Kokie yra vaikų ir paauglių skaitymo įpročiai? Kaip atrasti gerą literatūrą ir kaip išsiugdyti įprotį skaityti? Apie visai tai – pokalbis su D.Pelegrime.

– Mokytoja, ar vaikams ir paaugliams knygų skaitymas yra pomėgis, ar prievolė?

– Kai kuriems pomėgis, tačiau, apskritai, kol kas labiau prievolė. Bent jau sukurtas toks įvaizdis. Vaikams ir paaugliams atrodo, kad yra daug įvairių dalykų, ką galima veikti be knygų skaitymo.

Mūsų mokykloje būna literatūros pamokų, kai 45 min. intensyviai skaitome. Daugelį apima mieguistumas, jie labiau norėtų atsiversti internetą ir kažką pasižiūrėti, paskaitinėti ekrane. Kitaip tariant, renkasi lengvąją skaitymo formą. Tačiau, be abejo, yra paauglių, kurie skaito su malonumu.

–  Kodėl, jūsų nuomone, daugumai paauglių knygos yra labiau prievolė, o ne pomėgis? Kodėl skaitant knygą apima mieguistumas?

– Jie neturi gerų skaitymo įpročių ir dėl to nenueina kelio iki gerų kūrinių. Reikia skaityti, kad suprastum, ką tu mėgsti.

Kokia nuomonė paprastai yra formuojama mokykloje? Kad yra privaloma literatūra, kurią reikia perskaityti. Tai vaikams ir paaugliams skamba gana nuobodžiai. Be to, jie nežino, kada skaityti, jie netreniruoja šių dalykų, o skaitymas yra labai gerai ištreniruojamas įprotis.

Taip ir nutinka: kai tu neturi įpročių, pavyzdžiui, išsivalyti dantis, nusiprausti ir t.t., to ir nedarai. Lygiai tas pats ir su skaitymu.

Jei paauglys žinotų, kad jo dienos rutinoje 15 min. skiriama skaitymui, atsirastų įprotis.

– Ar 15 min. yra optimalus laikas pradėti skaityti, pradėti treniruoti savo įpročius?

– Taip. Mokykloje paprastai skaitome ne pagal laiką, o pagal puslapių skaičių – penki puslapiai per dieną tam tikru laiku. Tai tampa kaip sporto treniruotė, kaip mankšta. Jei tu kas rytą darai mankštą, kūnas prie to įpranta. Vaikas ir paauglys taip pat įpranta ir skaityti.

Dovilė Pelegrimė. M. Plepio nuotr.

– Ar frazė „privaloma perskaityti literatūra“ negąsdina vaikų ir paauglių?

– Paauglio intencija yra prieštarauti. Bet kokiu atveju. Tad prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti. Kalbant apie pačią literatūrą, svarbu, kaip ji pateikiama. Mes tai darome kiek kitaip, nei tik siūlydami vaikams perskaityti kūrinį.

Vienas iš pavyzdžių – Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“. Kūrinio tema yra kaltė. Klasėje suformuojame komandas ir tekstą naudojame kaip medžiagą tam tikroms idėjoms išreikšti. Skaityti apsakymą nėra prievolė, tačiau jei vaikai jo neperskaitys, neras argumentų, kurių jiems reikia užduočiai. Kitaip tariant, tekstą padarome priemone, kurios reikia pamokai.

– Kokius kūrinius vaikai ir paaugliai mėgsta skaityti?

– Labai priklauso nuo to, ar turi suformuotą literatūrinį skonį. Paaugliai mėgsta serialais paremtą literatūrą, mat dabar populiaru rašyti kūrinius pagal platformos „Netflix“ rodomus serialus. Taip pat paaugliai mėgsta fantastiką.

Dar labai populiarus žanras – komiksai. Tai – alternatyva lengvajam skaitymui tiek turinio prasme, tiek forma.

Pastebėjau, kad vaikai mėgsta skaityti anglų kalba ir nesvarbu, kokią literatūrą. Ši kalba sklinda iš ekranų, paaugliai socialiniuose tinkluose ja bendrauja su bendraamžiais iš užsienio. Jiems anglų kalba yra kaip variklis tęsti savo gerų įpročių formavimą.

– Neprieštaraujate, kai išgirstate, ką skaito vaikai, kad tarp jų skaitinių tik prasta literatūra?

– Viena vertus, man, kaip literatūros mokytojai, tai gal ir skaudus smūgis. Yra kūrinių, kurių nuo pat mažų dienų aš neleisdavau skaityti – tikrąja to žodžio prasme. Kita vertus, yra ir kitas metodas. Šiemet su savo auklėtiniais, kurie yra septintokai ir mėgstanti skaityti klasė, atlikome savotišką mokslinį darbą.

Yra gana lengvo skaitymo literatūros serija „Nevykėlio dienoraštis“. Ką ta serija daro paauglių skaitymo įpročiams? Remdamiesi ja, ieškojome atsakymų, kodėl yra suformuota nuomonė, kad tai – prasta literatūra? Kodėl vaikai ją mėgsta, o mokytojai – nelabai?

Tam, kad vaikas suprastų, ką jis nori skaityti, reikia skaityti daug ir įvairių dalykų. Negali užsifiksuoti, kad šita literatūra yra bloga, o ši – ne. Reikia visko. Tada ir ateis laikas, kai jie pasirinks, ką iš tiesų nori skaityti.

– Kokias knygas, kokią literatūrą rekomenduotumėte rinktis vaikams ir paaugliams?

– Rekomenduočiau vadinamuosius miksus. Dabar yra populiarūs detektyvai, paaugliai mėgta ir klasikinius detektyvus. Neseniai klasėje skaitėme Richardo Bacho knygą „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“. Atrandame dalykų iš privalomos skaityti literatūros sąrašo, kuri jiems įdomi. Paaugliams taip pat patinka George'as Orwellas, Williamo Geraldo Goldingo „Musių valdovas“.

M. Plepio nuotr.

Tačiau tai – tik bendri pastebėjimai, tinkantys ne visiems. Rekomenduojant kūrinį svarbu žinoti, kam rekomenduoji, atsižvelgti į asmenybę.

Apskritai, labai rekomenduoju įvairius dalykus. Jei matau, kad vaikas ar paauglys dar neturi gerų skaitymo įpročių, pradedu nuo komiksų žanro, kad jis pajustų sėkmę ir perskaitytų kuo daugiau dalykų, pamėgtų skaityti.

Jei paauglys yra adekvatus ir gali ieškoti argumentų – jau galima siūlyti ir didesnę savo turiniu literatūrą.

Paauglio intencija bet kokiu atveju prieštarauti. Tad, prieš tai, kas yra privaloma, jiems irgi norisi prieštarauti.

– Kokia jūsų nuomonė apie audioknygas, knygų skaitykles, kurias vis dažniau renkasi suaugusieji? Audioknyga patogi vairuojant, elektroninė skaityklė užima mažiau vietos ir ne tokia sunki keliaujant lėktuvu.

– Suaugęs žmogus yra adekvatus ir žino, kodėl jis naudoja šias priemones: dėl laiko stokos, dėl kelionių lėktuvais. Vaikui yra truputėlį kitaip, jis neturi priežasčių naudoti šias priemones.

Audio- ir elektroninės knygos visų pirma patogios naudoti, tačiau pirmumą teikčiau popierinėms knygoms. Skaitant popierinę knygą formuojasi kiti įgūdžiai, tu vartai puslapius, gali pasižymėti tam tikrus dalykus, matai, kiek knygos jau perskaitei. Tai paprasti, elementarūs, tačiau svarbūs dalykai. Atsiranda kitas kontaktas su knyga.

Tačiau yra vaikų, kurie geriau girdi, nei mato tekstą. Tada galima laviruoti tarp audio- ir popierinės knygos. Audio- ir elektroninė knyga nėra blogai, jei tai nenuolatinis dalykas. Visur reikia pusiausvyros.

– Ar pakankamai išleidžiama vaikų ir paauglių literatūros? Kiek iš jos – lietuvių autorių, kiek – verstinės?

M. Žičkaus nuotr.

– Lietuvių autorių nelabai daug. Mūsų mėgstamas autorius – Tomas Dirgėla, jo kūrinius vaikams skaityti lengva. Yra keletas autorių iš naujesnių, kurie vaikams patinka, kurie formuoja tam tikrą literatūrinį skonį.

Verstinių kūrinių taip pat yra. Man, kaip literatūros mokytojai, ne visada patinka vertimai, bet tai subjektyvus dalykas. Dabar yra tikrai užtektinai galimybių skaityti užsienio literatūrą anglų kalba, užsisakyti ir atsisiųsti knygą. Pasirinkimas didelis.

Leidėjai skiria daug dėmesio vizualumui – knygos gražios, patrauklios. Vaikams ir paaugliams tai labai svarbu. Man atrodo, bendra padėtis nebloga.

Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir septyniolika pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B.Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B.Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.

Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B.Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje vyks rugsėjo 30–spalio 1 d. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų ir baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).

Pokalbis su B.Shirin – ne tik apie būsimąją premjerą.

– Ką jums simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?

– Kai buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis. Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai buvau Niujorke, man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.

Kai su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno. Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.

Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, kad ne. Man reikia skaityti ta kalba, kuria aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. Ta kalba, kuria aš jaučiu, yra lietuvių. Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, kad ji netinka, ja lyginami žmonės. Juk kiekviena tauta turi savo skausmą.

– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?

– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. Ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.

Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į lagaminą, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui. Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.

Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja, ir tai yra tiesa. Tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.

– Bella, ką reiškia būti litvaku?

– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką, ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.

– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti per kultūros iniciatyvas?

– Labai svarbu. Žmonės, ypač jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kuri pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.

Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje Antano Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas. Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.

Ta kalba, kuria aš jaučiu, yra lietuvių.

Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.

– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?

– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.

– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.

– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų Vyriausybė. Man skaudu. Aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė Immanuelis Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Tai kaip aš galiu juos smerkti?

– Ar humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?

– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai prisimenu jų girdėtus posakius... Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą. Kai nusižudė mano mama, po metų kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: esant tokio amžiaus ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.

Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.

Dokumentinę medžiagą kantatai menininkai pradėjo rinkti 2020 m., o jiems talkino archyvuose ne vieną valandą praleidęs Kauno jaunimas. Holokaustą išgyvenusių žydų, taip pat lietuvių liudijimų ir atsiminimų ieškota ir kitų šalių archyvuose. Be holokausto temos, „Kauno kantatos“ kūrėjams svarbios ir Sibiro tremtys, pokariu kentėjusių vilko vaikų likimai.

Atminties temas šiuolaikiškai pasakojantis kūrinys subūrė beveik 300 atlikėjų – Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daugelis kitų. Tokio masto ir kompleksiškumo kūrinys neįsivaizduojamas be choro – jų prie projekto prisijungė ne vienas. Tai ir Kauno valstybinis choras, ir „Cantate Domino“, ir vaikų kolektyvai. Taip pat solistai – Rafailas Karpis, Agnė Stančikaitė, Steponas Zonys, Tshegofatso Moeng (PAR), skaitovės Bella Shirin ir Violeta Rakauskaitė-Shtromas.

Kuriant „Kauno kantatą“ dirba aranžuotojas Jievaras Jasinskis, „Kaunas 2022“ atidarymo renginio režisierius Chrisas Baldwinas, dirigentas – šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaethesis“ įkūrėjas Karolis Variakojis.

„Reikia nusiteikti giliems apmąstymams, ateiti švaria galva. Tai nebus šou, o kūrinys, kuris privers susimąstyti ir atsiminti, galbūt kažką permąstyti iš naujo, interpretuoti istorinius dalykus, – sako dirigentas K.Variakojis. – „Kauno kantata“ – istorinės, filosofinės temos, ir visa tai bus įpinta į muzikinį, poetinį ir vizualų reiškinį. Nesitikėkite fejerverkų ir šviesų. To nebus.“

– Kūrinį įkvėpė asmeniniai kauniečių liudijimai, prisiminimai ir turtingas, daugialypis garsų pasaulis. Kūrinio autoriai klausia: ką reiškia žvelgti į kito veidą ir stoti į akistatą su savimi, akis į akį su savo žmogiškumu?

– Šiame projekte muzika ir dainos – priemonės, padedančios sukurti bendrystę ir surasti ryšius tarp skaudžių istorijų, užmegzti naują santykį su prieštaringa istorija.

– Kaip jūs pats įsitraukėte į projektą „Kauno kantata“ ir kodėl jis pasirodė įdomus?

– Į šį projektą įsitraukiau prasidėjus pirmajam karantinui, 2020 m., tad praėjo jau daug laiko. Tuo metu kaip tik buvau pradėjęs bendradarbiauti su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Prisijungti prie „Kauno kantatos“ man pasiūlė Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas. Pirmasis nuotolinis susitikimas vyko su režisieriumi Ch.Baldwinu, prodiusere Ina Pukelyte ir kitais kūrybinės komandos nariais. Buvo aiški tema, kūrėjai ir reikėjo priimti muzikinius sprendimus. Be to, mano pagrindinė veikla yra darbas su modernia, šiuolaikine muzika – manau, kad mano kandidatūra buvo pasiūlyta neatsitiktinai.

– Kalbant apie „Kauno kantatą“, koks tai kūrinys, kokių asociacijų jums kelia?

– Tai poetikos, filosofijos, muzikos, vizualumo mišinys. Pagrindinė jo tema – lietuvių dalyvavimas holokauste ir kartu kultūrinės terpės atskleidimas. Kantatą sudaro penkiolika dalių ir jas visas jungia daugiakultūrė tema. Kiekviena dalis yra individuali, skirtinga. Tai  bandymas aprėpti įvairius Kauno ir Lietuvos istorijos momentus ir pamėginti juos tam tikra seka sudėti.

Iš pačios kantatos yra įstrigęs momentas apie moterį, kuri, vedama žudyti, savo brangakmenius palieka sargybiniui ir tarp jų susikuria žmogiškas santykis.

– Jums pačiam dalyvavimas projekte suteikė naujų žinių, leido prisiliesti prie istorinės atminties – gilinotės į temą?

– Taip, tačiau gal labiau iš muzikinio konteksto. Tai ir žydų bendruomenės muzikinis gyvenimas, kai muzika skambėdavo daug kur. Iš pačios kantatos yra įstrigęs momentas apie moterį, kuri, vedama žudyti, savo brangakmenius palieka sargybiniui ir tarp jų susikuria žmogiškas santykis. Dviejų žmonių santykis. Man tas santykis labai įstrigo.

– Kūrinio žiūrovai galės klausytis ne sėdėdami vienoje vietoje, tačiau vaikščiodami. Ar toks formatas netriko jūsų, taip pat orkestro, kitų atlikėjų?

– Ne, netrikdo, nors dėl formato buvo daug diskusijų. Scenos išdėstymo architektūra yra kruopščiai apgalvota. Man atrodo, kad viskas bus labai organiška ir tiks.

– Kas jums pačiam suteikė daugiausiai džiaugsmo dirbant prie „Kauno kantatos“, o kas buvo didžiausias iššūkis?

– Daugiausia džiaugsmo man suteikė pažintis su Ch.Baldwinu. Tai  profesionalas, kuris sugeba dirbti su tokia didele komanda, išspręsti kiekvieną problemą. Jo profesionalumas, nuoširdumas turbūt man buvo pats įspūdingiausias dalykas ir patirtis, kaip reikia bendrauti tarpusavyje, kaip – iškilus problemų ir kaip sureguliuoti visą didelę komandą. Iššūkis – organizaciniai darbai. Atrodo, kad daug sunkiau viską suorganizuoti, nei atlikti. Sudėtinga surinkti kolektyvus, nes jų dalyvaus beprotiškai daug: ir mėgėjų chorų, ansamblių, ir orkestrų.

– „Kauno kantata“ jūsų kūrybiniame kelyje – išskirtinis savo masiškumu darbas?

– Turbūt taip atlikėjų prasme, organizavimu, projekto matomumu. Bet kūrinio kompleksiškumu – ne, kalbant apie muzikinę medžiagą, turinį.

– Esate vadinamas šiuolaikinės kartos dirigentu. Jūsų nuomone, koks yra šiuolaikinės kartos dirigentas?

– Iš kitų Lietuvos dirigentų išsiskiriu tuo, kad didžiąją dalį mano veiklos užima šiuolaikinės ir modernios muzikos autorių kūrinių dirigavimas, tai – ir mano įkurto ansamblio veikla. Man įdomūs ir lietuvių autoriai, lietuviškos premjeros, bet aš dirbu ir prie kitos muzikos, kuri man įdomi.

– Kas priklauso nuo dirigento?

– Labai daug, nors tikrai ne viskas. Nuo dirigento priklauso, kaip sugebėsi rasti kompromisą tarp skirtingų pozicijų, skirtingų nuomonių, taip pat ir muzikinių. Medijuoti procesą, kad jis būtų grįstas kompromisais. Tai ir teisingas dialogas, gera atmosfera, ir muzikantų, visos komandos nusiteikimas, taip pat kelias iki galutinio tikslo – koncerto, jo įgyvendinimo.

– Dirbate prie šiuolaikinės, modernios muzikos. „Kauno kantata“ – projektas apie atmintį, istoriją. Suderinate kūrinio temą su šiuolaikine muzika?

– Tema duoda impulsą muzikiniam naratyvui, kur nebūtinai yra tiesiogiai atspindima tema, – nutolsti nuo jos ir viskas virsta muzikiniu audiniu. Aš manau, kad tai nėra joks formalus vadovėlis, kurį skaitome ir išmokstame faktus. Tai epetizuotas pasakojimas, kur nueini į gėrėjimąsi žmogaus balsu, dainavimu, harmonija, sąskambiais ir pan. Pasitrauki nuo aiškių istorinių temų, o tai padaryti leidžia muzika.

Jo fotografijų paroda žymės „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ festivalį „Gatvės rokas“. Liepos 1 ir 2 d. Ramučių „Gatvės roko“ festivalyje dalyvaus grupės „Akli“, svečiai iš Latvijos „Dzelzs Vilks“, Augustė Vedrickaitė su programa „Rock me Good“, „Colours of Bubbles“ ir BIX, grupė „Skylė“ ir Aistė Smilgevičiūtė, jaunasis roko atlikėjas Rokas Mizeikis ir kt.

Roko kultūros festivalyje – parodos, gatvės menas, o programą Karmėlavos seniūnijoje vainikuos bendras Lietuvos ir Liuksemburgo menininkų – Algimanto Šlapiko ir Serge‘o Eckerio – aplinkos meno objektas „Skraidantys cepelinai / Flying Cepelinai“.

Pokalbis su R. Šeškaičiu – apie būsimą parodą, muzikos fotografijos užkulisius ir tai, kodėl renginiuose savo mobilųjį telefoną geriau laikyti kišenėje.

– Ko gali tikėtis parodos lankytojai, iš kokių muzikos renginių pristatomos fotografijos?

– Man labai sunku parodą diferencijuoti, nes spektras – platus. Apibendrintai galima pasakyti, kad tai garsiausių Lietuvoje vykstančių festivalių, muzikos grupių nuotraukos. Iš Kauno paroda toliau keliaus po mažąsias Europos kultūros sostines. Tik nežinau, ar spės aplankyti jas visas. Parodą surengti man padėjo „Kaunas 2022“ ir Lietuvos muzikantų asociacija AGATA.

Šios parodos tikslai yra du. Pirma, kad žmonės pasidomėtų naująja lietuviška muzika, kurios jie dar neatrado. Nors daugelis grupių mano nuotraukose neblogai žinomos, tačiau kartais tik Vilniaus burbule, o ne mažesniuose miesteliuose. Galbūt pavyks sudominti ir mažesnių miestelių žmones, sužadinti jų smalsumą, parodyti dėmesį regionams – kad jie lauktų tų atlikėjų ir žinotų juos.

Kitas momentas – paskatinti jaunus žmones atrasti tokią fotografiją. Tai irgi būdas, saviraiška – fotografuoti koncertus. Tokia fotografija Lietuvoje nelabai populiari, palyginti su reklamos, vestuvių fotografija.

– Kaip jūs pats atradote šį fotografijos žanrą?

– Fotografija susidomėjau maždaug prieš dešimtmetį atėjęs į Ramūno Danisevičiaus (žinomas Lietuvos spaudos fotografas – red. past.) parodą. Tada pamaniau, kad irgi norėčiau kažką panašaus daryti, kad tai visai įdomi tema. Nuo mažumės domėjausi muzika, man ji buvo labai artima. Taip visai netikėtai atradau savo gyvenimo veiklą ir jau dešimt metų tuo užsiimu.

– Antra vertus, visi mes esame truputį fotografai, per renginius išsitraukiantys savo mobiliuosius telefonus...

– Aš manau, kad tai šiek tiek blogai. Būdamas renginiuose pastebiu, kaip intensyviai žmonės bando fotografuoti telefonais ir vėliau nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose. Bet puikiai žinau iš savo patirties: kai fotografuoju renginį, negaliu jo išjausti taip, kaip jis pateikiamas auditorijai. Turi klausyti, pajausti, užsimerkęs svajoti. Jei pradedi fotografuoti, žiūrėti į renginį per telefono ekraną, atimi iš savęs tą malonumą, dėl kurio renginys ir vyksta. Juk jis tam, kad pasimėgautum.

Aš žmones suprantu – jie nori turėti prisiminimą, kur buvo. Tad nuspausti vieną kitą kadrą – nieko blogo. Tačiau kai žmonės filmuoja dainas, visą pasirodymą – nei jie vėliau tą koncertą žiūrės savo telefone, nei jis bus kokybiškas, o renginio žmogus taip ir liks nematęs. Nes ne žiūrėjo, ne klausėsi, o filmavo ar fotografavo. Jei tu sumoki už bilietą ir ateini į renginį, kurį nori pamatyti, tai kodėl iš savęs atimi galimybę?

R. Šeškaičio nuotr.

Geriau šiuos darbus palikti profesionalams, juolab kad telefonu kokybiškų nuotraukų nepadarysi – tam reikalinga gana rimta technika. Ypač jei viskas vyksta ne lauke, o uždaroje patalpoje. Vėliau koncerto nuotraukas bus galima pažiūrėti – jos bus pateiktos viešojoje erdvėje. Tad geriau renginiu mėgautis, o telefoną palikti kišenėje.

Žvelgiant iš kitos pusės, kažkam tai gali būti pradžia – taip žmogus gali susidomėti muzikos fotografija.

– Renginių, koncertų nuotraukos – populiarios, žmonės mėgsta žiūrėti viešojoje erdvėje publikuojamas fotogalerijas. Kaip manote, kodėl mums smalsu žiūrėti renginių nuotraukas – nesvarbu, ar buvome tame koncerte, ar ne?

Aš turiu galimybę būti ant scenos ir parodyti, kaip koncertas atrodo atlikėjo akimis. Žiūrovas niekada to negalės patirti, nes jis kitoje barikadų pusėje.

– Reikėtų paklausti žiūrovų. Mano pagrindinis tikslas – perteikti renginio emociją. Sulaukti emocijos piko, kurį kuria muzikantai, žmonės scenoje. Daugelį muzikantų per tuos dešimt metų esu matęs po dešimt ar daugiau kartų. Bet bandau pateikti kitu kampu, rasti momentą, kurį žiūrovas, galbūt, praleidžia.

Aš turiu galimybę būti scenoje ir parodyti, kaip koncertas atrodo atlikėjo akimis. Žiūrovas niekada to negalės patirti, nes jis kitoje barikadų pusėje. Per fotografiją jam atsiranda galimybė pažvelgti, kaip viskas atrodė atlikėjui. Arba tas pats atlikėjas – kaip jis atrodė iš arti, kokia buvo jo emocija, pikas. Tai įdomu.

– Dar viena koncertų, renginių pusė – žiūrovai. Jie taip pat atsiduria jūsų dėmesio centre?

– Žiūrovų emocijos yra galbūt 50 proc. viso renginio emocijos. Juk atlikėjas visada tas pats, o žiūrovai – kiti. Kartais energija, kurią sukuria žiūrovai, tampa koncerto esme.

– Per tuos dešimt metų nuotykių, matyt, patyrėte ir pats?

– Yra istorijų. Man per koncertą yra užsidegę plaukai, kai netyčia pakliuvau po pirotechnikos patranka, jos nepastebėjęs. Pataikė į pakaušį ir teko rankomis gesinti plaukus. Dabar atrodo linksmai, bet tada nebuvo labai juokinga.

Taip įvyko ir dėl patirties stokos. Labai pavojingas dalykas – vienas vaikštai prieblandoje, tamsoje, ne visada viskas matyti, o jei nesi pasiruošęs, neturi patirties – apie daug dalykų tiesiog nepagalvoji.

Buvo ir daugiau nuotykių: bandai lįsti po scena – kelnės suplyšta, užsikabini už ko nors. Viskas ateina su patirtimi, išmoksti tam tikrų dalykų, o kitą kartą dėl geresnio kadro negaila nei išsipurvinti, nei susiplėšyti.

Profesionalas: R. Šeškaitis pataria mėgautis renginiais, o ne gaudyti menkaverčius kadrus / M. Repečkos nuotr.

– Ir tada – išrinkti dėmesio vertus kadrus iš šimtų, o gal net 1 000 nuotraukų?

– Kiek kadrų padarai – priklauso nuo renginio, nuo jo apimties. Nuotraukų gali būti nuo kelių šimtų iki galbūt 2 000. Bet turiu vieną  taisyklę. Kai fotografuoju renginį – publikuoju vieną nuotrauką. Užsakovams, žinoma, atiduodu jų daugiau, tačiau savo socialiniame tinkle pasidaliju tik viena – pagrindine.

Viena fotografija siekiu parodyti, kas buvo reikšmingiausia, svarbiausia. Tad mano užduotis – tarp visų renginio nuotraukų atrasti tokį kadrą.

– Skamba kaip darbas darbe – atrasti vieną kadrą ne taip ir paprasta?

– Taip, atrinkti nuotraukas – kaip antrasis fotografo darbas, kita jo pusė. Tai labai svarbu. Tik per patirtį, ilgai stebėdamas išmoksti pamatyti tai, kas yra esmė.

– Kodėl tokia jūsų taisyklė – atrasti vieną kadrą?

– Labai sunku pasakyti, kodėl. Bet aš manau, kad tai man yra sudėtingiausias iššūkis – nuspręsti ir išrinkti vienintelį kadrą. Jo ieškant viskas ateina per pajautimą.

Be to, žiūrėti milijonus nuotraukų šiais laikais irgi niekas neturi laiko. Tad gal tokia taisyklė – iš praktinių sumetimų?

Kas? Kultūros festivalio „Gatvės rokas“ pradžia. R. Šeškaičio parodos atidarymas.

Kur? Ramučių kultūros centre.

Kada? Liepos 1 d. 18 val.

Neseniai Kulautuvoje jis pristatė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ finalinį renginį – kartu su kulautuviečiais kurtą spektaklį „Ar atgimsi tu nauja nata?“

Jį režisavęs aktorius sako, kad sulig finaliniu nusilenkimu spektaklis nesibaigė. Pusantrų metų trukęs kūrybinis procesas privertė pamąstyti ir apie tai, kuo skiriasi aktoriai – tie, kurie vaidybos mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir tie, kurie į sceną žengė iš savo kasdienybės, prie vaidybos prisilietė pirmą kartą.

Vien šiuo projektu neapsiribojo ir pokalbis su iš Kauno rajono Vilkijos kilusiu aktoriumi.

– Ar po šios premjeros nekilo minčių, kas yra profesionalus ir neprofesionalus aktorius, kokia tarp jų skirtis?

– Labai daug apie tai galvojau. Esu nemažai kalbėjęs su dėstytojais, kitais aktoriais, kurie statydavo operas ar miuziklus didžiuosiuose teatruose ir ne kartą iš jų girdėjau, kad sunkiausia dirbti su choru – dėl įvairių niuansų. Kulautuvos bendruomenės spektaklyje didžiulį vaidmenį atliko būtent choras. Buvau nustebęs dėl jų požiūrio į darbą, neišgirdau jokio nepasitenkinimo, jokių priekaištų, nebuvo jokio nesusikalbėjimo. Toks pat požiūris – ir visų, kurie vaidino spektaklyje ar dirbo užkulisiuose. Kartais profesionalūs aktoriai, pavargę nuo savo specialybės, sako: ai, kažkaip praeis. Čia to nebuvo. Manau, atsakymas, ar tu esi profesionalus, priklauso nuo požiūrio į savo darbą.

– Apie ką buvo spektaklis Kulautuvoje, kokia jo siužetinė linija?

– Iš karto klaidžiojome tarp klasikinių medžiagų, o apsistojome ties Kulautuvos legenda, kuri savotiškai turi tam tikrų klasikinės pjesės bruožų, struktūrą. Meilės tema, siužetinė meilės linija yra aktuali visais laikais, tik ji skirtinga. Mes šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

Kulautuvos legenda baigėsi tragiškai, kai karalaitė buvo paversta akmeniu. Diskutuodami kalbėjome ir apie tai, kad daug senųjų mūsų legendų, pasakojimų yra liūdni, net tragiški. Išsigrynino mintis spektaklyje pakeisti legendos pabaigą, nes šiais laikais ji jau nesibaigtų tragiškai, mes pasuktume savo likimą į teigiamą pusę. Juk dabar žmonės yra laisvesni, džiaugiasi gyvenimu, o labai ilgą laiką mes buvome verkianti, dejuojanti, besiskundžianti tauta. Gal tai buvo užprogramuota nuo mažumės, girdint liūdnas pasakas?

Tad kuriant spektaklį išsigrynino ir žinutė, apie kurią iš karto negalvojome. Ji banali, tačiau šiais laikais labai svarbi – meilė yra didis dalykas ir ji turi nugalėti. Blogis gali užvaldyti, turint mintyse ir šalia mūsų vykstantį karą, bet jį turi nugalėti gėris. Ši žinutė tarsi užvedė, tonizavo mus pačius.

– Kiek vietos bendruomenės žmonių įsijungė į kūrybinį procesą, vaidino ar kitaip prisidėjo prie spektaklio?

– Ant scenos buvo daugiau nei 20 žmonių, bet daug jų buvo ir už scenos. Tai – kompozitorius, choreografė, daug kitų žmonių. Nuostabiai dirbo Kulautuvos seniūnijos komanda. Pavyzdžiui, mums nepavyko sprendimas su viena dekoracija, tad ieškojome kito sprendimo. Pamatėme gulinčią metalinę konstrukciją ir sugalvojome panaudoti ją. Tik problema, kad ji – didelė ir apversta beveik aukštyn kojomis. Kulautuvos seniūnija pasirūpino, kad būtų suvirintos papildomos dekoracijos dalys ir ji pastatyta. Kita situacija – ant pušų reikėjo pakabinti langus. Jie taip pat tai padarė. Tą dieną vyko ne tik spektaklis, tačiau ir šventė, kurioje savo pasirodymus surengė vietos žmonės, koncertavo mokyklos mokiniai. Manyčiau, kad renginyje – kaip dalyviai – buvo apie 100 žmonių.

Šių dienų kontekste pasakojome Kulautuvos legendą – nesigręždami į praeitį, bet perkėlėme ją į dabartį.

– Kaip jūs galvojate, kokių emocijų prisipildė patys žmonės?

– Dar prieš spektaklį guodėme vieni kitus, drąsinome – jei būsime nepatenkinti rezultatu, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet procesas juk buvo labai geras. Bet kai rezultatas pasiteisino, kai sulaukėme gerų atsiliepimų, – emocijų buvo daug. Šis spektaklis – tarsi vienkartinis projektas, bet mes norime jį dar kartą parodyti, negalime šio projekto numarinti. Apie tai, kur dar gali būti rodomas spektaklis, kalbėsime kartu su bendruomene.

– Kaip jums pačiam pavyko rasti kalbą su bendruomene?

– Jei nebūtų pavykę – nebūtų ir tokio rezultato. Mes vis kalbame, kaip nenutraukti ryšių ir dėl to labai džiugu. Taip, šis procesas galėjo nuvesti kitu keliu, galėjome, grieždami dantimis, suvaidinti finalinį spektaklį ir išeiti savo keliais. Likti nesusikalbėję. Bet mes susikalbėjome, žmonės tikėjo tuo, ką darome, mumis labai tikėjo ir šio projekto kuratorė.

– Minėjote, kad tai buvo pirmasis didelis darbas, prie kurio prisilietėte kaip režisierius. Koks pasirodė režisieriaus drabužis?

– Buvo momentų, kai naktį šokau iš lovos, išpiltas šalto prakaito. Susapnavau, kad jau premjera, o mes nebaigę darbo. Buvo momentų, kai norėjosi, kad greičiau būtų finišas. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau suprantu ir vertinu režisieriaus darbą. Pats, dirbdamas teatre ir ne pirmus metus būdamas scenoje, diskutuoju su režisieriais, drįstu paprieštarauti ir panašiai. Dabar puikiai supratau, ką reiškia būti režisieriaus kailyje, už kiek daug dalykų jis yra atsakingas. Ir kad šis darbas – tikrai ne kiekvienam.

– Kodėl svarbu kurti tokius renginius ne miestų centruose, o seniūnijose, kurios gana dažnai, kalbant apie kultūrą, tapatinamos su popkultūra?

– Nes reikia, nes svarbu įvairiapusiškumas. „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte jame dalyvaujančios seniūnijos turėjo galimybę pasikviesti profesionalų menininką ir kurti kartu su juo. Toks žmogus tarsi sujaukia metus iš metų tekančią upę ir įneša naujų vėjų. Tai yra labai naudinga ir sveika.

Antra mintis, kodėl tai svarbu, man kilo važiuojant iš repeticijos Kulautuvoje ir klausantis LRT radijo. Pats gal būčiau to ir nesuvokęs, bet įstrigo vienas radijo interviu fragmentas, kai buvo kalbinamas iš savo šalies pabėgęs rusų žurnalistas. Jis sakė: jie visi juokiasi iš Putino mokyklos, juokiasi daugelį metų. Dabar žuvusieji kare Rusijos armijos vaikinai yra maždaug 28 metų amžiaus ir jaunesni. Tai yra ta Putino mokykla, kurioje Putinas prilyginamas Leninui, apie jį rašoma knygose, piešiami jo paveikslai, per televiziją rodoma, kaip jis joja ant meškos. Tačiau Rusijos provincija yra visiškai nualinta, žmonės neturi karšto vandens, tualeto ir taip toliau. Bet – svarbiausia – tai žmonės, užaugę absoliučiai be jokios kultūros.

Mes skatiname, prisidedame prie žmogaus ugdymo. Kad ir kokio amžiaus jis būtų. Tai gerai ir dėl to, kad taip mes tvirtiname savo tautą, kultūra daro mus stipresnius ir ne tokius demoniškus, kokia yra ta šalis.

Kaune, Herojaus mokykloje dirbanti mokytoja į Lietuvą atvyko kartu su savo 17 metų amžiaus sūnumi.

Pokalbis su ja – tarsi ėjimas įtemptu lynu, kai nežinai, kaip išlaikyti pusiausvyrą ir ką sakyti, kad žodžiai, tapę prisiminimais, neskaudintų. „Ne tik mano, bet ir viso pasaulio svajonė yra ta pati – kad šis karas baigtųsi. Ne tik kad baigtųsi, bet kad Ukraina būtų vientisa ir nepriklausoma valstybė. Kad ukrainiečiai galėtų grįžti į namus“, – sakė Olga.

Ukrainoje liko tėvai

Olga yra ne pirmos kartos ukrainietė – čia gimė ji, čia gimę ir jos tėvai. Šeima gyveno Zaporožės apskrityje, maždaug už 50 kilometrų nuo apskrities centro. Ji – ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja. Olgos vyras maždaug metus jau dirba Lietuvoje, Kaune. Dėl šios priežasties, prasidėjus karui, Kauną pasirinko ir ji pati.

Nepaisant to, kad dabar moters šeima yra saugi, ją nuolat lydi nerimas – tiek dėl pačios Ukrainos ateities, jos nepriklausomybės, karo baigties, tiek dėl to, kad Ukrainoje liko Olgos tėvai, jos vyro mama. Su artimaisiais moteris pagal galimybes palaiko ryšius, kaip ir visi, skaito žinias, domisi, kas vyksta tėvynėje.

Nerimą malšina tai, kad ir Olgos sūnus, ir ji pati Lietuvoje turi veiklų. Sūnus, buvęs Charkivo universiteto studentas, jau ėmė mokytis Kauno technologijos universitete, o ji pati dirba Kauno Herojaus mokykloje ir čia karo pabėgėlius – vaikus – moko jų gimtosios kalbos ir literatūros.

Galvoti nebuvo kada

„Kai sužinojome, kad prie mūsų miestelio priartėjo rusai, kad jie – maždaug už 8–10 kilometrų, mes labai greitai apsisprendėme. Iki tol dar abejojome, važiuoti ar ne. Priartėjus rusams, nebuvo kada galvoti. Jei fronto linija nebūtų buvusi taip arti, gal dar ir nebūtume išvažiavę“, – pasakojo pašnekovė.

Ukrainoje prasidėjus karui Olga kartu su kitomis moteris gamindavo maistą ukrainiečių kariams – ji buvo šios veiklos koordinatorė. Moterys pasikeisdamos kariams ruošdavo pusryčius, pietus, vakarienę, o tada maistą išvežiodavo.

„Bijojau, kad mus rusai aptiks. Juk visur buvo skelbiamas mano kontaktinis telefonas, per mane vyko koordinavimas. Labai dėl to bijojau, nes žmonės pasakojo įvairių istorijų apie tai, kaip imami įkaitai, kaip tikrinami jų telefonai“, – sakė moteris.

Gyvenimas kare, pasakojo Olga, yra kitoks. Tarkime, tu įpranti prie to, prie ko, atrodo, priprasti neįmanoma. Pavyzdžiui, kaukiančios ir apie pavojų pranešančios sirenos: „Iš karto jas išgirdę labai išgyvenome ir galvojome, kad tik spėtume pasislėpti. Slėptis išmoko ir vaikai.“ Vėliau, sako Olga, išgirdus sirenas nerimo buvo mažiau.

Viskas pasikeitė

Kai nutarė palikti Ukrainą, jos gimtajame miestelyje dar nebuvo sprogimų, sugriautų pastatų. Dabar, sako ukrainietė, viskas pasikeitė: „Kai prasidėjo karas, mes negalvojome, kad viskas nueis taip toli. Kad bus tiek aukų, tiek griuvėsių. Juk karas čia vyksta nuo 2014 metų, bet taip, kaip dabar, nebuvo. Pradėjo bombarduoti Kyjivą, Charkivą, kur irgi yra mūsų giminių. Jie skambino, pasakojo...

O ten, kur gyvenau aš, praėjusią savaitę pranešta apie pirmąsias civilių žmonių aukas. Labai daug pažįstamų turiu Mariupolyje, kur situacija labai sudėtinga. Yra žmonių, kurie negali iš miesto išvykti, nes jis okupuotas, neįleidžia įvažiuoti net humanitarinei pagalbai.“

Kalbant apie karą Ukrainoje pokalbis sukasi ir kita kryptimi – apie karo vadu tapusį Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį ir apie pačią ukrainiečių tautą, didvyriškai atremiančią Rusijos agresiją. Atrodo, sako Olga, kad Ukrainos žmonės – stiprūs ir nepalaužiami.

„Tiesą sakant, aš to nesitikėjau, bet šis karas parodė, kad taip yra. Prezidentas nustebino visą pasaulį. Nesitikėjau iš jo tokios tvirtybės ir kad jis galės taip rūpintis savo šalimi. Kai prezidentu buvo Janukovičius, jis tiesiog pabėgo. Apie Zelenskį iki karo buvo įvairių nuomonių. Tačiau dabar, žinoma, žmonės jį labai palaiko“, – sakė Olga.

Kelionė traukiniu

Koks jausmas palikti savo tėvynę ir nežinoti, kaip ir kada galėsi sugrįžti? Pagaliau – ar galėsi apskritai? Tačiau šio jausmo nepatyręs sunkiai supras.

„Labai sunku, kai reikia tiesiog pasiimti būtiniausius daiktus ir išvažiuoti“, – tyliai sako moteris.

Kelionė iki Lietuvos buvo ilga. Olga su sūnumi važiavo iki Zaporožės geležinkelio stoties, čia praleido devynias valandas. Tiek teko laukti, kol pateks į traukinį.

„Visų pirma vežė moteris su mažais vaikais, nėščiąsias. Traukinio kupė buvo vienuolika žmonių. Antrame kupė aukšte gulėjo po kelis vaikus, o apačioje visi sėdėjo. Kelionė iki Lvivo truko 24 val. Ten nakvojome pas gimines ir kitą rytą pėsčiomis kirtome Ukrainos ir Lenkijos sieną“, – pasakojo Olga.

Nuo pasienio autobusu moteris su sūnumi pasiekė Varšuvą, o iš Lenkijos sostinės į Lietuvą juos parsivežė vyras.

Kelias dienas Olga su sūnumi gyveno hostelyje, paskui gavo kontaktus žmonių, kurie jų šeimą priėmė į savo namus.

Nesitikėjo mokytojauti

Įsikūrus naujuose namuose Olgos neapleido mintis apie tai, kaip ir kokį reikės susirasti darbą. Ji svarstė, kad galėtų dirbi bet kokį nekvalifikuotą darbą: „Tikrai nesitikėjau rasti pagal savo specialybę. Lietuvė, kuri mus priėmė į savo namus, pasakė: negali būti, kad mokytojas dirbtų nekvalifikuotą darbą. Tada paskambino savo pažįstamiems, ir taip aš sužinojau, kad Herojaus mokykla ieško mokytojų iš Ukrainos. Buvau pirmoji ukrainiečių mokytoja, kurią priėmė.“

Mokykla labai greitai prisipildė ir ukrainiečių vaikų, ir mokytojų. Pasak Olgos, vieną savaitę čia buvo 10 mokinių, o šią – jau 60. Daugėjo ir dirbančių ukrainiečių mokytojų.

Dėl mūsų ukrainiečių vaikų padaryta labai daug. Kai manęs klausia, kas labiausiai stebina Lietuvoje, atsakau, kad žmonės, jų gerumas, jų požiūris į mus.

Kalbėdama apie mokyklos bendruomenės – mokytojų, administracijos, lietuvių vaikų tėvų – požiūrį Olga negali sulaikyti ašarų. Šį kartą – ne skausmo, o gerumo: „Labai geras kolektyvas, visi padeda, bendrauja. Dėl mūsų ukrainiečių vaikų padaryta labai daug. Kai manęs klausia, kas labiausiai stebina Lietuvoje, atsakau, kad žmonės, jų gerumas, jų požiūris į mus.“

Bendrumo jausmas

Mokykloje dirbantys mokytojai iš Ukrainos vaikus moko naudodami elektronines priemones, tačiau jau laukia iš Ukrainos atkeliausiančių vadovėlių. Be to, pedagogai mokosi ir patys – metodikos, kuria vadovaujantis Herojaus mokykloje vyksta ugdymo procesas.

Olga sako, kad vienas iš itin ryškių skirtumų – klasių dydis. Tarkime, mokykloje, kurioje dirbo ji, vienoje klasėje mokėsi po 30 ir daugiau vaikų, o Lietuvoje klasės – mažesnės.

„Taip pat šioje mokykloje vaikams suteikiama daugiau laisvės, jie gali patys priimti sprendimus, ką jiems mokytis įdomiau, kas jiems svarbu, patys išsikelia tikslus ir įvardija, kokius žingsnius turi padaryti, kad savo tikslus pasiektų“, – kalbėjo Olga.

Pašnekovė pasakojo, kad mokykla pasirūpino ir naujomis patalpomis, nes dabartinėse nebetelpa vaikai.

Tai, kad vyksta pamokos ukrainiečių vaikams, svarbu ne tik dėl paties mokslo, žinių: „Taip, mokytis reikia, tai svarbu. Tačiau pirmiausia yra socializacija, kad vaikai galėtų adaptuotis, kad jie bendrautų. Žinoma, pamokos galėtų vykti ir nuotoliniu būdu, tačiau juk tada nebūtų jokios socializacijos. Vaikai čia patiria bendrumo jausmą, jie – vienos bendruomenės dalis. Kartu su kitais mokiniais dalyvauja rytinėse mankštose, eina pasivaikščioti.“

Į lietuvių kalbos pamokas užsirašė ir pati Olga. Tiesa, sako ji, lietuvių kalba – sunki. Kiek lengviau sekasi Olgos sūnui: „Turbūt kuo vyresnis žmogus, tuo jam sunkiau. Sūnui tikrai paprasčiau, be to, jis puikiai kalba ir angliškai.“

Mokinių iš Ukrainos daugėja

Kauno Herojaus mokyklos direktorius Andrius Pelegrimas sako, kad Lietuvoje yra daug gerų iniciatyvų ir fantastiškų žmonių. „Prasidėjus karui Ukrainoje ir Lietuvą pasiekus pirmiesiems pabėgėliams mes pagalvojome, kad galime padėti trimis dalykais: priimti šeimas, įdarbinti žmones, kuriems darbo reikės, ir priimti mokytis vaikus.

Surinkome duomenų bazę, kas galėtų pagelbėti ir apgyvendinti. Tada priėmėme pirmuosius mokinius, o netrukus – ir mokytojus. Šiuo metu mokykloje dirba daugiau nei dešimt skirtingų dalykų mokytojų iš Ukrainos, o mokosi 60 vaikų“, – sakė A.Pelegrimas.

Greta įprastų pamokų vaikai mokosi ir naujo dalyko – lietuvių kalbos. Ukrainiečių vaikams mokslas Herojaus mokykloje nemokamas, o surinkti lėšų mokytojų atlyginimams ir mokymosi priemonėms padeda mokyklos bendruomenė, mokinių tėvai ir verslo atstovai: „Vien ukrainiečių mokytojų atlyginimams per mėnesį reikia apie 20 tūkst. eurų. Teko girdėti, kad ateityje finansavimą skirs ir valstybė, tačiau dar nežinome, koks jis bus ir kada. Atlyginimus mokytojams reikia mokėti jau dabar. Kol kas mes tiesiog įdarbiname mokytojus, o tada ieškome, kaip ir iš ko mokėsime jiems atlyginimus.

Labai didelės paramos sulaukiame iš įmonės „NFQ Technologies“ ir jų partnerių. Šios lėšos mums garantuoja finansinį užnugarį. Prie pagalbos prisideda mūsų vaikų tėvai, mokytojai. Reikia visko: vadovėlių, žaidimų, kompiuterių, paspirtukų. Vienas iš pavyzdžių – penktokės Dominykos tėtis Andrius, išgirdęs, kad vaikams reikia kompiuterių, nupirko – tiek, kiek reikėjo“, – kalbėjo A.Pelegrimas.

A.Pelegrimas sako, kad dalis karo pabėgėlių Lietuvoje liks ir savo gyvenimą kurs čia: „Pasibaigus karui ne visi turės kur grįžti. Jų namų – nėra, jie sugriauti. Tad, jei matysime, kad ukrainiečių klasių poreikis yra, – šią veiklą tęsime ir toliau.“

Ar jie nepatirs diskriminacijos dėl rusų kalbos, pagaliau ar rusų kalba nebus tapatinama su Putino režimu? Rusų kalbos mokytojas Sergej Kozlov sako, kad su savo mokiniais jau kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje ir apie tai, kad kalba nėra režimas. Kaune gyvenančios Natalija ir Olesia pritaria, kad šiomis temomis reikia kalbėtis ne tik su suaugusiaisiais, bet ir su vaikais.

Kaip kalbėti

„Nežeminkime Lietuvos rusų“, – tokia žinutė imta transliuoti viešoje erdvėje netrukus, kai Rusija užpuolė Ukrainą.

Kauno „Herojaus“ mokykloje, Varpo gimnazijoje ir Juozo Urbšio progimnazijoje rusų kalbą dėstantis S.Kozlov sako, kad viena iš pirmųjų jo minčių buvo labai paprasta: kas bus?

„Žinoma, prasidėjus karui mintys buvo kaip ir visų – kad tai, kas vyksta, yra siaubinga. Pirmąjį savaitgalį viską apmąsčiau. Visų pirma – kaip reikės kalbėtis su vaikais? Pats esu politikos mokslų doktorantas, tad situaciją suprantu, suprantu, kas yra geopolitika ir pan.

Tiek su auklėtiniais, tiek su vyresniais vaikais pasikalbėjome apie karą Ukrainoje. Sunkesnis pokalbis buvo su vyresniųjų klasių moksleiviais. Jie apskritai nelabai suprato, kas tai per karas, kodėl jis vyksta. Vaikai buvo matę ir vaizdų iš Ukrainos, kai, nešini žaislais, po bombardavimo eina vaikai. Ant jų veidų – suodžių žymės. Šie vaizdai išgąsdino, kelios mergaitės per pamoką apsiverkė. Paaiškinau, kas vyksta“, – sakė S.Kozlov.

Nepalaiko Putino

S.Kozlov vaikams pasakojo apie tai, kad pažįsta Rusijoje gyvenančių žmonių, kurie toli gražu nepalaiko režimo, yra nuo jo nukentėję.

„Yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose pasisakė prieš režimą, tada buvo apgadinti jų automobiliai, žmonės gavo grasinamų žinučių. Vaikams aiškinau, kad ne visi rusai palaiko Putiną.

Žinau, yra žmonių, kurie bėga iš šios šalies, tačiau čia vyksta išties baisūs dalykai – vyrų neišleidžia, o muitininkai reikalauja parodyti telefoną, socialinius tinklus, ar nėra, pavyzdžiui, simbolių su Ukrainos vėliava. Jie tikrina žmonių socialinių tinklų turinį. Apie tai taip pat kalbėjomės su vaikais“, – pasakojo pašnekovas.

Mokytojas sako pastebėjęs vaikų brandą ir jų supratingumą. S.Kozlov taip pat teigė, kad rusų kalba su Putino režimu neturi nieko bendra: „Jau seniau esu sakęs – Putinas ne amžinas, bet kalba – amžina.“

Žinios kelia nerimą

Tačiau minčių kauniečiui kilo ne tik dėl to, kaip reikės kalbėtis su vaikais, bet ir dėl to, kokia bus jo paties situacija: „Galvojau, kaip reikės gyventi su dėstoma kalba? Per savaitgalį svarsčiau, kad reikia persikvalifikuoti, tačiau skubotų sprendimų nutariau nepriimti ir stebėti, kaip situacija rutuliosis toliau. Labai smagu, kad Vilniaus meras, kiti viešieji asmenys pasisakė dėl Lietuvos rusakalbių. Mes esame tokie patys Lietuvos piliečiai.“

Kaip ir visiems, pirmasis jausmas, sužinojus apie karą, buvo baimė. „Per savaitgalį tarsi visas gyvenimas prieš akis praskriejo. Svarsčiau ir apie tai, ar teisingai pasirinkau profesiją, galbūt man reikėjo dėstyti kitą dalyką. Pavyzdžiui, anglų kalbą.

Paskui pagalvojau, kad reikia nusiraminti – rytas už vakarą protingesnis. Tačiau žinios, ateinančios iš Ukrainos, kelia nerimą ir toliau. Baisu, kai matau subombarduotas mokyklas ir jei, neduok Dieve, jose buvo vaikų. Karas kažkada pasibaigs, bet vaikai negalės grįžti į mokyklas, nes jų tiesiog neliko“, – kalbėjo S.Kozlov.

Pašnekovas nelinksmai juokauja: sunku būti rusu lietuviškiausiame mieste – Kaune. Kaunietis sako, kad lietuvių kalba yra ir jo mintyse: „Mano mintys sukasi lietuvių kalba, aš galvoju lietuviškai, bendrauju taip pat lietuviškai. Tik mane išduoda vardas ir pavardė.“

Kaunietis akcentuoja, kad Lietuvos rusai nesusiję su Putino režimu, didžioji dalis jam nepritaria. Tačiau tuo pat metu svarbu suprasti ir kitką – Rusijoje veikia labai galinga propagandos mašina: „Dar nuo Sovietų Sąjungos, kai viskas buvo draudžiama. Ir geležinė uždanga dabar nusileido skaitmeniniu būdu.“

Neatsiejama nuo kultūros

Rusų kalba, sako pašnekovas, neatsiejama nuo kultūros: muzikos, teatro, literatūros.

„Rusų literatūra visų pirma yra klasika. Vaikams aiškinu, kad buvo, o ir dabar yra poetų, rašytojų, kurie buvo ištremti. Žinomus savo kūrinius jie yra parašę tremtyje. Tai žmonės, nukentėję nuo sovietų, nuo rusų valdžios.

Tremtyje buvo Aleksandras Solženycinas, o Borisas Pasternakas Sovietų Sąjungoje sulaukė pasmerkimo. Abu jie apdovanoti Nobelio literatūros premija.

Taip, karas yra baisu, bet ir prieš savo žmones rusų valdžia keldavo ranką, jų negailėjo. Jiems nesvarbu, kas tu – rusas, lietuvis, ukrainietis ar baltarusis. Jokio skirtumo“, – sakė S.Kozlov.

Pirmosiomis dienomis, kai prasidėjo karas, nemažai rusų kultūros lauko žmonių išsakė savo nuomonę apie tai, kas vyksta: „Tačiau tie, kurie kalbėjo, buvo priversti emigruoti. Dėl savo išsakytos nuomonės jie sulaukė ne tik skambučių, bet ir vizitų savo namuose. Ne šiaip sau šie žmonės bėgo iš Rusijos.“

Nėra priešai

Natalija – taip pat kaunietė. Ji yra rusų ir ukrainiečių kilmės, Lietuvoje gyvena 8 metus ir yra dviejų vaikų mama. Natalijos vyras – lietuvis, tad ir jos vaikų pavardė lietuviška.

Mano mintys sukasi lietuvių kalba, aš galvoju lietuviškai, bendrauju taip pat lietuviškai. Tik mane išduoda vardas ir pavardė.

„Jie puikiai kalba lietuviškai ir „Herojaus“ mokykloje neturi jokių problemų. Mūsų šeima nerimauja, jaučia baimę dėl karo Ukrainoje. Kaip ir visi. Mano mama yra ukrainietė, giminaičiai iš Ukrainos, yra dabar kovojančių už savo šalį. Žinoma, apie tai kalbamės su vaikais, bandome jiems paaiškinti. Sykiu – suvaldyti savo emocijas“, – kalbėjo Natalija.

Moters nuomone, Lietuvoje svarbu kalbėti, kad čia gyvenantys rusai nėra priešai, o išgirdus gatvėje kalbant rusiškai – į tai reaguoti adekvačiai.

Natalija pasakojo, kad su savo vaikais ji kalba ir rusiškai, nes yra įsitikusi, kad vaikai turi žinoti savo šaknis. „Buvo atvejų, kai kaimynai klausė: kodėl mes kalbamės rusiškai, jei gyvename Lietuvoje? Mes kalbamės ir lietuviškai. Vaikai turi senelį, kuris kalba rusų kalba, – man svarbu, kad jie šią kalbą mokėtų, kad bendrautų. Savo kalbos nenoriu pamiršti. Mes nekalti dėl to, kas dabar vyksta“, – sakė Natalija.

Moteris teigė, kad Lietuvoje tik daugės karo pabėgėlių, atvažiuos žmonių, kurie kalbės rusiškai. Tarp jų bus ir vaikų: „Kiekvienam neįteiksime vėliavos, kad būtų galima pažinti, kuris yra ukrainietis, o kuris rusas. Baisu, kad dėl to gali būti agresijos ir pykčio. Manau, vienas iš dalykų, ką galime padaryti gero, – palaikyti vieni kitus.“

Nepamiršta savo šaknų

„Netapatinkime režimo su tauta“, – sako Kaune gyvenanti Olesia. Moters vyras – lietuvis, jų šeimoje auga du vaikai. Lietuva yra jos namai – Olesia čia gimusi.

„Mano pirmoji kalba – rusų, tai viena iš mano gimtųjų kalbų. Kaune esu baigusi rusų mokyklą. Taip pat yra lietuvių kalba, ja kalbame šeimoje. Dėl rusų kalbos esu patyrusi Lietuvoje pykčio iš aplinkinių. Tiesa, ne dabar, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada man tėvai labai paaiškino, kas yra ir kodėl. Jie sakė, kad žmonių pyktis išsilieja iš skausmo, baimės, nes kai kurie su kalba tapatina visą savo patirtą blogį. Tačiau šalia visada buvo lietuvių draugų, mokytojų ir dėstytojų, kurie palaikė, padėjo išmokti lietuvių kalbą. Dabar ši kalba yra mano šeimos ir mano vaikų kalba“, – sakė Olesia.

Olesios vaikai turi lietuviškus vardus, pavardės jų – taip pat lietuviškos, todėl jiems priešiškumo ar nepagarbaus elgesio dabar pajusti netenka. Tačiau pašnekovė taip pat akcentuoja nenorinti pamiršti savo istorijos, savo giminės šaknų.

„Mes šeimoje kalbamės apie tai. Kalbamės apie savo šaknis, nes tai labai svarbu. Kalbame ir apie tiesą, kokią ją matome: kas vyksta, kas yra agresorius. Yra dalis rusų, kurie išgyvena su visu pasauliu, kurie nebijo, stengiasi dėl to kovoti. Tačiau vyksta tai, kas vyksta. Kalbame apie Ukrainos žmones ir kaip ši tauta kovoja už savo šalies laisvę. Remiame žmones Ukrainoje ir karo pabėgėlius.

Reikia atskirti kalbą nuo režimo. Mano manymu, labai svarbu kalbėtis, rodyti geruosius pavyzdžius, drąsių žmonių pavyzdžius, jų pastangas. Manau, vaikai realybę suvokia per pavyzdžius ir tai, ką jie mato, ką atsineša iš namų. Jei tėvai dėl baimės ar kitų priežasčių yra pilni agresijos – jie perduoda tai ir savo vaikams, o vaikai atsineša į klases“, – kalbėjo Olesia.

Nors ji yra gimusi Lietuvoje, jos vaikai kalba lietuviškai ir lanko lietuvių mokyklas, šios temos, sako Olesia, yra itin jautrios: „Šiuo metu su tuo susiduriu ir pati. Net kalbantis su žmonėmis, kurie yra išsilavinę ir supranta situaciją, prasiveržia panieka. Ji yra. Atvirai kalbuosi su visais, kurie manęs apie tai klausia. Negaliu pasakyti, kad tai – diskriminacija. Tačiau šios temos yra labai jautrios – tikrai.“

Pokalbis su R.Kaukėnu (R.K.) ir A.Pelegrimu (A.P.) – apie kasdienybės iššūkius, su kuriais susiduria paaugliai, mokytojai ir tėvai, kaip vaikus veikia nuomonės formuotojai, pagaliau – kaip paauglius motyvuoti, užauginti herojus ir kas yra tikroji sėkmės istorija.

– Vaikai ar paaugliai dažnai nori greito rezultato. Greitos sėkmės, pergalių, pripažinimo. Daug jų mato socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad viskas paprasta, kad užtenka atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – tada pasaulis bus tavo.

R.K.: Taip dažniausiai žiūrima į tuos, kurie matomi socialinėje erdvėje, televizijoje. Tačiau lyderiai, pavyzdžiai turėtų būti tie, kurie tai pasiekė sunkiu darbu. Nesiseka? Skirk visą savo laisvą laiką – ir pavyks. Jei nori, tu pasieksi. Jei nori nelabai – taip ir liks. Tad ir kyla klausimas: kokia yra sėkmės formulė, kaip pasiekti tikslus? Juk sėkmės formulės nėra. Viskas priklauso nuo tavo paties noro. Kartais sakoma: mes turime džiaugtis gyvenimu. Taip, suprantu. Tik ar tikras yra džiaugsmas, jei savo svajonės nepasiekei? Manau, džiaugtis gyvenimu gulėdamas Maldyvuose gali tada, kai sulauksi 60 metų. Iki tol, jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį, – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą. Žinojimas, kad atidavei visą save, yra ypatingas. Galbūt nepasisekė? Tačiau niekas ir nesuteikia garantijų, kad iš karto pasiseks. Tik jei stengiesi, darai, atiduoti save, – tikimybė, kad pasiseks, labai didelė. Tai ir yra sėkmės istorija.

A.P.: Ne taip seniai dar buvo sakoma: jei tu nori būti sėkmingas, turi stengtis, treniruotis, dirbti, daugiau padaryti. Dabar kelias link sėkmės dažnai nėra siejamas su pastangomis ir darbu. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad sėkmė ateina, jei esi originalus, išradingas: sukurk „apss'ą“ – būsi milijonierius. Tačiau pasaulyje yra tik vienas Elonas Muskas, itin sėkmingų youtuberių irgi nėra tiek daug. Vaikai ir paaugliai yra šiek tiek sutrikę ir nežino, kokiu keliu į sėkmę eiti. Tarkime, jei tau reikia maisto, užtenka paspausti telefono mygtuką – ir atveža. Lygiai taip pat, jei reikia kažkur nuvažiuoti. Tai tikrai nereiškia, kad šiomis priemonėmis nereikia naudotis ar jos blogos, bet šiandien kurti iššūkius, aplinką, ugdyti charakterį yra nelengva – juk pasitenkinimo jausmas įmanomas čia ir dabar.

Jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą.

– Amžinas klausimas: išmanusis telefonas vaiko rankoje yra draugas ar priešas?

A. P.: Yra ministerijos siūlymas, kad galbūt mokykloje vertėtų uždrausti mobiliuosius telefonus. Tai aktualus klausimas. Kiek jie blaško, kiek naudingi? Technologijų reikia, bet svarbu mokėti jomis naudotis tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.

R. K.: Viena iš mano dukterų iki šiol neturi telefono, jį turi tik vyresnioji šešiolikmetė, nes jai jis reikalingas kaip susisiekimo priemonė. Dukterys nesinaudoja socialiniais tinklais. Taip, mes turime suprasti, kad tai yra vienas iš bendravimo būdų, tačiau matome, kad socialiniai tinklai evoliucionuoja labai greitai. Kas bus po metų, po kitų, kokia bus virtuali realybė? Tad ar tikrai vaikas, paauglys pavėluos į ją, bus išstumtas iš jos, jei socialiniai tinklai jo gyvenime atsiras vėliau? Nemanau, kad dėl to jis kažką praras. Svarbiausias bendravimas yra mokykloje, užklasinėse veiklose, o ne socialiniuose tinkluose. Gal tokios bendravimo formos reikia vaikams, esantiems ne mokykloje, bet, pavyzdžiui, ligoninėje, ar tiems vaikams, kurių situacija – sudėtinga.

A.P.: Aš taip pat esu už tai, kad telefoną nuo vaiko, kiek tai įmanoma, reikėtų atitolinti. Ne pats telefonas blogai, bet tai, kam jis naudojamas. Tėvai nepaaiškina ir neparodo gero pavyzdžio, kaip naudoti mobiliuosius įrenginius. Telefonas gali būti komunikavimo ar net mokymosi priemonė, bet dažnai jis tėra naršyklė po socialinius tinklus. Tada vaikai tampa nefiltruojamo turinio vartotojais. Jei jau kontroliuojate vaiko gyvenimą realybėje, tai pažiūrėkite, kas vyksta virtualioje aplinkoje. Kalbant apie paauglius, reikia pasakyti, kad sunkiausias amžius, ko gero, yra nuo penktos klasės. Jie žiūri platformas „Netflix“, „YouTube“, prasideda ankstyvoji paauglystė. Į kokią aplinką jie patenka, ką mato? Ką patiria, supranta, kas yra požiūrio formuotojai? Kai pamąstai, iš ko paaugliai gali perimti tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius… Draugai, popkultūra (socialiniai tinklai ir kitos platformos), tėvai. Jie mato ir mokytojus. Eina į būrelius, sportuoja. Jų realybės interakcijos ratas, kai pagalvoji, nėra platus. Tačiau virtualus interakcijos pasaulis beribis ir turinys ten nefiltruojamas, mes tam faktiškai neturime įtakos. Tad kyla klausimas, kaip pakreipti mokinį tinkama linkme. Mokytojai ir mokyklos kultūra gali turėti labai didelę įtaką. Tarkime, mokykloje esama susitarimų. Jei susitarėme, kiek skaitome, tai skaitome iki galo. Tai mažas dalykas, bet svarbus. Jei susitarėme, kad nevėluosime, – tai ir būname laiku. Jei mokytojai susitarė, kad su paaugliais, vaikais eis ant kalnų ir dūks sniege, – taip ir bus. Nėra dažna, kad lietuvių kalbos mokytoja nekalba apie savo dėstomą dalyką. Ir ką tada vaikas mato? Jis mato suaugusį žmogų, gerai leidžiantį laiką, mylintį savo darbą. Mato iš pašaukimo dirbantį žmogų. Vaikų pagarbą reikia užsitarnauti ir vienas paprasčiausių būdų tiesiog leisti laiką su jais ir būti geru pavyzdžiu, nepraleisti išties svarbių detalių, nes jie atsimena – nesvarbu, ar tai buvo pažadas, ar sutarta veikla, ar mokytojas išsikėlė tikslą sakydamas, kad jį pasieks, ir pan. Aš labai tikiu paprasta taisykle: kaip tu darai bet ką, taip darai viską. Labai džiaugiuosi tuo, ką daro Rimantas, kokį pavyzdį kuria jo paramos grupė.

Parama: šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristatomos rožinės knygos, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai. Pinigai už šias knygas keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Ar kai buvote vaikai, paaugliai, turėjote savo pavyzdžių? Nuomonės formuotojų?

A.P.: Taip, tai buvo mano senelis. Jo namuose leisdavau vasaras. Senelis buvo aktyvus Lietuvos kurčiųjų draugijos narys, poetas ir rašytojas, pynėjas. Labai darbštus ir nuoseklus žmogus. Niekada nemačiau jo tiesiog sėdinčio, jis visą laiką kažką veikdavo. Pindavo krepšius, skaitydavo, rašydavo, prižiūrėdavo daržą ir su manimi dar šachmatais žaisdavo. Ir Rimas man pavyzdys ne tik dėl savo veiklos su sergančiais vaikais, bet ir dėl krepšinio filosofijos. Ne veltui buvo vadinamas geležiniu Rimu. Dirbdavo, rodydavo pavyzdį, kaip galima pasiekti rezultatų.

R.K.: Manau, kiekvienas iš mūsų turime į ką atsigręžti, galime atsispirti nuo kito sėkmės istorijos. Išties mes labai jas gaudome, norime sužinoti paslaptį, kaip kitam pavyko. Gal tas žmogus mums pasakys, ką jis darė, papasakos, kaip sėkmę pasiekti lengviau ir greičiau ar parodys kitą – tiesesnį – kelią. Kalbėdamas apie save, galiu pasakyti, kad aš kadaise daug analizavau. Svarsčiau, kodėl kažko nemoku, nesuprantu, kodėl esu būtent toks. Pradėjau galvoti, ką reikia keisti, kad pasiekčiau savo tikslus. Galiausiai ėmiau daryti du kartus daugiau ir pastebėjau, kad rezultatai ėmė gerėti. Tik vėliau atėjo supratimas apie krūvio sumažinimą, nes atradau priemonių ir būdų, kaip efektyviau galiu pasiekti savo tikslą.

Prioritetai: R.Kaukėnas nesutinka, kad ugdant žmogų reikėtų viską suvesti į komandinį sportą. „Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje turėtų visų pirma būti dėmesys vaikų individualiam ugdymui, augimui“, – sako krepšininkas.

A.P.: Pradedi nuo sunkaus...

R.K.: Taip, o tik paskui – „smart“. Pamenu, keldavausi penktą ryto, prieš pamokas mane veždavo į treniruotę. Sportavau su keliomis komandomis, ėjau į sporto salę. Tai, žinoma, veikia. Kas toliau? Kaip aš tobulėsiu? Pradėjau analizuoti save. Štai to ir norėtųsi: kad vaikai patys imtų galvoti, analizuoti. Tai kelias į sėkmę. Didelis skirtumas, kai tu skaitai knygą, nes tau liepia, ir kai pats nori ją skaityti.

– Kalbant apie vaikų, paauglių motyvavimą, reikia taip pat atrasti tinkamas priemones. Rimantai, ar jūsų atveju – tai krepšinis? Be to, kad jūsų paramos grupė padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, neseniai tapote Moksleivių krepšinio lygos prezidentu. Kodėl? Ir kokia jums ši patirtis?

R.K.: Esame auganti visuomenė, ir mūsų raida tampa vis greitesnė, dinamiškesnė. Prie to turi prisitaikyti ir vaikai. Norėdami viską suprasti, vaikai turi būti savarankiški, sugebėti atskirti, kas yra gerai, kas blogai. Tai nėra paprasta, informacijos perteklius net ir sporte vaikus gali paveikti. Pastebiu, matau tai iš savo dukterų. Krepšinis yra komandinis žaidimas. Tačiau krepšinis keičiasi, tampa modernesnis ir jame yra svarbus individualus pasiruošimas, augimas. Kalbu ne tik apie fizinį pasirengimą, bet ir apie charakterio ugdymą, bendravimą, etiketą ir panašius dalykus. To Lietuvoje labai stinga. Negalima visko suvesti tik į sportą. Turi būti visuma. Jei tu individualiai nesugebi kažko padaryti, komandoje to tikrai nepadarysi. Tada vaiko pažanga yra slopinama, nustumiama į šalį. Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje ne komandiniai rezultatai, bet visų pirma dėmesys individualiam vaikų ugdymui, augimui.

A.P.: Rimas gerai pastebėjo. Jokia sistema neturėtų būti aukščiau individualių stiprybių. Panašių dalykų vyksta ir mokyklose, ne tik krepšinyje. Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

R.K.: Vienas iš pavyzdžių, kalbant apie motyvaciją, yra savanorystė. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su „Herojaus“ mokykla pristatysime rožines knygas, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai.

Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

A.P.: Rimas kalba apie „pinknyges“. Šią idėją sugalvojome prieš penkerius metus. Perskaitytas knygas „aprengdavome“ nauju, išskirtiniu vaikų, mokytojų ir tėvų sukurtu rožiniu (angl. „pink“) viršeliu. Vėliau ši idėja išaugo, prie jos prisijungė Rimanto paramos grupė. Dabar žmonės aukoja mums knygas, mes jas „pinkiname“, parduodame, o pinigai keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šioje akcijoje yra daug sąmoningumo, sukuriama pridėtinė vertė. Taip vaikai keičia pasaulį. Jie mato, kad gali knygas parduoti, surinktas lėšas panaudoti geriems tikslams. Per penkerius metus surinkome nemažą sumą. Pinigai yra svarbūs sergančių vaikų šeimoms. Jų reikia, nes, susidūrus su tokiu iššūkiu, be finansų – nė iš vietos.

R.K.: Momentas, kad vaikai prisideda tiesiogiai, yra labai stiprus. Jie supranta, jaučia, kad galbūt kažkam išgelbėjo gyvybę. Vaikams kyla klausimų: kodėl, dėl ko aš tai darau? Klausimai priverčia susimąstyti. Knygų viršelių kūrimas yra ne namų darbai, tai – kas kita. Kitoks tikslas. Vaikai, kurie prisiliečia prie tokių darbų, akcijų, atranda kitokį gyvenimo supratimą. Ir patys sau atsako į klausimus, kodėl svarbu padėti kitam, užjausti, prisidėti. Kas žino, gal ateityje jie įkurs savo paramos fondus, o gal važiuos į misiją Afrikoje? Tai tikrai gali pakeisti jų gyvenimus, tai be galo svarbu.

Parama: „Nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų“, – A.Pelegrimas įsitikinęs, kad jaunam žmogui visų pirma reikia gero žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. M. Plepio nuotr.

– Kaip vaikams padėti ugdyti individualumą, charakterį, motyvaciją?

A.P.: Visų pirma reikia gero pavyzdžio, žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. Ir nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų. Mokykloje turime tradiciją – lipame laiptais, nesinaudojame liftu. Tai yra pasitenkinimo atidėjimas: nors man liftu patogiau, bet užlipsiu. Beje, liftu nesinaudoja ir mokytojai, kurie yra mokinių pavyzdžiai. Arba nori deserto, bet sakai sau, kad suvalgysi jį po geros valandos. Tai maži dalykai, nuo kurių pradedamas ugdyti charakteris. Aš nuoširdžiai tikiu, kad charakteris yra ugdomas, kad jis ugdomas per pavyzdžius.

R.K.: Iki šiol prisimenu savo matematikos mokytoją Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje. Jos pamokose neužteko tik gerai išspręsti uždavinį, buvo dar vienas momentas – turėjai būti pirmas. Kaip aš laukdavau tų pamokų, nes jos man asocijavosi su lenktynėmis. Be to, pirmiesiems trims, teisingai išsprendusiems uždavinius, nebūdavo namų darbų. Tai atrodė kažkas tokio! Štai ir tikroji motyvacija. Vidurinėje mokykloje taip gerai išmokau matematiką, kad vėliau, studijuodamas JAV universitete, supratau, kad studijos juokingai lengvos prisiminus mokyklą.

A.P.: Kartais visuomenė ir tėvai painioja terminus. Sako: reikia griežto mokytojo. Ne griežto, o reiklaus. Taip pat tokio, kuris gerbtų mokinį. Ir atvirkščiai – mokiniai turi gerbti mokytoją. Ne todėl, kad jis mokytojas, kad jis suaugęs žmogus. Pagarbą reikia užsitarnauti.

R.K.: Dar tikiu tuo, kad negalima tiesiog įgrūsti informacijos – taip vaiko neišmokysime. Jis išmoks tada, kai mes su vaiku susitarsime. Dažnai nerandame kelio, kaip kalbėtis su vaikais, galvojame, kad jei pasakėme – taip ir turi būti padaryta. Taip, jei nustatytos taisyklės, jei esate susitarę. Bet jei ne, tu turi išaiškinti vaikui, kodėl. Jis turi suprasti.

A.P.: Man labai patiko Rimo pastebėjimas apie sunkų darbą krepšinyje. Manau, jei mokyklos nesivaikytų reitingų, rezultatų, paremtų standartizuotais testais, o įgalintų vaiko stiprybes ir ugdytų charakterį, sugebėtų gana anksti identifikuoti mokinio polinkį į menus, kalbas, gamtos mokslus – būtume ne tik krepšininkų, bet ir Nobelio premijos laureatų šalis.

R.K.: Būtent.

A.P.: Atrasti stiprybes ir jas įgalinti yra svarbiausias mokytojo ir trenerio uždavinys.

Dideli savo darbais ir savo širdimi. Pačiame miesto pakraštyje, už Žaliųjų ežerų gyvenantis A.Valinskas džiaugiasi, jog dažnai jį aplenkia miesto tirštuma ir gyvenimo tempas. "Jei galiu, stengiuosi niekada nelįsti į patį miestą", – "Vilniaus dienai" sakė A.Valinskas.

– Arūnai, kur Vilniuje jums labai gerai?

– Namuose.

– O kur yra labai blogai?

– Yra toks procesas – kamščiai. Jei jie būna dideli, tada tu jauti, kaip gatvė virsta pykčio, nevilties ir keiksmų upe. Nemalonus reikalas.

Šiaip viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais tu esi. Tada tau gera būti ir kavinėje, ir restorane, ir teatre. Man pačiam daugiausia laiko tenka praleisti TV studijose ir teatruose. Nori ar ne, tampi tos vietos dalimi ir savaime ji tampa miela, maloni.

– Kiek laiko teko ilgiausiai stovėti spūstyje?

– Gal apie pusantros valandos. Ir tai nepadėjo – reikėjo apsisukti, nes vežiau Ingą į oro uostą. Tad apsisukau ir į oro uostą važiavau per Vievį.

– Tačiau ar automobilių spūstys yra problema, ar tiesiog didmiesčio gyvenimo dalis?

– Ne. Vilniui žodis "didmiestis" šiek tiek per didelis. Tai normalus paprastas miestas, kuris turi nesutvarkytą infrastruktūrą. Kas iš to, kad platina kai kuriuos kelius, kas iš to, kad prie "pedagoginio" žiedo suveda praplatintus kelius, kai per tiltą pervažiavimas yra tik dviem juostomis? Kai kas daroma nepamatuotai, ir ne visai reikalingi dalykai. Štai čia yra esmė.

Miestai planuojami mažiausiai 50 metų į priekį. O mes juos planuojame tarpais tarp rinkimų. Matuojame kadencijomis.

Užuot iš karto priėmus ir įgyvendinus strateginius sprendimus, užsiimama reklaminiais triukais. Geriausias pavyzdys, kas vyksta Vilniuje – nacionalinio stadiono statybos.

Miestai planuojami mažiausiai 50 metų į priekį. O mes juos planuojame tarpais tarp rinkimų. Matuojame kadencijomis.

– Kokia jūsų nuomonė apie "G tašką"?

– Apie reklamą? Nes, žinote, čia skirtingi dalykai: G taškas ir reklama. Apie G tašką aš turiu teigiamą nuomonę, nes šioje vietoje kiekvienas vyras pasijaučia Kolumbu, vis ieškančiu savo Amerikos ir nežinančiu, ar jau ją atrado.

O kalbant apie reklamą, aš nemačiau joje nieko bloga. Tik man buvo labai keista ir labai įdomu stebėti visą kilusį triukšmelį ir pasisakymus "už" ir "prieš". Reklama kažkam patiko, kažkam – ne, ir nenoriu revizuoti visų teisės turėti savo nuomonę. Bet daugiausia juoko sukėlė ne reklama, o įvairių žmonių įvairūs argumentai.

Jei kažkas pasaulyje sužino apie mūsų sostinę daugiau – aš nematau jokios problemos. Aišku, nesmagu, jei tai būtų iš neigiamos pusės, pavyzdžiui, nukristų lėktuvas.

– Ar daug Vilnius prarado, kad Kaunas pasistatė Vytį?

– Aš manau, kad Vilnius neprarado tiek, kiek atrado Kaunas. Labai džiaugiuosi. Aš pats prie tos iniciatyvos – kad Vytis būtų Kaune – pakankamai prisidėjau. Čia kaip su G tašku – kartais atrodo, kad vilniečiams daug svarbiau ne tai, kad kažkas daroma, o ginčijimasis: daryti ar ne? Jeigu ne – tai kodėl, jei darytina – tai irgi kodėl? Čia yra didžiausia problema.

Žinoma, sprendimų priėmimas turi labai didelę politinę potekstę, nes juos reikia priimti turint daugumą taryboje, turint įtaką, pakankamai balsų. Bet, kaip rodo Kauno pavyzdys, kai nori padaryti, žinai, ką daryti, viską puikiai ir padarysi.

– Ar jau esate apsisprendęs, už ką balsuosite ateinančiuose tiesioginiuose mero rinkimuose?

– Už ką nebalsuosiu – jau apsisprendžiau. Kol kas dar žinomi ne visi kandidatai, tad nežinau, kas bus. Bet tikrai nebalsuosiu už tą, kuris, mano akimis, neturi jokių šansų – tai yra dabartinis meras.

Atvirai kalbant, jis primena miegančiosios gražuolės personažą – vis laukia, kada ateis princas, pabučiuos ir leis ką nors daryti. Bet jis ir yra pagrindinis darytojas, jis turi daryti. O viso to nevyksta.

– Jei turėtumėte svečių, kurie nebuvę Vilniuje, kur juos nusivestumėte?

– Net nežinau. Ko gero, būsiu banalus. Į senamiestį. Jis yra unikalus. Tikrai nesitempčiau į Gedimino bokštą. Sutinku, kad mes didžiuojamės tuo, ką turime. Bet kai atvyksta žmonės iš Vokietijos ar Prancūzijos, arba iš to paties Kipro, juos tempti į bokštą žinant, kokias pilis ir rūmus jie turi ir mato?

Dar kai dirbau Seime, atvyko delegacija iš Norvegijos. Jiems rodė ne tik Vilnių, tačiau važiavo ir į kitas Lietuvos vietas. Nuvežė prie Puntuko. Sako: štai, čia vienas didžiausių mūsų akmenų. Susižvalgė norvegai. Ir ką? Vežti norvegus, gyvenančius uolų krašte, prie Puntuko? Tada ekskursijos organizatoriai suprato, kad šiek tiek prašovė ir išvežė juos atgal. Tad kažkas panašaus ir su Gedimino pilimi.

Aš pats, ko gero, nusivesčiau į gerą mūsų operą ar baletą. Tuo tikrai galime pasidžiaugti.

– Kalbant apie kultūrą, jūsų nuomone, kas vertingo, svarbaus, kuriančio liko Vilniui po 2009-ųjų – Europos kultūros sostinės metų? Ši tema – dabar ir vėl įdomi, mat šį titulą gavo Kaunas ir 2022 m. ruošiasi tapti Europos kultūros sostine.

– Jei klausiate, tai ir atsakote. Jei būtų kažkas likę – jūs žinotumėte. Tai buvo daugybė įvairiausių projektų, nemaža dalis jų tam, kad po kultūros skraiste būtų įsisavinti pinigai. Ne investuoti, bet įsisavinti. Tai yra du skirtingi dalykai.

– Patys vilniečiai mėgsta sakyti frazę apie gyvenimą "Vilniaus burbule", o viešojoje erdvėje Vilnius taip pavadinamas kaip atskira Lietuva.

– Aš pasakyčiau, kad bent jau man pasisekė gyventi ties to burbulo riba – Vilniuje, bet ne pačiame mieste. Nors turime ir butus Senamiestyje, teko ten ir dirbti. Bet tai nėra tik Vilniaus burbulas. Aš jį pavadinčiau didžiųjų miestų burbulu: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, iš dalies – Šiaulių. Yra atskirtis. Deja, bet ją galima tik konstatuoti. Galbūt tai yra didžiųjų miestų naudai, bet nenaudai visos kitos Lietuvos.

Man yra tekę sutikti daug šviesių ir gražių žmonių, kurie gyvena ne didžiuosiuose miestuose, bet kurie susikūrę nuostabų ir puikų gyvenimą už jų. Mums reikia tik pavydėti. Beje, dauguma jų yra buvę didžiųjų miestų gyventojai.

Tokie pavyzdžiai rodo, kad gyvenimą kuria ne miestas. Kas yra miestas? Miestas yra tuščias. Tai – mechaniškai sudėliotų betoninių ir metalinių kubelių vieta. Žmonės daro miestą. Didmiesčiu gali tapti tik didžių žmonių miestas. Ne jų skaičius.

Dažniausiai – vieni kitus jau pažįstantys. Per dešimt metų keitėsi daug kas, tvirtino prekybininkai. Tačiau kaip didžiausią rūpestį patys prekybininkai įvardija, anot jų, sunkiai pakeliamą mokesčių naštą.

Ne visi išsilaiko

Nuo pat turgaus įsikūrimo pradžios čia prekiaujantis ūkininkas Nerijus Kriaučiūnas sakė, kad Tymo turgus išgyveno įvairius laikus.

"Daug kas keitėsi. Mažėjo pirkėjų, nes daugėjo turgelių. Čia liko tie, kurie įprato prie konkretaus produkto – to, kurio nėra niekur kitur. Net jei jiems čia atvažiuoti nėra labai patogu", – sakė N.Kriaučiūnas.

Ūkininkas Tymo turguje prekiauja duona – produktu, kurio apstu visose parduotuvėse. Tačiau į Tymo turgelį ateinantys ilgamečiai ūkininko pirkėjai šį produktą renkasi dėl jo išskirtinumo: duona kepama iš ekologiniame ūkyje augintų grūdų ir malkomis kūrenamoje krosnyje, be cukraus ir mielių.

Tačiau ne visi prekybininkai išsilaiko – yra nemažai smulkiųjų ūkininkų, kurie dėl kainos čia prekybą nutraukė. Mokesčiai, anot N.Kriaučiūno, yra dideli ir, pavyzdžiui, muilo gamintojai čia prekiauti neturi galimybių.

"Nes muilas – ne duona, ir žmonės jo nuolat neperka. Tačiau tai yra geras produktas, išskirtinis ir jis čia reikalingas. Norėčiau atkreipti dėmesį į užsienio turgelius, kur vietos valdžia skatina trumpąją maisto grandinę. Mes užauginame, pagaminame ir vietoje parduodame.

Kuriame sau darbo vietas, išlaikome savo šeimas. O miesto valdžia į mus žiūri kaip į beprotiškai didelius verslininkus, bet mes tokie nesame – toli gražu. Tokio turgaus vertė yra ne mokesčių surinkime, ne žmonių "nuskalpavime", – kalbėjo N.Kriaučiūnas.

Ateitis nėra aiški

Ką tik sutartį su savivaldybę pasirašiusi asociacijos "Tymo turgelis" atstovė Julija Kuzmina sakė, kad nežinia, ar turgus galės veikti visus metus, mat savivaldybė, jei šioje vietoje prasidės jau trejus metus planuojami infrastruktūros darbai, sutartį nutraukti gali pirma laiko.

Tačiau nežinia dėl rytojaus – tik viena problemos pusė. J.Kuzmina taip pat sakė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neskatina smulkiojo verslo, o mokesčiai yra dideli.

"Nežinau, ar galiu įvardyti sumą, tačiau kalbama ne apie šimtus, o apie tūkstančius eurų – vieną kartą per metus turime mokėti infrastruktūros mokestį, kuris ir yra didžiausia našta. Iš to nieko negauname – tiesiog mokame, nes jei reikia, pavyzdžiui, perdažyti namelius, tą darome iš savo pinigų.

Miesto valdžia į mus žiūri kaip į beprotiškai didelius verslininkus, bet mes tokie nesame – toli gražu. Tokio turgaus vertė yra ne mokesčių surinkime, ne žmonių "nuskalpavime".

Bet to, kiekvienas prekybininkas dar moka vidutiniškai 21 eurą valstybės rinkliavos, tenka mokėti už elektrą, šiukšlių išvežimą", – kalbėjo pašnekovė. Prekybininkai sakė norintys, kad Vilniaus miesto savivaldybė taptų jų užnugariu, o ne priešu.

Tymo turgus traukia ne tik pirkėjus – kaip į vieną iš lankomų miesto vietų čia ateina ir turistų.

Ūkininkas – kaip vadybininkas

Panašios nuomonės – ir ekologiško ūkio atstovė Jūratė, Tymo turguje prekiaujanti daržovėmis. Šio ūkio daržovių Tymo turguje taip pat galima įsigyti jau dešimtmetį.

Pasak Jūratės, labiausiai vargina peripetijos ir kalbos, kad turgus gali būti uždarytas. "Pirkėjai nežino, ar mes būsime, ir net nevažiuoja tą dieną, kažkur nugirdę, kad Tymą uždarys", – kalbėjo prekybininkė.

Moteris sakė, jog kitose Vakarų Europos valstybėse tokie ūkininkų turgūs yra skatinami:  "Kiek girdžiu apie kitas Europos sostines, ten visi laukia augintojų ir juos priima į centrines aikštes, kuriose jie pristato savo produkciją.

Net specialiai klausėm: nieko nereikia už tai mokėti. O pas mus kitaip – mokesčiai dideli, sąlygos nustatinėjamos, ūkininkas turi mokėti kaip teisininkas ar vadybininkas. Pakankamai sudėtinga", – atsiduso moteris.

Vienas pirkėjas, pirkdamas daržoves, išleidžia maždaug nuo 3 iki 12 eurų.

Atidžiai tikrina

Tam, kad Tymo turguje būtų kokybiška produkcija, turgavietės asociacijos nariai patys važiuoja į ūkius ar pas gamintojus ir tikrina, kaip yra auginama ar gaminama jų siūloma produkcija.

Prekiauti turguje priimami tik vietos ūkininkai ar gamintojai: tokius saugiklius yra numačiusi pati asociacija, o prekybininkai privalo pateikti visus reikiamus dokumentus.

Beje, jų kartais prireikia ir pirkėjams, kurie, prieš pirkdami, visų pirma pareikalauja kokybę įrodančių pažymėjimų. Tiesa, tai – pavieniai atvejai, mat daugelį metų į turgų einantys žmonės jau turi ir savus prekybininkus, ir savas prekes.

Tymo turgaus pirkėjai, sakė patys ūkininkai, yra išskirtiniai ir nevengiantys mokėti brangiau nei kituose turguose ar parduotuvėje.

Vilnietė Ieva Martusevičienė į Tymo turgų ateina kiekvieną ketvirtadienį, o vienas apsipirkimas atsieina vidutiniškai apie 50 eurų.

"Pradėjau čia lankytis maždaug prieš trejus metus, kai gimė vaikai. Turguje perku viską, o parduotuvėje – tik buitines prekes. Ar brangu? Ne, nes mokame už kokybę ir žinome, ką valgome. Perku dažniausiai iš tų pačių prekybininkų", – sakė I.Martusevičienė.