Išsamiai šios vietos raidą nuo gubernijos laikų iki sovietmečio knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ aprašė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje: Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843–1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. – Kaunas, 2001, p. 95–97), knygą papildo faktai, pateikiami Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skaityklos parodoje „Laisvės alėjos metamorfozės“. Ant namo kabo atminimo lenta bene žymiausiam šio namo gyventojui – Kauno burmistrui Antanui Merkiui. Išsamią informaciją apie šią atminimo lentą ir A. Merkio pėdsakus Kaune pateikia Kaunistikos skaityklos entuziastai elektroniniame žinyne „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“.
Bet ar atkreipiame dėmesį į tą atminimo lentą, ar pagalvojame, kiek daug čia visko būta? Žvilgsniai tarsi automatiškai nukrypsta nuo Soboro į Onos Presienės ir A. Lapino namus, Laisvės alėjos pradžios dominantes, bet ar ilgam užsilaiko?
O. Presienės arba Centralinio viešbučio, Vidaus reikalų ministerijos namas kai kuriems kauniečiams kelia nostalgiškų prisiminimų apie čia veikusią įstaigą „Lietuviški patiekalai“. Ar kelia tokių nostalgiškų prisiminimų A. Lapino namas? Gal kai kam ir siejasi su sovietmečiu jame veikusiu „Pažangos“ knygynu ar netolimos praeities „KristiAna“. Tačiau daugeliui siejasi tik su dabartimi ir tuo nuo seniai seniai nekintančiu vaizdu, kviečiančiu pasinerti į Laisvės alėjos gyvenimą.
Savininko užmojai
Šiam namui pasisekė – jis gražiai sutvarkytas, nesudarkytas, tačiau toks buvo ne visada, o pavojų paveldui buvo iškilę ne kartą. Pasisekė ne tik todėl, kad jame 1936–1940 m. gyveno Kauno burmistras, paskutiniosios prieš okupaciją Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Antanas Merkys (namai, kuriuose gyveno Kauno burmistrai Jonas Vileišis ir Antanas Gravrogkas, tvarkomi gerokai prasčiau), bet ir dėl jo sovietmečio nuomininko, nuo 1969 m. tapusio ir kaimynu, nes ten pasistatė savo namus. „Komprojekto“ kaimynystė padėjo išsaugoti, tinkamai renovuoti ir įveiklinti šį garsų pastatą.
Tiesa, kad ši vieta visai nekinta, taip pat tik iliuzija, paremta mūsų netolima atmintimi. Menotyrininkės Laimos Šinkūnaitės išsaugota XIX a. pabaigos nuotrauka liudija, kad A. Lapino namas Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kaimynystėje iškilo nugriovus maždaug toje vietoje buvusį medinį namelį, kurį N. Lukšionytė-Tolvaišienė gražiai vadina „mediniu nameliu baltai dažytomis langinėmis“.
1897 m. liepos 1 d. sklypą įsigijęs gydytojas Abelis Lapinas pats gyveno tėvo name Ugniagesių ir I. Kanto gatvių kampe (tarpukariu – Ugniagesių g. 1). Jo užsakymu 1897 m. pagal architekto Nikolajaus Andrejevo projektą pastatytas dviejų aukštų mūrinis namas, kurio išvaizda gerokai skyrėsi tiek nuo dabartinio pastato, tiek nuo pirminio projekto.
Pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, N. Andrejevas, pats prižiūrėjęs statybos darbus, keitė pradinį projektą: kampą užbaigė ne bokšteliu, o frontonėliu, trikampius sandrikus pakeitė lenktais, sumažino tarpą nuo langų viršaus iki karnizo (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje, p. 96). Namo kampą papuošė pusapvalis frontonas su dviem bokšteliais, jo antrame aukšte įtaisytas balkonas su metalinėmis atramomis vietoj pirminiame projekte numatytų betoninių, pagamintomis „Minervos“ fabrike.
Šiam namui pasisekė – jis gražiai sutvarkytas, nesudarkytas, tačiau toks buvo ne visada, o pavojų paveldui buvo iškilę ne kartą.
1902 m. pagal to paties N. Andrejevo projektą buvo perdirbti dviejų aukštų namo tuometėje Petropavlovsko soboro aikštėje langai ir durys (KRVA, ap. I-61, b. 111, l. 31–32). Metalinės balkonų atramos numatytos ir namo trečio aukšto užstatymui pagal Leono Markovičiaus projektą (KRVA, f. 218, ap. 1, b. 74, l. 148–150 ; KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3899, l. 1–5).
Namo pirmo ir antro aukšto perdirbimas ir trečio aukšto užstatymas pagal šį 1923 m. gruodžio 1 d. projektą užtruko dėl pastatą po sekvestracijos užėmusių įstaigų ir paties A. Lapino prastos finansinės padėties, o realiai jį įgyvendinant projektas buvo šiek tiek pakeistas. Jame atsirado ne tik betoninių balkonų, bet ir dabar pastatą puošiantis bokštelis. Jį užtrukus įrengti miesto statybos skyriaus specialistai net siūlė bokštelį nugriauti, bet jis išliko ir tapo A. Merkio buto dalimi.
Įsikūrė įstaigos
Pirmas aukštas dar dviejų aukštų pastate buvo pritaikytas parduotuvėms (būtent dėl jų buvo įgyvendintas langų ir durų praplatinimo 1902 m. projektas), o antrą aukštą savininkas nuomojo įvairioms įstaigoms. Tačiau 1910 m. namas buvo sekvestruotas, su jo savininku sudarius sutartį ir ten įsikėlus Kontrolės rūmams. Jau tada pastatas už skolas buvo užstatytas Vilniaus žemės banke ir Kontrolės rūmai jame įsikūrė ne iš gero gyvenimo.
Nuo 1918 m. namą po rekvizicijos užėmė kariuomenės intendantūra. Ji žadėjo iki 1924 m. išsikelti ir pastatą gąžinti savininkui A. Lapinui (KRVA, f. 218, ap. 1, b. 74, l. 156). Dėl to ir buvo parengtas namo pertvarkymo ir trečio aukšto užstatymo projektas, tačiau vieną įstaigą pakeitė kita ir namas liko sekvestruotas.
Nuo 1924 m. pastate Laisvės al. 16 (dabar Laisvės al. 30) įsikūrė Kauno miesto ir apskrities viršininko įstaiga, policijos nuovada ir areštinė, o medinį vieno aukšto pastatą kieme buvo užėmęs vokiečių knygyno sandėlis (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3655, l. 52).
Patogiau ir moderniau
A. Lapinas 1926 m. pabaigoje kreipėsi į Kauno miesto statybos komisiją dėl parengiamųjų darbų prieš užstatant namo trečiąjį aukštą atlikimo. Jis, kaip ir 1924 m., teigė, kad namui reikia kapitalinio remonto, o prieš užstatant trečią aukštą dėl gyventojų ir statybos saugumo reikia pakeisti medinius pertvarų balkius geležiniais. Šiems pertvarkymams (medinių pirmo ir antro aukšto pertvarų ir antro aukšto lubų pakeitimui prieš užstatant trečią aukštą) statybos komisija 1926 m. gruodžio 6 d. pritarė (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3898, l. 2–3), tačiau darbai prasidėjo tik 1928 m.
Gavus leidimą ir prasidėjus darbams, kurių techninę priežiūrą pagal anksčiau patvirtintą L. Markovičiaus projektą prisiėmė inž. Leonas Ritas, nepavyko išvengti trikdžių. Trečiosios nuovados policijos areštinė dar vis buvo užėmusi dalį patalpų, o kieme esančios malkos kliudė pastato valymo darbams, dėl to savininkas prašė kompensuoti nuostolius sumažinant mokesčius.
Pagal pristatytą projektą pirmiausia turėjo būti atlikti darbai, sustiprinant medinius balkius, įdedant tarp jų geležinius, o vietoj sugriautų koklinių krosnių turėjo būti įvestas centinis šildymas. Kilus įtarimui, kad darbai vykdomi be techninės priežiūros, A. Lapinui teko net teisme įrodinėti, kad tą priežiūrą yra prisiėmęs inžinierius, architektas L. Ritas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3899, l. 1–9).
Name tikrai buvo įvestas vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas (kažkodėl jo pagailėta Iljos Jasvoino butui), o trečiame aukšte, kuriame nors ir atkartotas antrojo aukšto langų išdėstymas, jo puošyba buvo gerokai kuklesnė nei pradiniame projekte, neliko antro aukšto kampinio pusapvalio frontono atkartojimo, jį pakeitė virš karnyzo sumūrytas bokštelis.
Metalinius balkonų atitvarus pakeitė betoniniai, abu balkonai labiau prigludo prie pastato, o dėl bokštelio, pasak N. Lukšionytės-Tolvaišienės, namas tapo solidesnis, proporcingesnis ir kartu su „Centriniu“ viešbučiu labiau išryškino Laisvės alėjos pradžią (Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje, p. 97).
Nesibaigiantys nesklandumai
Iš A. Lapino 1928 m. lapkričio 28 d. rašto Kauno miesto įkainojimo komisijai apie savo nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 16 matyti, kad namo pirmame aukšte iš karto po rekonstrukcijos įsikūrė bendrovės „Apsauga“ parduotuvė ir butas (penki kambariai), emigracijos biuras „Baltijos Lloydas“ (trys kambariai), Amerikos automobilių pardavimo bendrovės parduotuvė (vienas kambarys), K. Grinienės filatelijos parduotuvė (vienas kambarys), graverio Abraomo Kaselio antspaudų dirbtuvė (du kambariai), antrame aukšte buvo advokato Jokūbo Robinzono (šeši kambariai), pramonininko Ilijos Finkelšteino (penki kambariai) butai, trečiame aukšte – Jodidio (šeši kambariai) butas, salkoje atsargos generolo Aleksandro Kurkausko (keturi kambariai) butas (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3655, l. 62).
1929 m. A. Lapinas gavo leidimą sklypo kieme pastatyti betoninį sandėlį (techninė priežiūra S. Rozenbliumo) ir mūrinį priestatą prie namo Laisvės al. 16 (techninė priežiūra techn. B. Erkerio). 1931 m. liepą jis gavo leidimą fasado balkonų ir vandens nuleidimo įrenginio remontui. 1933 m. pagal statybos techniko I. Gastilos projektą prie namo Laisvės al. 16 ir Nepriklausomybės aikštės kampo pastatytas nedidelis mūrinis priestatėlis (tambūras), o 1935 m. pagal to paties I. Gastilos 1935 m. sausio 8 d. projektą leista padidinti namo vitrinų langus. To reikėjo ten įsikūriantiems parduotuvėms ir biurams: I. Jasvoino fotoprekybai ir „Baltijos Lloydo“ emigracijos biurui.
Atliekant šiuos darbus susidurta su kai kuriais nesklandumais. A. Lapinas vengė sumokėti dešimties litų mokestį už šaligatvio užėmimą statybos reikalams ir tas mokestis buvo iš jo išreikalautas.
Išdažius pastato sienas, paaiškėjo, kad I. Jasvoino fotoprekybos ir išeivybės biuro patalpų išorinės sienos nudažytos skirtingomis spalvomis. Statybos komisijos 1935 m. gruodžio 19 d. išvadose pareikalauta 1936 m. pavasarį sienas perdažyti, suvienodinant spalvas.
Be to, pastebėjus, kad namo kampe nebaigtas įrengti bokštelis, jo langai užkalti, pareikalauta iš A. Lapino iki 1936 m. pavasario jį užbaigti, priešingu atveju bus keliamas klausimas dėl jo nugriovimo. 1937 m. pradžioje A. Lapinas gavo įsakymą nesutvarkytą bokštelį nugriauti ir prašė Kauno burmistro (beje, ten gyvenančio) pratęsti trims mėnesiams bokštelio sutvarkymo terminą. 1937 m. sausio 15 d. statybos komisijos raštu pareikalauta bokštelį įstiklinti, tada jis nebus griaunamas. 1937 m. gegužės 18 d. konstatuota, kad bokštelis sutvarkytas ir statybos komisijos priimtas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3900, l. 42–44).
Nuomininkų sunkumai
Į Laisvės al. 16 iš gretimo pastato persikėlusi I. Jasvoino firma „Foto Radio Bazar“ 1936 m. gavo leidimą sklypo kieme įsteigti fotoplokštelių dirbtuvę pagal pristatytą planą, su sąlyga, kad per langus išvesti vamzdžiai būtų pašalinti, išvedant juos per stogą (KRVA, f. 218. ap. 2, b. 3900, l. 1–29).
Nuo 1918 m. namą po rekvizicijos užėmė kariuomenės intendantūra. Ji žadėjo iki 1924 m. išsikelti ir pastatą gąžinti savininkui A. Lapinui.
I. Jasvoino fotoprekybos firma „Foto Bazar“ (1935 m. iš Laisvės al. 18 persikėlusi į Laisvės al. 16) pasivadina „Foto Radio Bazar“, nes nuo 1933 m. antro pusmečio prekiauja ir radijo aparatais. Fotografas I. Jasvoinas firmos savininku buvo nuo 1929 m., su finansiniais sunkumais jo firma susidūrė jau anksčiau – 1932–1933 m. buvo paskelbtos jo kilnojamojo turto varžytynės (automobilio BMW, fotoaparatų), o nekilnojamajam turtui uždėtas areštas. Problemos firmą persekiojo ir naujoje vietoje.
Dėl vagystės ir kitų prekybos nuostolių I. Jasvoinas turėjo uždaryti firmos skyrių Laisvės al. 76, palikdamas tik skyrių Laisvės al. 16, kuriame turėjo du kambarius ir devynis tarnautojus.
1940 m. birželio 14 d. iš varžytynių parduota dalis I. Jasvoino firmos turto: automatinė kasa, aštuoniolika radijo aparatų už bendrą 260 litų sumą (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 1431, l. 1–128). Nepaisant sunkumų I. Jasvoino foto, radijo prekyba toliau veikė, o fotoplokštelių ir fotopopieriaus dirbtuvė net buvo plėtojama.
Iš taip pat finansinių sunkumų kamuojamo sklypo Laisvės al. 16 savininko Berta Jasvoinienė už 35 tūkst. litų įsigijo dalį sklypo kieme, kur buvo plėtojamos minėtos dirbtuvės. Ji 1940 m. kovo 15 d. skundėsi, kad sklypas Kauno miesto įkainojimo komisijos įkainotas per brangiai (109 230 litų), jis vertas tik tiek, kiek ji mokėjusi A. Lapinui, trobesiai seni, naudojami tik sandėliavimui ir pelno neduoda (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 3101, l. 15).
Iš daktaro A. Lapino 1938 m. pranešimo apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 16 (dar prieš jo sklypo pardavimą Louis’ui de Choiseul Goufierui ir B. Jasvoinienei) matyti, kad I. Jasvoinas nuomojosi pirmame aukšte keturių kambarių butą be centrinio šildymo ir du kambarius parduouvei.
Pirmame aukšte keturiuose kambariuose taip pat buvo įsikūręs „Baltijos Lloydo“ emigracijos biuras, po du kambarius nuomojosi „Atžalos“ knygynas ir Antano Markevičiaus moterų drabažių siuvykla (šiame pastate XX a. ketvirtajame dešimtmetyje taip pat veikė Janinos Jankauskienės moterų drabužių siuvykla ir A. Abromickio siuvykla), buvo Chaimo Dembovičiaus, turėjusio kepurių parduotuvę kitoje gatvės pusėje, penkių kambarių butas. Antrame aukšte šešis kambarius nuomojosi advokatas Jokūbas Robinzonas, penkis kambarius vaistininkas Avzeris Mogilevskis, trečiame aukšte – šešis kambarius nuomojosi Kauno burmistras A. Merkys, penkis kambarius – advokatas Simonas Rachmilevičius, salkoje du kambarius nuomojosi atsargos brigados generolas Aleksandras Kurkauskas (KRVA, f. 209, ap. 4, b. 670, l. 1).
Knygyno verslo subtilumai
Vienas garsiausių aprašomame pastate įsikūrusių nuomininkų buvo „Atžalos“ knygynas. Petro Liutkaus ir Vytauto Montvilo vadovaujamas kooperatinis knygynas (veikė nuo 1938 m. balandžio iki 1941 m.) buvo įsikūręs pastato kairėje dalyje. Nuo 1942 m. ten veikė „Dirvosv“ bendrovės knygynas, užėmęs daugiau patalpų negu jo pirmtakas, nes dar prieš jam įsikuriant buvo panaikintos pertvaros.
„Atžalos“ knygyne buvo prekiaujama ne tik knygomis, bet ir rašomąja medžiaga, keramikos dirbiniais, dažais ir apmušalais, prie knygyno taip pat veikė iškabų, antspaudų ir jų graviravimo dirbtuvėlė. Dažais ir apmušalais pradėta prekiauti nuo 1939 m. rugsėjo, kai knygyno patalpos buvo šiek tiek padidintos ir jis gavo dvi vitrinas. Iki tol du knygyno nuomojami kambariai buvo tik su vienu langu.
Savininkai skundėsi mokesčių inspekcijai, kad gauna gerokai mažiau pelno, nei jiems nustatyta, ir dėl per didelio pelno procento. Didesnis pelno procentas, kaip teigiama mokesčių inspekcijos atsakyme, nustatytas todėl, kad knygyne buvo prekiaujama dažais ir apmušalais (savininkai tikina iš to didelio pelno negavę), o patys savininkai buvę ne visai sąžiningi pateikdami skaičius (KRVA, f. 209, ap. 2, b. 2104, l. 1–15).
„Atžalos“ knygyno išskirtinis bruožas buvo jo leidyklos ir laikraščio „Diena“ bendradarbiavimas. „Diena“ skatino pirkti „Atžalos“ knygyno išleistas knygas ir pigiau užsisakyti laikraštį.
„Atžalos“ savininkai išleido keletą užsienio rašytojų romanų, iš kurių populiariausias buvo japonų rašytojo Kenjirō Tokutomi romanas „Samurajaus duktė“ (1938), išverstas S. Paulausko. Tas pats S. Paulauskas išvertė „Atžalos“ knygyno išleistą Hedvigos Courths–Mahler romaną „Gražioji ispanė“ (1939) ir T. Dolengos-Mostovičiaus romaną „Genijus“ (1939). Kitą šio raytojo romaną „Nikodemo Dyzmos karjera“, 1938 m. išleistą „Atžalos“ knygyno, išvertė Juozas Kruminas. Su „Atžalos“ ženklu taip pat išleista praktiška statyboms skirta knyga „Kaimo plytinės įrengimas“ (1939).
Skolų liūne
1939 m. lapkričio 28 d. skolų spaudžiamas A. Lapinas didžiąją činšo teisėmis valdomą sklypo Laisvės al. 16 dalį (917 kv. m) su trijų aukštų namu pardavė Prancūzijos piliečiui, Platelių dvaro savininkui L. de Ch. Goufierui už 525 tūkst. litų. Jau įsigijęs šią nuosavybę Platelių dvaro savininkas atsitokėjo, kad sumokėjo per brangiai, prašė Kauno miesto mokesčių inspekciją sumažinti įsigyto nekilnojamojo turto įkainojimą iki 405 tūkst. litų, bet mokesčių inspekcija nenusileido.
Taip pat nesumažinta mokesčių inspekcijos įkainota likusios A. Lapino sklypo dalies (865 kv. m), parduotos B. Jasvoinienei, vertė (pirko už 35 tūkst. Lt, o įkainota 109 230 Lt).
Buvusio savininko tai neguodė, nes ir pardavęs turtą jis nepadengė visų įsiskolinimų, nors jie ir buvo padalyti solidariai A. Lapinui, Benui Lapinui ir Ginder Burak-Lapinaitei, o Kauno žydų liaudies bankas ir bendrovė „Anglikoks“ savo mokestinių pretenzijų atsisakė (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 3101, l. 5–21).
Naujausi komentarai