Garbės reikalas

Medeinė Karpavičė išsiskiria ne tik savo vardu, nenusakomos spalvos akimis ir ugninėmis garbanomis. Akimirką pagalvojau, jei egzistuotų Raudonoji knyga, į kurią būtų įtraukiamos nykstančios žmonių savybės, Kauno Jėzuitų gimnazijos dešimtokė pelnytai atsidurtų leidinio puslapiuose.

Kukli, tačiau pasitikinti savimi, atsakinga visuomenei ir sau, puoselėjanti tradicijas ir lietuvių kalbą. Sakysite, anokia čia vertybė? Traukiantis barjerams tarp valstybių ir kultūrų, augant motyvacijai mokytis naujų, gimtoji kalba vis labiau užteršiama svetimybėmis. O ir rašytinis žodis vis labiau iškraipomas. Nors virtualius pokalbius, elektroninius laiškus ir trumpąsias žinutes gali rašyti lietuviškomis raidėmis, žmonės vis dažniau „švepluoja“. Jie „nezino“, „praso“, „dziaugiasi“, „pesasi“ ir „asaroja“.

Labai gražu ir lietuviški posakiai, jie man labai įdomūs, parodo, kas mūsų protėviams rūpėjo.

„Man – garbės reikalas rašyti lietuviškomis raidėmis. Tą patį skatinu daryti ir drauges“, – Medeinė džiaugėsi, kad draugės gan lengvai pasiduoda auklėjimui. Ant raidžių tupdo varneles ir brūkšnelius, raito nosines. Netaisyklinga rašyba Medeinei rėžia akis, o nuo iškraipyto žodžio ausyse spengia, todėl neretai ji pataiso ir kalbančius.

Rami: prieš Nacionalinio diktanto finalą – jokio jaudulio. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Žinoma, aš pati nekalbu visiškai taisyklingai, todėl ne visada taisau kitus. Lietuvių kalba sudėtinga – derinimas su linksniais, ko kitose kalbose nėra, daug ilgųjų raidžių, kurias reikia įsidėmėti, painios skyrybos taisyklės. Nepaisant visko, lietuvių kalba yra labai graži. Ypač mažybinės priesagos. Labai gražu ir lietuviški posakiai, jie man labai įdomūs, parodo, kas mūsų protėviams rūpėjo“, – apie gimtąjį žodį moksleivė kalbėjo taip, kaip garsusis virtuvės šefas Gordanas Ramsay apie skaniausius naminius virtinukus su rozmarinų padažu.

Rašė mokykloje

Skiepyta tėvų, meilė gimtajai kalbai dar labiau sustiprėjo mokykloje. Pradinėse klasėse lietuvių kalbos pamoka buvo viena mėgiamiausių. Bėgant metams sąrašas pasipildė naujais ir dalykais.

„Man daug kas patinka, nes mokytojai geri“, – nuolatinis Kauno Jėzuitų gimnazijos pedagogų noras tobulėti, anot Medeinės, yra užkrečiantis. Gimnazistai yra socialiai aktyvūs ir įsitraukia į įvairias veiklas. Antai, laisvu nuo pamokų metu moksleivė vaikšto į gimnazijos debatų klubą, lanko Kauno gabių vaikų programos paskaitas, sportuoja, daug skaito. Ne sykį dalyvavusi įvairiuose konkursuose, šiemet Medeinė nusprendė savo jėgas išbandyti Nacionaliniame diktante.

„Praėjusiais metais tuo pat metu turėjau kitą renginį, todėl nepavyko dalyvauti Nacionaliniame diktante. Šį kartą laikas buvo palankus, – suaugusiųjų ir moksleivių raštingumą skatinančiam konkursui M. Karpavičė specialiai nesiruošė, jai pakako turimų žinių. – Kaskart, padariusi klaidą, atsižvelgiu į ją ir nebekartoju. Stengiuosi tobulėti.“

Pirmasis nuo 2006-ųjų organizuojamo konkurso etapas vyko kovo 7 d. Rašyti jubiliejinį diktantą žmonės būrėsi bibliotekose, savivaldybėse, mokyklose ir kitose įstaigose. Medeinė kartu su gimnazijos bendruomene – moksleiviais, jų tėvais ir mokytojais – bandė tilpti trijose mokyklos klasėse.

„Ar pameni tą jūros gausmą, Sofija? Šiąnakt prisiminimai apie Vilnių, anksčiau nelyg glūdėję atminties šuliny, užlieja mane sklidinai. Prisimenu, kaip pirmąsyk čia atvykau tūkstantis devyni šimtai šeštųjų gruodžio dvidešimt pirmąją, koks daugiabalsis man pasirodė šis miestas, kur pramaišiui skamba lenkų ir jidiš, gudų ir rusų, lietuvių ir paukščių kalbos, kokia gi tat buvo gūdi žiema!“, – gimnazistė prisiminė pirmąjį diktanto tekstą. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laišką Sofijai atrankos ture rašė daugiau kaip 20 tūkst. žmonių.

Sunkiausia – skyryba

Šimtas dalyvių, atrankos ture padariusių mažiausiai klaidų, keliavo į finalą, kurio metu tradiciškai renkami raštingiausieji. Žinia, kad eis toliau, Medeinei buvo labiau tikėta nei nelaukta.

„Aš tiesiog tikiu savimi! – tokia pat užtikrinta moksleivė buvo ir gegužės 3-ąją, kai finale išgirdo antrą tekstą, ją ir kitus dalyvius nukėlusį į Vilniaus Šv. Jurgio, kartais vadinamą dvigubu Šv. Jurgio kankinio ir Švč. Mergelės Marijos Snieginės vardu, bažnyčią. – Pasakojimas įdomus tuo, kad jis buvo pateiktas iš šventovėje kabančio paveikslo perspektyvos. Vėliau su drauge suradome šią bažnyčią, tik, gaila, į vidų nepatekome ir negalėjome visko pamatyti savo akimis.“

Atvira: laimėjimas Medeinei buvo labiau tikėtas nei ne, beje, kaip ir jos lietuvių kalbos mokytojai. M. Siruso nuotr.

Antras tekstas Medeinei pasirodė lengvesnis nei pirmas. Moksleivė spėjo, tokią taktiką organizatoriai pasirinko neatsitiktinai – M. K. Čiurlionio laiškas Sofijai buvo tarsi filtras.

„Kas buvo sunkiausia? Buvo negirdėtų, šiuolaikinėje kalboje nelabai vartojamų žodžių. Ir, žinoma, skyryba, ypač tiesioginės kalbos“, – paklausta, ar baigusi rašyti ir laukdama atsakymų jaudinosi, Medeinė nusišypsojo. – O kam? Tai jau nieko nebūtų pakeitę. Tuo momentu vienintelis dalykas, kurį jaučiau, buvo alkis. Planavau su geriausia drauge papietauti, bet mus pakvietė į ekskursiją po LRT.“

Planuose – daugiau bandymų

Penkioliktus metus organizuojamame Nacionaliniame diktante, kaip paaiškėjo gegužės 3-ąją, triumfavo kauniečiai. Aktyviausiai dalyvavusia mokykla tapo Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija. Joje mokosi virš 900 moksleivių, o diktantą rašė 850. Suaugusiųjų kategorijoje laimėjo vaistininkė Dalia Lapienė, o moksleivių – ne kas kitas, kaip Medeinė.

„Labai apsidžiaugiau išgirdusi savo vardą“, – pergale tikėjo ne tik Medeinė. Sužinojusi Nacionalinio diktanto rezultatus, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Bernadeta Brazaitytė tikino nuo pat pradžių žinojusi, kad raštingiausios moksleivės titulas atiteks Medeinei. Tarsi medus širdžiai moksleivei buvo ir geriausios draugės žodžiai: „Kaip smagu bendrauti su žmonėmis, kurie tiek daug žino.“

Vieno karto gimnazistei negana. Kitąmet ji ir vėl planuoja dalyvauti Nacionaliniame diktante. Tikisi, kad jos pavyzdžiu paseks geriausia draugė, keturiolikmetis brolis ir dvylikos metų sesuo. Ar bus ir trečias kartas? Taip toli moksleivė nežiūri, juolab kad tais metais Medeinės lauks brandos egzaminai ir tolesnio kelio pasirinkimas.

„Savo ateities su lietuvių kalba nesieju. Tiesiog dariau tai, kas man patinka. Kodėl gi nepabandyti? – paklausta, kur savo mato ateityje, Medeinė buvo atvira. – Galutinai dar nesu apsisprendusi. Man daug kas sekasi, todėl yra daug pasirinkimų, ką galėčiau veikti. Žinau tik tai, kad norėčiau likti Lietuvoje. Arba pasimokyti užsienyje ir grįžti atgal. Žiūrėsiu.“