Kauno „Herojaus“ mokyklos literatūros mokytoja Dovilė Pelegrimė sako: „Mano mėgstamas rašytojas Harukis Murakamis yra pasakęs: reikia perskaityti daug šlamšto, kad atrastum gerą dalyką.“

Kokie yra vaikų ir paauglių skaitymo įpročiai? Kaip atrasti gerą literatūrą ir kaip išsiugdyti įprotį skaityti? Apie visai tai – pokalbis su D.Pelegrime.

– Mokytoja, ar vaikams ir paaugliams knygų skaitymas yra pomėgis, ar prievolė?

– Kai kuriems pomėgis, tačiau, apskritai, kol kas labiau prievolė. Bent jau sukurtas toks įvaizdis. Vaikams ir paaugliams atrodo, kad yra daug įvairių dalykų, ką galima veikti be knygų skaitymo.

Mūsų mokykloje būna literatūros pamokų, kai 45 min. intensyviai skaitome. Daugelį apima mieguistumas, jie labiau norėtų atsiversti internetą ir kažką pasižiūrėti, paskaitinėti ekrane. Kitaip tariant, renkasi lengvąją skaitymo formą. Tačiau, be abejo, yra paauglių, kurie skaito su malonumu.

–  Kodėl, jūsų nuomone, daugumai paauglių knygos yra labiau prievolė, o ne pomėgis? Kodėl skaitant knygą apima mieguistumas?

– Jie neturi gerų skaitymo įpročių ir dėl to nenueina kelio iki gerų kūrinių. Reikia skaityti, kad suprastum, ką tu mėgsti.

Kokia nuomonė paprastai yra formuojama mokykloje? Kad yra privaloma literatūra, kurią reikia perskaityti. Tai vaikams ir paaugliams skamba gana nuobodžiai. Be to, jie nežino, kada skaityti, jie netreniruoja šių dalykų, o skaitymas yra labai gerai ištreniruojamas įprotis.

Taip ir nutinka: kai tu neturi įpročių, pavyzdžiui, išsivalyti dantis, nusiprausti ir t.t., to ir nedarai. Lygiai tas pats ir su skaitymu.

Jei paauglys žinotų, kad jo dienos rutinoje 15 min. skiriama skaitymui, atsirastų įprotis.

– Ar 15 min. yra optimalus laikas pradėti skaityti, pradėti treniruoti savo įpročius?

– Taip. Mokykloje paprastai skaitome ne pagal laiką, o pagal puslapių skaičių – penki puslapiai per dieną tam tikru laiku. Tai tampa kaip sporto treniruotė, kaip mankšta. Jei tu kas rytą darai mankštą, kūnas prie to įpranta. Vaikas ir paauglys taip pat įpranta ir skaityti.

Dovilė Pelegrimė. M. Plepio nuotr.

– Ar frazė „privaloma perskaityti literatūra“ negąsdina vaikų ir paauglių?

– Paauglio intencija yra prieštarauti. Bet kokiu atveju. Tad prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti. Kalbant apie pačią literatūrą, svarbu, kaip ji pateikiama. Mes tai darome kiek kitaip, nei tik siūlydami vaikams perskaityti kūrinį.

Vienas iš pavyzdžių – Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“. Kūrinio tema yra kaltė. Klasėje suformuojame komandas ir tekstą naudojame kaip medžiagą tam tikroms idėjoms išreikšti. Skaityti apsakymą nėra prievolė, tačiau jei vaikai jo neperskaitys, neras argumentų, kurių jiems reikia užduočiai. Kitaip tariant, tekstą padarome priemone, kurios reikia pamokai.

– Kokius kūrinius vaikai ir paaugliai mėgsta skaityti?

– Labai priklauso nuo to, ar turi suformuotą literatūrinį skonį. Paaugliai mėgsta serialais paremtą literatūrą, mat dabar populiaru rašyti kūrinius pagal platformos „Netflix“ rodomus serialus. Taip pat paaugliai mėgsta fantastiką.

Dar labai populiarus žanras – komiksai. Tai – alternatyva lengvajam skaitymui tiek turinio prasme, tiek forma.

Pastebėjau, kad vaikai mėgsta skaityti anglų kalba ir nesvarbu, kokią literatūrą. Ši kalba sklinda iš ekranų, paaugliai socialiniuose tinkluose ja bendrauja su bendraamžiais iš užsienio. Jiems anglų kalba yra kaip variklis tęsti savo gerų įpročių formavimą.

– Neprieštaraujate, kai išgirstate, ką skaito vaikai, kad tarp jų skaitinių tik prasta literatūra?

– Viena vertus, man, kaip literatūros mokytojai, tai gal ir skaudus smūgis. Yra kūrinių, kurių nuo pat mažų dienų aš neleisdavau skaityti – tikrąja to žodžio prasme. Kita vertus, yra ir kitas metodas. Šiemet su savo auklėtiniais, kurie yra septintokai ir mėgstanti skaityti klasė, atlikome savotišką mokslinį darbą.

Yra gana lengvo skaitymo literatūros serija „Nevykėlio dienoraštis“. Ką ta serija daro paauglių skaitymo įpročiams? Remdamiesi ja, ieškojome atsakymų, kodėl yra suformuota nuomonė, kad tai – prasta literatūra? Kodėl vaikai ją mėgsta, o mokytojai – nelabai?

Tam, kad vaikas suprastų, ką jis nori skaityti, reikia skaityti daug ir įvairių dalykų. Negali užsifiksuoti, kad šita literatūra yra bloga, o ši – ne. Reikia visko. Tada ir ateis laikas, kai jie pasirinks, ką iš tiesų nori skaityti.

– Kokias knygas, kokią literatūrą rekomenduotumėte rinktis vaikams ir paaugliams?

– Rekomenduočiau vadinamuosius miksus. Dabar yra populiarūs detektyvai, paaugliai mėgta ir klasikinius detektyvus. Neseniai klasėje skaitėme Richardo Bacho knygą „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“. Atrandame dalykų iš privalomos skaityti literatūros sąrašo, kuri jiems įdomi. Paaugliams taip pat patinka George'as Orwellas, Williamo Geraldo Goldingo „Musių valdovas“.

M. Plepio nuotr.

Tačiau tai – tik bendri pastebėjimai, tinkantys ne visiems. Rekomenduojant kūrinį svarbu žinoti, kam rekomenduoji, atsižvelgti į asmenybę.

Apskritai, labai rekomenduoju įvairius dalykus. Jei matau, kad vaikas ar paauglys dar neturi gerų skaitymo įpročių, pradedu nuo komiksų žanro, kad jis pajustų sėkmę ir perskaitytų kuo daugiau dalykų, pamėgtų skaityti.

Jei paauglys yra adekvatus ir gali ieškoti argumentų – jau galima siūlyti ir didesnę savo turiniu literatūrą.

Paauglio intencija bet kokiu atveju prieštarauti. Tad, prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti.

– Kokia jūsų nuomonė apie audioknygas, knygų skaitykles, kurias vis dažniau renkasi suaugusieji? Audioknyga patogi vairuojant, elektroninė skaityklė užima mažiau vietos ir ne tokia sunki keliaujant lėktuvu.

– Suaugęs žmogus yra adekvatus ir žino, kodėl jis naudoja šias priemones: dėl laiko stokos, dėl kelionių lėktuvais. Vaikui yra truputėlį kitaip, jis neturi priežasčių naudoti šias priemones.

Audio- ir elektroninės knygos visų pirma patogios naudoti, tačiau pirmumą teikčiau popierinėms knygoms. Skaitant popierinę knygą formuojasi kiti įgūdžiai, tu vartai puslapius, gali pasižymėti tam tikrus dalykus, matai, kiek knygos jau perskaitei. Tai paprasti, elementarūs, tačiau svarbūs dalykai. Atsiranda kitas kontaktas su knyga.

Tačiau yra vaikų, kurie geriau girdi, nei mato tekstą. Tada galima laviruoti tarp audio- ir popierinės knygos. Audio- ir elektroninė knyga nėra blogai, jei tai nenuolatinis dalykas. Visur reikia pusiausvyros.

– Ar pakankamai išleidžiama vaikų ir paauglių literatūros? Kiek iš jos – lietuvių autorių, kiek – verstinės?

M. Žičkaus nuotr.

– Lietuvių autorių nelabai daug. Mūsų mėgstamas autorius – Tomas Dirgėla, jo kūrinius vaikams skaityti lengva. Yra keletas autorių iš naujesnių, kurie vaikams patinka, kurie formuoja tam tikrą literatūrinį skonį.

Verstinių kūrinių taip pat yra. Man, kaip literatūros mokytojai, ne visada patinka vertimai, bet tai subjektyvus dalykas. Dabar yra tikrai užtektinai galimybių skaityti užsienio literatūrą anglų kalba, užsisakyti ir atsisiųsti knygą. Pasirinkimas didelis.

Leidėjai skiria daug dėmesio vizualumui – knygos gražios, patrauklios. Vaikams ir paaugliams tai labai svarbu. Man atrodo, bendra padėtis nebloga.