Veiklūs nuomininkai
Keturių aukštų mūrinio su centriniu šildymu namo bendras plotas buvo 1 450 kub. m. Pagal 1938 08 27 jų pareiškimą mokesčių inspekcijai apie nekilnojamąjį turtą K. Donelaičio g. 2A (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4003, l. 1), pirmame aukšte dviejų kambarių bute gyveno Albertas Vyčius, antrame aukšte keturių kambarių butą nuo 1937 m. nuomojosi „Skubos“ bendrovės, Amatbanko, AB „Lietuvos linas“ pirmininkas, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų (PPAR) narys, „Romuvos“ kino teatro bendraturtis (su broliu Petru), statybos rangovas, Žemaičių plento vienas statytojų Antanas Steikūnas (1894–1970).
Iki 1937 m. A. Steikūnas gyveno Dzūkų g. 6, o 1937–1940 m. tiesiant Žemaičių plento 5-ą distanciją Tauragės–Telšių apskr., A. Steikūno kaip statybos rangovo įmonė taip pat buvo registruota jo gyvenamojoje vietoje K. Donelaičio g. 2A, B. 2 (KRVA, f. 209, ap. 4, b. 1147, l. 1-2). Šiame bute jis gyveno su žmona Sofija Steikūnaite–Steikūniene (1912–1994) ir 1939 m. gimusia dukra Ramute Steikūnaite, vėliau Bergstrom, planavo persikelti į namą šalia kino teatro „Romuva“, bet dėl karo šio namo statyba nebuvo pradėta.
Surinko unikalią kolekciją
Ketvirtame Navasaičių namo aukšte 1937–1940 m. buvo įsikūręs keliautojas, vabzdžių ir kitų zoologijos eksponatų kolekcininkas, verslininkas Konstantinas (liudijime apie nuomą – Aleksandras) Arris su žmona Flora. Už keturių kambarių su virtuve butą ketvirtame aukšte K. Arris mokėjo daugiausia – 4 380 Lt per metus (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4003, l. 1).
K. Arris gimė 1874 06 13 Palangoje, smulkaus muitinės tarnautojo Antano šeimoje. Septynerius metus pragyvenęs Vidurinėje Azijoje, K. Arris savo ekspedicijos medžiagą išsamiai surašė, o grįžęs į Kauną iš šios medžiagos išleido dvi dalis knygos „Mano kelionė į Vidurinę Aziją“ (Kaunas: „Sakalo” bendrovė, 1933–1934, vienas pirmosios dalies egz. Kauno Ąžuolyno bibliotekoje yra su jo parašu), planavo išleisti daugiau šios ir kitų kelionių dalių, bet likusi medžiaga taip ir liko rankraščiuose.
1931 m. K. Arris kartu su Tadu Ivanausku dalyvavo dar vienoje ekspedicijoje Brazilijoje, fragmentai iš šios ekspedicijos taip pat buvo aprašyti Lietuvos spaudoje. Kelionių metu K. Aris surinko ir moksliškai susistemino 18 tūkst. vabzdžių ir kitų mažųjų gyvūnų kolekciją, o apie 30 tūkst. zoologinių eksponatų kolekciją, surinktą ekspedicijų metu, padovanojo Kauno Vytauto Didžiojo universitetui. Dabar dalis šios kolekcijos, apie 11 tūkst. eksponatų, saugoma Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
K. Arris taip pat buvo aistringas medžiotojas, Kauno Ąžuolyno bibliotekoje saugomas jo 1936 m. medžioklės liudijimas (RS 20-7482). Aistrą kolekcionuoti vabzdžius gražiai papildė K. Arrio verslas, Kauno liaudies buities muziejuje iki šiol saugomi jo bendrovėje pardavinėtų sėklų pakeliai, eksponuoti muziejaus vieno eksponato parodoje (Nuo aguonos grūdo iki ridikėlio: sėklų pakelių rinkinys iš muziejaus fondų. 2017 // https://lemu.lt/parodos/seklu_pakeliai/).
S. Trinkovskio ir K. Arrio bendrovėje, tarpukario adresas Laisvės al. 21 (dabar Laisvės al. 37), arba K. Arrio bendrovėje (1943–1944) buvo prekiaujama sėklomis, žemės ūkio ir elektrotechnikos reikmenimis (buities prietaisais, radijo aparatais), 1931–1939 m. buvo leidžiami firmos S. Trinkovskis ir K. Arris su žemės ūkiu susijusių prekių katalogai. Bendrovės savininkai buvo K. Arris ir Valentina Trinkauskienė.
Bendrovės, veikusios nuo 1923 03 23, dokumentuose, jos savininkas iki 1936 m. nurodo gyvenęs Laisvės al. 32 (dabar Laisvės al. 44, kažkodėl visiškai neminimas 1933 m. straipsnyje „Naujo žodžio“ žurnale aprašytas jo butas su rytietiškais akcentais Karo ligoninės gatvėje), o 1937–1940 m. gyveno Kazio ir Onos Navasaičių name K. Donelaičio g. 2A, B. 4 (namo ketvirtame aukšte, nuo 1939 m. galimai pirmame aukšte).
Bendrovės buhaltere buvo K. Arrio žmona Flora Bekmanaitė-Arrienė, gim. 1872 11 05 Rygoje (atsargos generolo majoro Konstantino Bekmano dukra), gaudavusi vyro valdomoje bendrovėje 450 Lt mėnesinį atlyginimą. Šalia žmonos bendrovėje dar dirbo du pardavėjai, kasininkė, mašininkė, du mokiniai ir monteris (pastarųjų blogėjant bendrovės finansinei padėčiai atsisakyta). K. Ario ir V. Trinkovskienės bendrovė veikė iki 1940 12 31, paskui 1941 01 13 buvo nacionalizuota (KRVA, f. 2096, ap. 3, b. 133, l. 1-20 ; KRVA, f. 209, ap. 5, b. 825, l. 1-17).
Jau vieno K. Arrio bendrovė, kaip matyti iš skelbimų spaudoje, buvo gavusi okupacinės valdžios leidimą prekiauti sėklomis ir užsiimti kita su žemės ūkiu susijusia veikla ir karo metais (1944 m. balandžio laikraščiuose „Ateitis“ ir „Kauener Zeitung“ buvo skelbiama: „Gėlių ir daržovių sėklos pas Konstantin Arris, Laisvės al. 21, Telef. 22084“, „Gemüse und Blumensamen zu haben bei Konstantin Arris Kauen, Laisves Allee 21“, o 1943 m. birželio–liepos mėn. laikraštyje „Ateitis” užsimenama, kad firma Konstantin Arris Kaunas, Laisvės al. 21, keičia dirbtinius korius į vašką).
Likimas nežinomas
K. Arrio ir jo žmonos likimas, mirtis lieka neįminta mįslė. Apie K. Arrį straipsnį elektroniniame leidinyje „Žemaičių žemė“ yra paskelbusi Danutė Mukienė (Arris Konstantinas / Danutė Mukienė. 2022 01 17 // https://zemaitiuzeme.lt/personalijos/aris-konstantinas/), įžvalgomis apie K. Arrio asmenybę, jo keliones, nuveiktus darbus LRT „7 Kauno dienų” laidoje yra pasidalijusi Daiva Vilkelytė (Paslaptinga Kaune gyvenusio vabzdžių tyrėjo istorija ir jo vabalų kolekcija – vienintelė tokia pasaulyje. 2021 02 14), atkreipusi dėmesį į dar neišleistus ir pasak jos neiššifruotus (sunkiai įskaitomas raštas vokiečių ir rusų kalbomis) K. Arrio kelionių rankraščius – dienoraštį. Tačiau šiems ir kitiems tyrėjams taip ir nepavyko išsiaiškinti K. Arrio mirties datos ir aplinkybių.
Teigiama, kad jis mirė apie 1941 m. neaiškiomis aplinkybėmis (D. Vilkelytė iškelia ir jo suėmimo versiją), tačiau ta data abejotina dėl to, kad 1944 m. veikė jau vien K. Arrio (be partnerės Valentinos Trinkauskienės) bendrovė, prekiavusi gėlių ir daržovių sėklomis, nebent šią veiklą kas nors būtų vykdęs K. Arrio vardu (tuo galėjo užsiimti jo žmona, kaip bendrovės buhalterė registravusi ją naujomis sąlygomis vyro vardu, tačiau tikėtina, kad buhaltere namų šeimininkė Flora bendrovėje buvo įdarbinta fiktyviai, o tuo metu su dukra Nina jau buvo palikusi Lietuvą).
1939 m. Navasaičių name (galimai Arrių šeimos bute, K. Arriui jau be žmonos galbūt persikrausčius į pirmą aukštą) trumpai gyveno kunigas Alfonsas Grauslys, dirbęs įvairių mokyklų kapelionu, sakęs pamokslus Kauno įgulos bažnyčioje.
Ištrūko į Vakarus
Namo statybai Navasaičiai buvo įkeitę 310 kv. m sklypą su trobesiais Taupomosioms valstybės kasoms, paimdami 50 tūkst. Lt ir 12 tūkst. Lt paskolas, kurių 1939 m. dar nebaigė išmokėti (LR Taupomųjų valstybės kasų pažymėjimas mokesčių inspekcijai. 1939 09 23. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4003, l. 5). 1940 m. namas buvo nacionalizuotas ir jame buvo įkurdinti okupantų kariuomenės žmonės ir įstaigos (į mokesčių inspekcijos užklausą 1941 02 12 atsakyta, kad Navasaičiai K. Donelaičio g. 2A nebegyvena, namas nacionalizuotas. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 4003, l. 12).
Kazys Navasaitis, teisininkas, miškininkas, visuomenės veikėjas, 1928 m. baigė ekonomiką Lietuvos universitete, o 1931 m. Vytauto Didžiojo universitete – teisę (diplominis darbas „Savivališkas naudojimasis svetimu turtu“, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje).
Universitete jis priklausė studentų kultūros būreliui ir varpininkams, buvo Varpininkų filisterių organizacijos vienas steigėjų. 1930–1944 m. dirbo teismuose Kaune (Kauno apygardos teismo kandidatas, Kauno apylinkės ir Kauno apygardos teismų teisėjas). 1944 m. K. Navasaitis pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV.
K. Navasaičio žmona Ona Ambraziejūtė-Navasaitienė pirmoji „Lietuvio“ redaktorė (1925), gailestingoji seselė, JAV priklausė Lietuvos dukterų draugijai, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Detroito skyriui. 1951 m. Navasaičių namuose Detroite vaišėmis ir menininkų pasirodymais pagerbtas Kazys Grinius, Ona Navasaitienė palaikė ryšius su Klivlande gyvenusia prezidento Antano Smetonos našle Sofija Smetoniene.
K. Navasaitis nuo 1945 m. dalyvavo lietuvių teisininkų draugijos veikloje išeivijoje, buvo JAV valstiečių liaudininkų kuopos Detroite pirmininku, dalyvavo įvairių kitų organizacijų veikloje, bendradarbiavo spaudoje teisės ir visuomenės klausimais, mirė 1968 03 31 Detroite.
Durų detektyvas
Šiais laikais Navasaičių namas išgarsėjo detektyvine autentiškų tarpukario namo durų istorija, aprašyta laikraštyje „Kauno diena” (Neįtikima senų durų istorija / Arūnas Dambrauskas // Kauno diena. – 2024, spal. 2, p. 1-2). Šiame straipsnyje rašoma apie architekto Antano Kančo dar 2014 m. savartyne rastas senas, kaip vėliau išaiškėjo, Navasaičių namo duris. Tada architektui pavyko jas įsigyti iš kito jas radusio ir suskubusio parsivežti žmogaus.
Apie rastas duris A. Kančas buvo papasakojęs „Kauno dienos” žurnalistei Veretai Rupeikaitei. Jis su bendraminčiais ieškojo namo, kurį tos durys galėjo puošti. Paaiškėjo, kad jos – nuo Kazio ir Onos Navasaičių namo, kuriame neseniai buvo įdėtos kitos, plastikinės. Tačiau rastos durys dar ilgai negražintos į senąją vietą, nes įėjimas į namą jau buvo perdarytas.
Kur dingo senosios durys, istorija nutyli, tačiau 2024 m. įdėtos durys buvo senųjų klonas. Tai ir aprašyta straipsnyje. Autentiškos durys nerastos, nors jos buvo paimtos į savivaldybę ir duris turėjo saugoti savivaldybės ūkvedys.
„Kauno dienos“ žurnalisto paklausta architektė Jolita Kančienė išsiaiškino, kad namą tvarkant, renovuojant pagal Jūratės Juozaitienės projektą, senosios durys buvo prisimintos, jų ieškota, bet paieškos buvusios bevaisės. Tada pasitelkiant senųjų durų nuotraukas pagamintos naujos. J. Juozaitienė pasiūlė namo savininkui: jei bus rastos autentiškos durys, nebūtinai jas įstatyti, bet eksponuoti name kaip paveldą.
Paaiškėjo, kad duris priėmęs savivaldybės darbuotojas joje nebedirba, jis, pasak savivaldybės, gavęs pylos už atgal neįstatytas ir pradangintas duris. Tokia tai istorija aprašyta straipsnyje „Neįtikima senų durų istorija“. Straipsnyje pasidžiaugta, kad bent jau atsisakyta plastikinių durų ir įdėta senųjų durų kopija, bet kažin, ar reikėtų labai tuo džiaugtis.
Atkūrus nepriklausomybę, namo pirmame aukšte veikė Vaiko teisių tarnybos Kauno skyrius, o dabar gražiai renovuotame name įsikūrusi advokato kontora ir, žinoma, butai. Namo pastogėje dar iki renovacijos buvo įrengti apartamentai, kuriuos savininkai kurį laiką naudojo trumpalaikei apartamentų nuomai, dabar ten apartamentų „New York“ nuoma.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai