškojo kūno, to dabartinio Kauno simbolio, tos vis dar dulkančios ir tarsi dar gyvos metalo laužo, plytgalių, krūvos. Atėjome prie tavo taip išdraskyto ir išniekinto lavono...

Atėjome į Laisvę, kuri jau niekada nebus tokia, kaip buvus, kaip šypsena gražuolės lietuvaitės be priekinio danties..."

Šioje poemoje minimo "bandelių baro" irgi seniai nebėra. O štai toje vietoje, kur kauniečiai kadaise žiūrėdavo filmus, eidavo apsipirkti bei skirdavo pasimatimus, – pradžioje kino teatre "Triumf", vėliau aikštelėje "prie Merkurijaus", – vis dar žiojėja skylė, tartum negyjanti žaizda pačiam Laisvės alėjos viduryje.