"Ąžuolyno parke nesprogsta ąžuolai. Gal nudžiūvo?" – skambučiais redakciją ėmė atakuoti sunerimę kauniečiai. "Kauno dienos" žurnalistai savo akimis praėjusią savaitę įsitikino, kad ąžuolų šakos dar plikos. Taigi kas tiems ąžuolams nutiko?

Laukia griaustinio

Paskatinti rūpestingų miestiečių "Kauno dienos" žurnalistai išėjo pasivaikščioti po Ąžuolyno parką drauge su jį prižiūrinčiu bendrovės "Irgita" miškininku Robertu Butkevičiumi. "Išsprogs. Ąžuolai sužaliuoja vėliausiai. Nereikia jaudintis", – ramino miškininkas. Pasak jo, šiemet gamta ėmė busti gerokai anksčiau nei įprasta, tačiau ąžuolams dar tik pati budimo pradžia.

Saulėtą gegužės dieną ypač į akis krito skirtumas: dideli galingi medžiai plikomis šakomis ir šalia vaiskia žaluma pasipuošę kiti lapuočiai. "Na, šitas gal ir nudžiūvęs", – į vieną ąžuolą netoli kelio mostelėjo R.Butkevičius. Tačiau net jei ir paaiškės, kad šis ąžuolas nudžiūvęs, su juo nieko nebus daroma. Ąžuolas būtų pjaunamas tik tuo atveju, jei kiltų kokia nors grėsmė aplinkiniams.

"Jiems reikia gero griaustinio, kad pažadintų. Ąžuolai tai mėgsta", – sukdamas iš pagrindinio kelio vandalo nuniokotų drebulių link dėstė miškininkas. "Pagal medžių skaičių šiame parke liepų ąžuolyne daugiau. Bet taip jau yra, kad ąžuolas mėgsta liepos draugiją. Kur auga ąžuolai, tuoj pat ima augti ir liepos. Kaip vyras ir moteris", –  paralelę vedė R.Butkevičius.

Miškas mieste

Šnekučiuodamiesi palengva priėjome Ąžuolyno pakraštį. Čia garbaus amžiaus kaunietis pasilenkęs skynė dilgėles. Supratęs, kad pastebėjome, žmogus susikuklino, tačiau juk miške dilgėlių skinti niekas nedraudžia. Ąžuolyno parkui, kaip ir dar keliems Kauno parkams, yra suteiktas miško statusas.

1986 m. Ąžuolyno parkas buvo paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Šiuo metu parkas yra išperkamoje valstybinėje žemėje ir priskirtas II grupės specialios paskirties miškų B rekreacinių miesto miškų pogrupiui. Tokia oficiali Ąžuolyno parko statuso formuluotė.

"Kaip į mišką, mes gerokai per daug kišamės į Ąžuolyną. Pagal jo statusą net žolės neturėtume pjauti. Tačiau Ąžuolynas yra miesto teritorijoje, todėl tenka tą žolę pjauti tam, kad nesiveistų erkės", – niuansus aiškino R.Butkevičius. Miškininkas šypsojosi, kad nepjaunama žolė, ko gero, sukeltų miestiečių pasipiktinimą. Dėl tų pačių, miško statuso, priežasčių Ąžuolyne negrėbiami ir lapai. Jie laikomi trąša.

Žaizdos gyja

Ąžuolyno pakraštys, už kurio medžiams dar ne visai sužaliavus, atsiveria A.Mickevičiaus slėnio vaizdas, ant medžių kamienų vis dar styro vandalo medkirčio pėdsakai. Šiemet pirmosiomis vasario dienomis Ąžuolyno lankytojai negalėjo patikėti savo akimis. Daugiau nei 100 medžių priminė siaubo filmuose matytus šiurpą keliančius kirvio randus ant kamienų.

Buvo nustatyta, kad netoli parke įrengtų treniruoklių sužalotos 38 drebulės. Dar 64 drebulės ir devyni klevai buvo nukirsti, o dalis jų – pavogta. Likę nukirsti medžiai buvo sudėti į krūvas ir paruošti išvežti. "Sužeistas kamienų vietas užtepėme specialiu sodo skysčiu. Žaliuoja. Pasveiks tos drebulės", – artimiausią kamieną patapšnojo miškininkas.

Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau tyrimas atsidūrė aklavietėje. Pirmosiomis dienomis neva buvęs liudytojas dingo ir pareigūnams nepavyksta išsiaiškinti, kas vieną mėnulio pilnaties naktį švaistėsi kirviu.

Vertinga buveinė

"Va, išpuvęs, o lapelius skleidžia", – į vieną ąžuolą atkreipė dėmesį R.Butkevičius. Tokių išpuvusių ir, atrodo, nepuošiančių miško ąžuolų yra ne vienas. Ir, pasirodo, taip bus ir toliau. Niekas jų neketina nupjauti, o ir nevalia. Visa tai dėl vieno, labai nedidelio vabalėlio – niūriaspalvio auksavabalio.

Trūnijanti mediena – šių Europoje saugomų vabalų mėgstama buveinė. Kauniečiai gali pagrįstai didžiuotis – Ąžuolyne rasta viena didžiausių šio vabalo populiacijų šalyje, galbūt net ir Europoje.

2006 m. Ąžuolyno parkas įtrauktas į respublikinį Kultūros vertybių saugomų teritorijų registrą. Jis yra ir "Natura 2000" Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo sąraše.
"Viskas Ąžuolyne gerai. Reikia tik kuo mažiau kištis", – atsidusdamas ir kartu gėrėdamasis tęsė miškininkas.

Mėgstamas miestiečių

Darbo dienos vidurdienį Ąžuolyne negausu vaikštinėtojų. Tačiau būtent tokiu laiku čia galima sutikti tikruosius Ąžuolyno mylėtojus.

"Ar praeidami matėte į žmogų panašų ąžuolą? Kaip Jėzus į šonus išskleidęs rankas ir mirštantis", – paklausė Kaune jau daug metų gyvenantis vilnietis Gediminas Juškevičius. "Mirštantis ąžuolas – perspėjimas mums", – mįslingai tęsė G.Juškevičius.

Jau daug metų dviračiu vežiodamasis savo keturkoję draugę G.Juškevičius stengiasi Ąžuolyną apvažiuoti mažiausiai vaikštomais takais. Sakė, pasidairo, pasigroži ir važiuoja toliau. "Kuo natūralesnis, tuo gražesnis šis miškas", – įsitikinęs vyras.

Centriniu Ąžuolyno taku sparčiai skuodė dvi garbaus amžiaus draugės. "Džiaugiamės, kad Ąžuolynas yra", – nusijuokė Benedikta Gineikienė. "Dar kokių nemokamų koncertų čia galėtų vykti, – siūlė Emilija Panajeva. – Mums, pensininkams, svarbiausia, kad būtų nemokamai."

Vertybė – tyla

Šalia stumbro skulptūros vyravo jau visai kita nuotaika. Dar tik trejų sulaukusi Ugnė džiaugsmingai lėkė į mamos glėbį. Ant jos galvelės švietė ką tik nupintas pienių vainikas.

Ugnės mama, Jurga Riekumaitė, sakė Ąžuolyne besimėgaujanti pavasario tyla. "Rudenį čia gerokai triukšmingiau – pilna sportininkų, studentų, visokių varžybų", – pastebėjo kasdien su dukrele čia ateinanti J.Riekumaitė. Viskas šiame Ąžuolyno parke moteriai patinka, tik vaikų žaidimų aikštelės norėtųsi saulėtoje vietoje, o ne medžių paunksnėje.

Atsisveikę su J.Riekumaite, einame toliau. Miškininkas liūdnai nužvelgė neseniai pasodintus ąžuoliukus. Jie auga, tačiau aplink liauną medelį buvusių surištų kuoliukų virvelės nutraukytos. "Nežinau, kuo žmonėms užkliūva tie suraišiojimai. Nuolat randu tas virveles nutraukytas. Reikės atvažiuoti vėl surišti", – rūpinosi R.Butkevičius.

Priklauso nuo kaimynų

Tokį pat miško statusą kaip Ąžuolynas turi dar keli Kauno parkai. Miškininkas juokėsi, kad kiekvieno parko rūpesčiai priklauso nuo jį supančios aplinkos. Štai, pavyzdžiui, Panemunės šilas dėl aplinkinių privačių namų gyventojų, besišildančių kietuoju kuru, juokais vadinamas malkininkų rojumi. O Lampėdžių miškas turi garantuotą apsaugą. Ten susiformavusi stipri bendruomenė saugo aplinkui esantį parką. Pažaislyje ramu kaip ir Ąžuolyne, nes arti nėra gyventojų.

Kai kurie Ąžuolyno kaimynai taip pat šildosi kietuoju kuru, tačiau, be vandalo išpuolio prieš drebules, kitų akivaizdžių kirtimų šiemet nepastebėta. "Labai daug žalos Ąžuolynui pridarė 2010-aisiais praūžusi vėtra. Išvartė ąžuolus, paskui visi tampė medieną, kas tik galėjo", – prisiminė R.Butkevičius.

Ir vis dėlto – ar ne romantiška miškininko profesija: vaikštinėji sau po Ąžuolyną, dairaisi? Išgirdęs šį klausimą R.Butkevičiaus nusijuokė: "Romantika baigiasi, kai prasideda šienavimo sezonas."