KAUNO HE STATYTOJAI SAUGO PRISIMINIMUS: BUVOME JAUNI, STIPRŪS IR DIRBOME SU DIDELIU UŽSIDEGIMU

Kauno taryba vienai iš miesto gatvių suteikė Kauno hidroelektrinės (HE) statytojo Jono Velaniškio vardą. Jis vadovavo pagrindinių statinių –  elektrinės pastato, betoninės užtvankos ir kitų objektų statybai.

Veteranai – apie pavadinimą

1955 m. pradėta statyti Kauno HE Lietuvai, o labiausiai Kaunui, kentėjusiam nuo potvynių, buvo didelis įvykis. Kartu su HE ir kitais Lietuvoje statytais energetikos objektais užaugo visa karta šaliai nusipelniusių energetikų. 2004 m. Viktoro Antanavičiaus, Vytauto Gritėno, Alfonso Kraujelio iniciatyva buvo įkurtas Energetikos objektų statytojų klubas. Ir nors dabar klubo veikla nutraukta, tačiau spėta daug nuveikti energetikos veteranams pagerbti ir įamžinti.

Švenčiant Kauno HE penkiasdešimtmetį iškilmingai hidroelektrinėje buvo atidengtos bareljefinės lentos J.Velaniškiui ir Antanui Gruodžiui. Lietuvos energetikai nusipelniusių žmonių biografijos ir atsiminimai sugulė ir popieriuje.

Vienas iš Kauno HE statytojų ir veteranų klubo narių Julius Pakalniškis neslepia buvęs iniciatoriumi, kad Kauno HE nereikėtų suteikti Algirdo Mykolo Brazausko vardo, tačiau buvusį prezidentą mena geru žodžiu. "Jis nebuvo mano draugas, bet buvo draugiškas", – šyptelėjo J.Pakalniškis.

Kauno HE statytojai, sužinoję, kad elektrinę planuojama pervardyti, kreipėsi atviru laišku: "Labai gerbiame A.M.Brazauską ir vertiname jo nuopelnus Lietuvai. A.M.Brazauskas Kauno HE statybos direkcijoje dirbo trumpą laiką, nepateikė jokių vertingų pasiūlymų. Pavadinti jo vardu objektą, kuriame dirbdamas nepasižymėjo, būtų neteisinga ir šventvagiška kito taip pat labai gerbiamo ir nusipelniusio Lietuvos energetikai asmens J.Velaniškio atžvilgiu."

Veteranai siūlė geriau palikti Kauno HE pavadinimą, tačiau jų balsas nebuvo išgirstas ir 2014 m. Kauno HE pavadinta A.M.Brazausko vardu.

Keletą kartų užsimojęs A.M.Brazauskas, nors tuomet dar jaunas ir stiprus, užduso.

J.Pakalniškis prisiminė situaciją, kai statybų aikštelėje apsilankė A.M.Brazauskas. Tuo metu buvo sandarinami pamatai. Anot J.Pakalniškio, sandarinimas vyksta kaip torto sluoksniavimas – ant jau suplūkto molio liejamas asfaltas, po to klojami trys sluoksniai nepūvančio audinio, ant šių sluoksnių – bitumas ir galiausiai dar vienas – paskutinis – asfalto sluoksnis.

Vykstant šiems darbams į Kauno HE statybų aikštelę atvyko Techniniame skyriuje dirbęs A.M.Brazauskas ir pamėgino pamokyti darbininkus stipriau spausti klojamus sluoksnius. Keletą kartų užsimojęs A.M.Brazauskas, nors tuomet dar jaunas ir stiprus, užduso. "O mes taip mosikuojame visą dieną", – mokytojui atkirto vienas darbininkų.

Buvo įdomu

J.Pakalniškis dirbti statant Kauno HE pradėjo 1957 m. meistru prie žemės užtvankos. Pradėjus betonavimo darbus buvo paskirtas darbų vykdytoju privedamajam ir nuvedamajam kanalui bei atraminėms sienoms statyti.

Kauno hidroelektrinės statybos inžinierius pasakoja, kad supratimo ar vertinimo, kad tai kažkoks grandiozinis projektas, nebuvo. J.Pakalniškis nepamena, kad kažkas būtų labai sielojęsis ir dėl užliejamų kaimų bei Kauno marių atsiradimo.

1959-aisiais, užtvenkus Nemuną ties Kaunu, upės vanduo per devynis mėnesius pakilo beveik 20 m. Naujosios Kauno marios užliejo 35 kaimus. Iš čia iškelta 721 sodyba, būsimame marių dugne iškirsti miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės.

Pasak J.Pakalniškio, iš kaimų, atsidūrusių Kauno marių dugne, iškeltiems gyventojams buvo suteikiami butai. Statytojas sako, kad gal todėl per daug niekas ir nesiskundė. Visi labiau galvojo apie tai, kad čia atsiras marios, tuo metu buvo statomas jachtklubas, ne vienas jų turėjo valtis ir jau galvojo, kaip plaukios užtvenktomis Kauno mariomis.

HE statybai naudotos medžiagos, inžineriniai sprendimai turėjo garantuoti užtvankos ilgaamžiškumą. (Eglės Velaniškytės archyvo nuotr.)

"Mums reikėjo statyti, ir tiek. Buvome jauni, stiprūs ir dirbome su dideliu užsidegimu ir entuziazmu. Ir dirbome ne po 8 val., o tiek, kiek reikia, iš darbo išeidavome ir 9, 10, o kartais ir 11 val. vakaro. Mano specialybė buvo elektrinių statyba. Aš domėjausi šia sritimi, todėl man buvo įdomu", – pasakoja 89-erių J.Pakalniškis.

HE statytojas gražiai mini tuometį vadovą J.Velaniškį. Esą dirbantieji statyboje visada jautė nepaprastą vadovų supratimą. Nebuvo bėdos, jei dėl kokių nors priežasčių negalėjo ateiti į darbą. Net nereikėjo  vadinamųjų biuletenių susirgus. "Gyvenimas buvo labai bendruomeniškas, nebuvo pykčio, barnių. Nei aš ką nors bariau, nei mane kas nors barė", – pasakoja J.Pakalniškis.

Dainuojantys talkininkai

Kaip to laikmečio požiūrio į darbą iliustraciją J.Pakalniškis pasakoja dar vieną istoriją. Vienas iš pirmųjų etapų buvo išbetonuoti pagrindą HE. Betono sluoksnį reikėjo pilti ant labai švariai nuvalyto grunto. O buvo ruduo – lyja, vėjas lapus nešioja. Jau pamainos darbo laikas ėjo į pabaigą, o vis dar reikėjo švarinti.

Negana to, prieš pilant betoną, buvo būtinas patvirtinimas, kad tikrai gerai pasirengta ir galima betonuoti. Patvirtinimą turėjo pasirašyti trys atsakingi asmenys – Techninio skyriaus viršininkas, geologas ir darbus daręs J.Pakalniškis.

"Buvo gal 10 val. vakaro, kai paskambinau jiems į namus, kad atvažiuotų į statybos aikštelę. Ir atvažiavo. Jokių priekaištų, kad pakėliau iš lovos, nesulaukiau. Jei nebūtų atvažiavę ir pasirašę, kitą dieną būtume turėję viską daryti iš naujo", – tęsė J.Pakalniškis.

Dar vienas sovietinių laikų ir požiūrio į reikšmingą statybą niuansas: Kauno HE statybos metais Kauno įmonėms ir gamykloms buvo skirta prievolė važiuoti į talką statybų aikštelėje. J.Pakalniškis mena, kad žmonės iš įmonių atvažiuodavo ir kartais visai nemažai padėdavo.

Tačiau vieni talkininkai paliko neišdildomą įspūdį. Talkon į Kauno HE statybą atvyko Muzikinio teatro artistai. "Kokį darbą tokioje statyboje tokiems žmonėms gali duoti? Buvo suversta akmenų krūva, tai skyrėme pernešti akmenis į kitą vietą. Kiek panešiojo ir grįžo prie savo tiesioginio darbo – pasisiūlė padainuoti", – Muzikinio teatro artistų talka baigėsi muzikos garsais.

Statybų aikštelėje estradą suorganizuoti – ne pats sunkiausias uždavinys. Estrada Muzikinio teatro artistų pasirodymui stovėjo dar iki pietų. Menininkų koncertas Kauno HE statybų aikštelėje buvo įskaitytas kaip nepamainoma talka.

Vis dėlto visiems talkininkams ne tiek rūpėjo padėti statant Kauno HE, o pamatyti, kaip statoma elektrinė. Su hidroinžinerija nieko bendra neturintiems žmonėms sunku ir dabar įsivaizduoti, kad 30 m aukščio elektrinės pastatas yra lygus devynių aukštų daugiabučiui. HE aukštai skaičiuojami kiek kitaip. Nemuno vandens lygyje yra šeštas aukštas. Tai žemės lygis.

Betonas kaip granitas

J.Pakalniškis sklaido bet kokias abejones, kad Kauno HE statybos metu naudotas betonas galėtų neatlaikyti, priešingai, bėgant metams betonas kietėja. Dargi yra skirtingų markių betonai ir, priklausomai nuo markės, yra aišku, kiek atsparus betonas.

Julius Pakalniškis: "Buvome jauni, stiprūs ir dirbome su dideliu užsidegimu ir entuziazmu."

"Teoriškai betonas kietėja 100 metų ir daugiau. Kai stato kokį nors objektą – ar hidroelektrinę, ar namą, naudojamas tas pats betonas, tik skiriasi jo atsparumas. Laboratorijoje gamindavo nedidelius blokelius ir, kai sustingdavo, juos spausdavo, kad įsitikintų, jog pakankamai atsparūs", – pasakojo J.Pakalniškis.

Tačiau kaipgi tokiame didžiulės apimties darbe be nesklandumų? Sugedo betono mazgo svarstyklės, ir tam tikroje dalyje buvo įpilta mažiau atsparaus betono. Teko viską ardyti ir krapštyti iki smulkmenų, o vėliau užlieti dar atsparesniu, stipresniu betonu, nei planuota.

J.Pakalniškis sako girdėjęs, kaip švedai, atvykę į Kauno HE modernizaciją, gyrė elektrinės betoną, kad kietas kaip granitas. 2010 m. elektrinė buvo rekonstruota – 25 metams pratęstas jos eksploatavimo laikas, padidintas patikimumas ir efektyvumas.

"Galima sakyti, sviestas sviestuotas, tai taip su tuo betonu – atsparus ir dar kartą atsparus. Negi lauksi metus, kad sustingtų betonas, ir tik tada paleisi objektą. Statyta taip, kad pastačius iš karto būtų galima paleisti HE", – dėstė energetikos inžinierius.

1959 m. liepos pradžioje visi statiniai, kurie turėjo būti po vandeniu, buvo baigti ir liepos 16 d. užtvindyti. 1959 m. lapkričio 5 d. įjungtas pirmasis hidroagregatas. Elektros energijos gavo Kaunas, Vilnius, Šiauliai.

J.Pakalniškis atvirauja, kad labai įdomus buvo HE paleidimo momentas. Stalai valgykloje buvo nukloti vaišėmis ir degtine. Visi nekantriai laukė tos svarbios akimirkos. "HE buvo paleista apie 9 val. vakaro, o svečiai išsiskirstė auštant", – apie to laikmečio audringus svarbių objektų baigimo šventimus pasakodamas juokavo J.Pakalniškis.

Partijos svarba

Praktiškai kiekvieno energetikos objektų statytojų veteranų biografijoje šalia paminėjimo apie indėlį Kauno HE statyboje minimas ir statybai vadovavęs J.Velaniškis.

Yra įrašas ir J.Pakalniškio biografijoje: "Darbas J.Velaniškio, turinčio didžiulę patirtį ir autoritetą, vadovaujamoje valdyboje-aikštelėje, Juliui buvo antras gyvenimo institutas, kuriame išmokta labai atsakingo požiūrio į darbą ir į tą darbą atliekančius darbuotojus. J.Velaniškio asmeninės, psichologinės ir profesinės savybės nulėmė, kad darbas elektrinės statyboje buvo ne prievarta, o sąmoningo supratimo ir būtinumo veiksnys."

J.Velaniškio vardu pavadinta gatvė nuo Ateities plento iki Kauno termofikacijos elektrinės, kurios statybai, kaip ir HE, vadovavo šis garsus energetikos inžinierius. (Eglės Velaniškytės archyvo nuotr.)

Dar vienas to laikmečio specifiškumas: plečiantis darbams buvo sukurta 2-oji statybos valdyba-aikštelė. Reikėjo kito viršininko. J.Pakalniškis pasakoja, kad tada J.Velaniškis pakvietė tris darbų vykdytojus, tarp jų – ir J.Pakalniškį, kaip kandidatus į šias pareigas.

Tačiau buvo viena sąlyga – turėjo įstoti į komunistų partiją. "Man tai buvo nepriimtina, nes mano tėvai buvo ištremti. Mes visi trys kategoriškai atsisakėme", – pasakojo J.Pakalniškis.

Tačiau vyrai išklausė J.Velaniškio požiūrį – statybos nesustos, bus atsiųstas viršininkas iš Maskvos kartu su brigadininku, uošve, vaikais, ir visi pirmiausia gaus butus, o mūsų darbuotojai liks be nieko. Problemą išsprendė Petras Kaziūnas, patyręs specialistas, geras vadovas, sutikęs pasiaukoti ir stoti į partiją.

J.Pakalniškio pastebėjimu, tais laikais buvo stengiamasi, kad kuo daugiau lietuvių dirbtų HE ar kitose energetikos objektų statybose ir kuo mažiau Maskva siųstų čia savo kadrų.

Iš čia iškelta 721 sodyba, būsimame marių dugne iškirsti miškai, sodai, žemėmis užversti sodybų šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės.

Hidroelektrinė ir potvyniai

Energetikos inžinierius J.Pakalniškis svarstė, kad gal anuomet kiek hiperbolizuota buvo Kauno HE nauda ir didingumas, tačiau tai, kad objektas reikalingas, akivaizdu ir šiandien.

"Pamenu, atvažiavęs mokytis į Kauno amatų mokyklą, negalėjau įeiti į bendrabutį Kęstučio gatvėje, nes miestas buvo patvinęs. Kartais žmonės keistai įsivaizduoja, kad ledonešis yra tik gražu. Gal ir gražu, tačiau ir labai pavojinga, netgi kraupu", – apie gamtos ir vandens jėgą atsiliepia J.Pakalniškis.

Jis neslepia girdintis nepagarbių atsiliepimų apie Kauno HE kenkimą gamtai dėl to, kad kaimai buvo užtvindyti. Kartu kelia ir retorinį klausimą: o kur tada Kauną reikėtų padėti, jei nebūtų elektrinės?

Kolegą palaiko ir žinomas Lietuvos energetikas, KTU docentas Anzelmas Bačauskas, Lietuvos energetikų senjorų klubo narys. "Kai kurie šaukia, kad labai blogai, jog Nemunas užtvenktas, tačiau niekas kitas neapsaugotų Kauno nuo potvynių kaip HE. Iki elektrinės pastatymo Šančiuose žmonės batus nakčiai palikdavo ant taburečių, kad ne į vandenį įliptų", – priminė A.Bačauskas.

J.Pakalniškis ir A.Bačauskas, išgirdę šiandienos planus padaryti per Kauno HE žuvitakį ir šliuzą laivams, šypsosi. "Dar statant Kauno HE buvo svarstyta dėl žuvitakio, kad žuvys galėtų plaukti į senas nerštavietes. Tačiau šio plano atsisakyta, nes suabejota, ar žuvys žinos, kad jos ten gali plaukti, o tos, kurios gal dar žinojo, jau seniai suvalgytos", – juokavo A.Bačauskas.

1959-aisiais, užtvenkus Nemuną ties Kaunu, upės vanduo per devynis mėnesius pakilo beveik 20 m. (Eglės Velaniškytės archyvo nuotr.)

Sovietų planai

Veteranai primena, kad ir statant Kauno HE buvo galvota apie šliuzą laivams, netgi palikta tam vieta, kurią ir šiandien galima išnaudoti šliuzui įrengti. Sovietų Sąjungos užmojis buvo laivų kelias nuo Baltijos jūros iki Juodosios.

Hidroelektrinių statybos užmojai taip pat buvo gerokai didesni. Pagal tuometę Sovietų Sąjungos politiką vien Nemune turėjo būti pastatytos septynios hidroelektrinės.

"Planas buvo daug tų elektrinių statyti, tačiau HE statyba – ypatingas statinys tuo, kad pirmiausia reikėjo užtvenkti upę, supilti pylimą, užpilti daug žemių. Neigiamus tokių statinių padarinius šiandien jaučia Ukraina. Užtvenkus Dneprą, dabar aplinkui tyvuliuoja pelkės, kurios sunaikino dirbamą žemę. Sovietų Sąjungoje buvo planas statyti dideles elektrines ir ant Volgos. Ten taip pat užlieta daug žemių, net ir sovietmečiu buvo išaiškinta, kad hidroelektrinių nauda ne ką didesnė, nei būtų davęs žemės ūkis", – pasakoja Lietuvos energetikos grandas A.Bačauskas.

Įdomu tai, kad po Antrojo pasaulinio karo susirūpinus Nemuno hidroresursų panaudojimu, buvo ištirti upės hidroresursai ir sudaryta jų naudojimo schema. Tuometė TSRS Elektrinių ministerija šį darbą pavedė sąjunginio projektavimo instituto "Hidroenergoprojekt" Maskvos skyriui, kuris parengė Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti septynias hidroelektrines.

Energetikos veteranai sutiko, kad tam tikra prasme visa laimė, jog Lietuvoje sovietmečiu nespėjo pristatyti elektrinių, kur reikia ir kur nelabai. Šiandien Kauno Algirdo Brazausko HE yra vienas iš Lietuvos strateginių objektų, "Ignitis gamybos" valdoma didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti hidroelektrinė.

Pirmoji elektrinė

Kitąmet bus 130 metų, kai Lietuvoje buvos pastatyta pirmoji elektrinė. 1892 m. balandžio 17 d. Rietave per Velykas sušvito pirmoji elektros lemputė, sukėlusi daug nuostabos ir džiaugsmo bei paskatinusi tai mačiusius pradėti daugiau domėtis technikos pasiekimais, jų įgyvendinimu ir nauda.

O tai jau didelis persilaužimas žmogaus sąmonėje. Turime džiaugtis ir didžiuotis, kad carinės Rusijos prispaustoje Lietuvoje atsirado žmogus, supratęs naujų technologijų reikšmę ir naudą tėvynei. Pirmosios elektrinės statybos idėja ir jos įgyvendinimas gulė ant Bogdano Oginskio pečių, kurio giminė – išskirtiniai Rietavo šviesuoliai. Paskelbus ketinimus statyti elektrinę, užsienio kompanijos išreiškė pagarbų aktyvumą dalyvauti šiame projekte. Tai rodo didelį pasitikėjimą šiuo žmogumi.

Šaltinis: Stasys Bilys "Pirmosios elektrinės Lietuvoje"

Pirmoji hidroelektrinė

O štai pirmosios hidroelektrinės atsiradimo Lietuvoje nuopelnai tenka grafui Juozapui Tiškevičiui Kretingos dvare.

Elektrinė įrengta atskirame pastate 53 m nuo rūmų. Pirmosios elektrinės namų ir rūmų apšvietimui buvo įrengiamos namų rūsiuose arba šalia stovinčiuose pastatuose, nes atstumą ribojo leistini 3 proc. įtampos nuostoliai. Ir pirmoji hidroelektrinė turėjo būti įrengta šalia rūmų esančiame vandens malūne. Elektros energijos tiekimas didesniais atstumais dar laukė sprendimų.

"Žiemos sodas sukuria kerinčius vaizdus. Žmogus, nematęs panašių vaizdų, pasijunta pasakų karalystėje, ypač žiemą. Bananai su labai ilgais lapais, rečiausi Latania Borbonica su keisčiausiais plunksniniais lapais ir kiti reti augalai. Iš nemažo aukščio per akmenis šniokščia krintantis vanduo ir teka upeliai įvairiomis kryptimis po sodą, kuriuose nardo auksinės žuvelės. Lauke siaučia pūga ir spaudžia šaltis, o žiemos sode nušvinta elektros lemputės, skamba tyli muzika ir jautiesi kaip užburtame pasaulyje", – tokie įspūdžiai užrašyti 1890 m.

Žiemos sodui apšviesti buvo naudojamos lankinės arba Voltos elektros lempos. Apie tai rašė grafo Juozapo Tiškevičiaus dukra Elena Klotilda: "Vakarais žiemos sodas buvo apšviečiamas lankinėmis elektros lempomis, kas tuo laiku buvo labai nepaprasta. Tikriausiai tai buvo ar ne pirmas elektros apšvietimo panaudojimas Rusijos valstybėje. Mums, vaikams, žaidimai žiemos sode buvo kaip rojuje."

Šaltinis Stasys Bilys "Hidroelektrinių miražai"