KOKS TIKRASIS GARLIAVIEČIO R. GUDAIČIO, VADINTO SĄJŪDŽIO TĖVU, PAŠAUKIMAS?

Dabartinės kartos garliaviečiams Ričardas Gudaitis yra mėgstamas istorijos mokytojas. Kiek vyresnė karta jį vadina Sąjūdžio tėvu Garliavoje, visa širdimi nėrusiu į jo veiklą ir 1990 m. vos netapusiu Kauno rajono tarybos pirmininku. Jaunystėje šokęs ir dainavęs, dabar su malonumu užsiima drožyba, tapo, o ypač daug džiaugsmo patyrė piešdamas vaikiškų pasakų herojus anūkams. Koks gi tikrasis šio garliaviečio pašaukimas?

Atsakydamas į šį klausimą R.Gudaitis tik šypteli ir pacituoja Ekleziastą: "Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi." Į kiekvieną dalyką garliaviškis nėrė ir tebeneria atvira širdimi, todėl ir susidaro įspūdis, kad tai tikrasis jo pašaukimas.

Tapo vedliu Garliavoje

1988 m. birželio 3 d. įsikūrė Sąjūdis. Į jo veiklą istorijos mokytojas įsitraukė birželio 24-ąją, dalyvavo pačiame pirmame mitinge Katedros aikštėje ir kituose, pirmame Sąjūdžio suvažiavime, buvo išrinktas į pirmąjį Sąjūdžio seimą.

"Tą laiką prisimenu kaip begalinių džiaugsmo ašarų laiką. Atsikūrus laisvai Lietuvai reikėjo apsispręsti: tik vertinti ir reikalauti ("sėdėti po medžiu akacijos baltos") ar dalyvauti kuriant valstybę. Norėjai teisingesnės, turtingesnės, geresnės Lietuvos, tai ir kurk ją, padaryk, kad ji būtų laimingesnė, geresnė, turtingesnė", – prisiminė R.Gudaitis.

Nuo 1990 iki 1998 m. jis buvo Garliavos viršaičiu ir seniūnu, o pirmą kadenciją (1990–1995) – Kauno rajono tarybos nariu ir nedaug trūko, kad taptų aukščiausia rajono valdininku. Pirmuoju Kauno rajono liaudies deputatų tarybos pirmininku, surinkęs 29 balsus, tapo Petras Mikelionis. R.Gudaitis surinko penkiais balsais mažiau.

"Iki tol nebuvau valdžioje, dirbau istorijos mokytoju, dalyvavau Sąjūdžio ir tremtinių veikloje. Ir štai tu jau gali veikti, priimti sprendimus. Pirmoje Kauno rajono taryboje daug kam teko ekspromtu išmokti dalyvauti valstybės namų statyboje. Tada pasitvirtino, kad ginčuose gimsta tiesa. Bet visus politinius nesutarimus lygino bendras siekis – rūpestis rajono žmonių problemų sprendimu", – pasakojo pašnekovas.

Kartu: R.Gudaitis su žmona Asta nepriklausomybės 30-mečio minėjime menų inkubatoriuje Raudondvaryje / Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo laiku pakaunės valdžioje buvo Sąjūdžio žmonės ir LDDP, egzistavo šiokia tokia takoskyra. "Nepaisant tuo metu vykusių politinių peripetijų taryboje, šiandien galiu pasakyti, kad sausio 13-ąją Kauno rajono taryba buvo it vienas kumštis, neliko partijų – buvo tiesiog lietuviai", – tvirtino R.Gudaitis.

Jo žodžiais, tarybos darbe teko panirti į neįtikėtinos amplitudės problemų sprendimo veiklą: "Ta amplitudė buvo nuo kanalizacijos iki poezijos." Tai buvo vienu metu labai džiaugsmingas ir labai problemiškas laikas: Kovo 11-osios džiaugsmas, blokados sunkumai, Sausio 13-osios ryžtas ir gedulo ašaros. Iš to laiko politiko atmintyje  liko pilnos salės diskutuojančių, ilgiausios eilės prie seniūno durų, vienu metu skambantys trys telefonai... Teko praeiti ne vieną gyvenimo universitetą, ir tai turėjo didelės reikšmės visam gyvenimui. "Galbūt todėl ir dabar kai kurios problemos kitiems atrodo didžiulės, o man sukelia šypseną", – patikino R.Gudaitis.

Jis įsitikinęs: reikėtų įvertinti kiekvieno žmogaus darbą tuo metu: seniūnų, valdybos ir tarybos narių, pirmininkų. Tuo metu visi norėjo savo kraštui gero ir daug gero darė. "Aišku, visus ribojo galimybės, juk nebuvo nei ES, nei ES pinigų, teko gyventi iš tų blokadinių, kiekvienas žingsnelis, kiekvienas darbas jau buvo didelis džiaugsmas. Dabar aš džiaugiuosi kiekviena diena. Prie vieno Garliavos šimtmečio parko gyvenu, o pro Kaimynystės – einu į mokyklą – Garliavos Jonučių progimnaziją. Ten, kur anksčiau mėtėsi bambaliai ir padangos, dabar pagal muziką šoka fontanai. Atnaujinta Meno mokykla, biblioteka, pastatytas Sporto ir kultūros centras, įrengti dviračių takai – mano širdis dainuoja. Gyvenu čia 43-ius metus, žinau kiekvieną gatvę, pažįstu daugumą žmonių. Partijos yra antraeiliai dalykai, svarbiausi yra žmonės, ypač tie, kurie skuba daryti gera. Dabar Garliava tokia, kad norisi dėkoti ir dėkoti tiems, kurie prisidėjo prie jos gražinimo", – tvirtino pedagogas.

Pasiilgo mokinių ir knygų

1998 m. R.Gudaitis grįžo į mokyklą, nes, kaip pats sako, pasiilgo mokinių ir knygų. "Visada maniau, kad mūsų gyvenimas vertingas tiek, kiek esame reikalingi kitiems. Nematau nieko prasmingesnio už mokytojo darbą. Juk užauginame žmogų. Kaip būna gera širdyje išgirdus "laba diena, mokytojau". Tą sako pirmieji mokiniai, kuriems šiais metais sukanka 59 metai, auklėtiniai ketvirtokėliai, kuriems 53 metai, ir dabartiniai mokiniai, kurių senelius mokiau", – su neslepiamu jauduliu balse pasakojo istorijos mokytojas.

Tačiau, anot jo, viskas praeina. "Ypatingi buvę atseit kieti automobiliai, tuo metu prabangūs grybo formos namai, o ir veidrodis rodo kitokį vaizdelį. Bet nepraeina: "Laba diena, mokytojau." O dėl turtų – nenoriu būti turtingiausias kapinėse. Kai mirsime, ir tai, ką turėjome rankose, iš jų iškris. O liks: "Čia mano mokytojas", – samprotavo pašnekovas.

Lygiai prieš dvejus metus "Kauno dienai" R.Gudaitis prisipažino: "Laukiu tos dienos, kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu vien drožybai, medžio darbams. Aštuntą ryto visi eis į darbus, o aš – į dirbtuves." Šiandien jis ne visu krūviu, bet vis dar tebeeina į darbą. Turbūt dar prireiks šiek tiek laiko, kol visiškai galės atsiduoti savo kitiems pašaukimams: drožti iš medžio, piešti ir tapyti.