Apsisuko ratas

Ko gero, kiekvienas aktorius trokšta užlipti ant scenos ir atsiimti „Oskarų“ apdovanojimų statulėlę, kuria JAV kino meno ir mokslo akademija kasmet įvertina labiausiai nusipelniusiuosius kino pramonės atstovus. Pasaulio botanikų siekiamybė – „Marsh“ apdovanojimas, kurį teikia Tarptautinis Botanikos sodų konsorciumas (angl. Botanic Gardens Conservation International, BGCI) kartu su „Marsh“ labdaros fondu.

„Tai vienas reikšmingiausių įvertinimų pasaulio botanikos sodų bendruomenėje. Galima sakyti, botanikų „oskarai“, – kalbėjo buvusi VDU Botanikos sodo darbuotoja, VDU Švietimo akademijos dėstytoja, VDU STEAM didaktikos centro direktorės pavaduotoja dr. V. Vančugovienė, sykį jau dalyvavusi prestižinėje ceremonijoje Varšuvoje.

Jauna, nepatyrusi VDU studentė tąkart su didžiuliu susižavėjimu stebėjo šios srities „sunkiasvorius“ iš viso pasaulio ir mintyse kartojo: norėčiau ir aš taip! Edukatorės istorija – ne animacinis filmukas, o jos svajonę išpildė ne lydeka ir ne auksinė žuvelė. Apdovanojimas, kurį kiek daugiau nei prieš savaitę Vesta atsiėmė vienuoliktajame Tarptautiniame edukacijos botanikos sodų kongrese Seule – jos meistrystės įvertinimas. Nežemiškos jėgos čia neprisidėjo nė mažuoju piršteliu.

Lemtis: kažkada stebėjusi, kaip apdovanojimą atsiima kiti, šiemet Vesta ir pati buvo apdovanota. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Įvertinti darbai

„Dariau, dariau ir, atrodo, pavyko“, – dr. V. Vančugovienė su šypsena prisiminė lemtingą laišką, įkritusį į jos e. pašto dėžutę.

Akimis greitai permetusi tekstą, Vesta suprato, kad yra viena iš galimų prestižinės nominacijos kandidačių. Tik vėlai vakare, kai darsyk prisėdo prie teksto, mokslininkei tapo aišku, kad ji – laureatė.

„Už ką gavau apdovanojimą? Ne tik už edukacinę veiklą, bet ir už tai, kad įrodžiau botanikos sodo naudą ugdymo procese“, – V. Vančugovienė džiaugėsi, kad jos veiklose tiek „Marsh“ labdaros fondas, tiek BGCI profesionalų komanda įžvelgė didelę prasmę. – Būtų smagu, kad taip, kaip mane kažkada, ir aš įkvėpčiau kitus savo pavyzdžiu.“

Mokslininkė, kurios dėka Lietuvos vardas pirmą kartą suskambo tokio masto renginyje, inicijavo ir įgyvendino ne vieną reikšmingą edukacinį projektą, kartu su komanda atstovavo Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje, o pandemijos metu sklandžiai ir originaliai pritaikė nuotolines edukacijas. Vestos sukurti ir pritaikyti mokymo modeliai, jungiantys biologiją, edukologiją ir praktinį mokymą, šiandien pripažįstami kaip lengvai adaptuojami ir kitose pasaulio edukacinėse sistemose.

Atsivėrė dangus

Švietimo srities novatorė savo mokslinį kelią pradėjo nuo molekulinės biologijos, o edukatorės karjerą – nuo VDU Botanikos sodo, kur aktyviai ėmėsi gamtamokslinio ugdymo.

„Darbas VDU Botanikos sode buvo labai įvairus. Paslaugų ir edukacijų skyriuje turėjau nemažai atsakomybių. Daugiausia laiko užėmė organizuoti edukacines programas vaikams, paaugliams, jas įgyvendinti“, – suderinusi studijas su darbu VDU Botanikos sode, V. Vančugovienė suprato, kad jai labai įdomus pats ugdymo procesas – vaikų mokymasis, žinių įsisavinimas, įpročių formavimas.

Įgijusi VDU biologijos bakalaurą, magistrui pasirinkusi molekulinę biologiją, Vesta nusprendė baigti dar ir pedagogikos kvalifikacines studijas, kur, kaip sako pati, jai atsivėrė dangus.

„Pamačiau tiek daug dalykų, kurie iki tol buvo nežinomi, neatrasti. Ugdymo procesas man tapo labai įdomus, – nutarusi siekti daktaro laipsnio, moteris pasirinko edukologijos studijas, o disertacijai – temą, leidusią atskleisti botanikos sodo įtaką mokymosi procese. – Mums neretai atrodo, kad vaikai botanikos sode tiesiog smagiai leidžia laiką. Norėjau įrodyti, kad edukacijos botanikos soduose turi ir pridėtinę vertę.“

Mokymas pasitelkiant patirtį

Į savo tyrimą, kuris buvo dalis disertacijos, mokslininkė įtraukė devintokus. Su jais vyko keturi praktiniai ir du paruošiamieji, apibendrinamieji užsiėmimai. Ką per juos veikė? Nagrinėjo fotosintezę! Sakysite, žinote, kas tai yra, ir, gūglo paieškoje suvedę raktinį žodį, tarsi „Tėve mūsų“ išpyškinsite apibrėžimą: fotosinteze vadinamas procesas, kurio metu organizmai iš neorganinių medžiagų gamina organines, naudodami saulės šviesos energiją.

„Tą patį, jei paklausčiau, turbūt atsakytumėte ir jūs. Galbūt net pasakytumėte lygtį. O jei nertume gylin?“ – V. Vančugovienė kilstelėjo antakį.

Pradėjusi tyrimą edukatorė įsitikino, kad minėtą fotosintezės procesą ne visai teisingai traktuoja ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, todėl ėmė kelti, regis, savaime suprantamus klausimus, vedančius į gilesnį pažinimą: kam reikalinga fotosintezė ir kas mums iš to?

„Tai kas mums iš to?“ – pakartojau ir laukiau, ką atsakys dr. V. Vančugovienė. Fotosintezė – gyvybės procesų pagrindas. Kai to nesuprantame ir nevertiname, kyla ekologinių problemų, tokių kaip miškų ir rūšių nykimas, tarša. Kai į procesą žiūrime ne tik kaip į apibrėžimą vadovėlyje, elgsena keičiasi.

„Su tyrime dalyvavusiais devintokais diskutavome, ko reikia augalui, kad jis išgyventų. Grupės pasirinko skirtingas sąlygas, eksperimentus. Auginome augalus be žemės, žiūrėjome, kaip jie išgyvena be vandens. Moksleiviai montavo skėčius, skydus, stebėjo, kas vyksta su augalais, kai šie negauna saulės. Tai tik dalis veiklų, kurios buvo įgyvendintos VDU Botanikos sode“, – pasakojo V. Vančugovienė.

Įtraukios edukacijos

Tokiu pat principu – pasitelkiant patirtis, anot VDU STEAM didaktikos direktoriaus pavaduotojos, vyksta ir edukacinės programos VDU Botanikos sode. Veiklos čia organizuojamos įvairaus amžiaus moksleiviams, jei susidaro grupės – ir suaugusiesiems.

Tyrėjai patys atlieka įvairias chemines reakcijas, gamina aromatines druskas, augina kristalus. Čia randama atsakymų, kodėl kaktusai spygliuoti, atskleidžiamos rūgštinių ir šarminių tirpalų spalvų kaitos paslaptys, susipažįstama su viso pasaulio augalų įvairove, tyrinėjami vandens lašo gyventojai. Aktyvią edukaciją mėgstantys moksleiviai kviečiami dalyvauti orientacinėse varžybose, įvairiose teminėse ir apžvalginėse ekskursijose. Vasaromis VDU Botanikos sode vyksta stovyklos.

Mokymasis turi vykti pasitelkiant patirtį – atliekant bandymus, eksperimentus, diskutuojant, dirbant grupėse, o mokymas turi būti gyvas, įtraukus.

„Mokymasis turi vykti pasitelkiant patirtį – atliekant bandymus, eksperimentus, diskutuojant, dirbant grupėse, o mokymas turi būti gyvas, įtraukus. VDU Botanikos sodas turi daug erdvių, kad jis būtent toks ir būtų. Tai paukščių klasė, edukacinis daržas, oranžerija ir t. t., –  V. Vančugovienė džiaugėsi, kad toks ugdymo formatas tampa vis populiaresnis, o botanikos sodas – atviresnis. – Žinote, ginant disertaciją manęs paklausė, ko mes galime išmokti lauke. Vienareikšmiškai – visko! Pirmiausia – gamtos mokslų. Iš vandens telkinių atspindžių – fizikos. Iš augalų formų – geometrijos. O kur dar lietuvių kalba su eilėmis ar sakmėmis apie augalus! Sąsajų galima rasti visur.“

Amžina studentė

Dirbdama VDU Botanikos sode Vesta ne tik kūrė edukacijas, bet ir pati jas vedė. Turėjo ir ūgtelėjusių moksleivių, ir pyplių pradinukų grupes. Pastarųjų auditorija, ko gero, įdomiausia. Pradinukai smalsūs, jiems kyla milijonai klausimų, į kuriuos reikia rasti tiek pat atsakymų. Su vyresniais esą kiek kitaip.

„Paauglystė“ – šis žodis mokslininkės lūpose nenuskambėjo kaip nuosprendis. „Smagiausia, kai moksleiviai, mokytojų pristatyti kaip blogiukai, per aktyvias veiklas ima ir atranda save. Gal ir nepakeiti jų pasaulio, bet pastūmėji į geresnę pusę. Tai didžiulė laimė“, – sakė Vesta.

Laimę ji randa net ir nebedirbdama VDU Botanikos sode. Veikiausiai todėl, kad ryšys su šia vieta nenutrūko. Nors dabar ji ruošia būsimus pradinių klasių mokytojus ir STEAM pedagogus, į savo ankstesnę darbovietę užsuka. Kartais – su studentais, kartais – viena.

„Vaikščioti kaip lankytoja nemoku. Viena vertus, man čia darbas, kita vertus, namai. Labai gražu, jauku. Visada tikėjau tuo, ką darome. Tebetikiu ir dabar“, – V. Vančugovienė dėkinga likimui už buvusius gyvenimo etapus, gautas pamokas ir naujas galimybes augti. Smalsaudama klustelėjau, ar tai užuomina apie tolesnes studijas.

„Yra įvairių minčių. Šiaip tai aš mokausi ir dabar. Prieš kiekvieną semestrą studentams sakau, kad ne tik jie atėjo išmokti, bet ir aš“, – baigdama pokalbį VDU Švietimo akademijos dėstytoja ragino neprarasti smalsumo. Būti smalsiems nepriklausomai nuo amžiaus. Tarp visų darbų bent minutę stabtelėti, nueiti į sodą, parką, mišką ir apsidairius įvertinti, ką turime.