Nors prieš kelias dienas pakampiuose dar zujo darbininkai ir moterys su šepečiais, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus skelbia žinią apie besibaigiančius darbus, o savo 95-erių metų jubiliejų mini pravertomis durimis.

18 dienų autentikos

Pakeistos susidėvėjusios inžinerinės komunikacijos, atnaujinti langai ir durys, įrengtos erdvesnės eksponatų saugyklos, restauruotos ekspozicijų salės, vertingiausi interjero elementai, pastato fasadai su šviesiai pilko granitinio tinko apdaila – tai tik dalis penkerius metus trukusių muziejaus restauravimo darbų.  Ir nors įgyvendinti projektui tebetrūksta lėšų, vienas gražiausių tikrojo modernizmo statinių Kaune nuo šiandien lankytojams ir vėl atviras – iki sausio 8 d. vyks akcija "18 dienų autentikos".

"Ekskursiją ir pasakojimą pradėsiu nuo Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Kriščiukaičio kurto modernistinės architektūros šedevro, kuriam kadaise keltas tikslas būti gražiausiu visos Lietuvos monumentu, istorijos ", – į šalį pastūmęs tuščią kavos puodelį, knygų krūvoje paskendo muziejaus šeimininkas Osvaldas Daugelis.

Paėmęs svarbiausiąją ir atsargiai versdamas jos lapus, dailės istorikas stabtelėjo ties 1934-aisiais. Kaune apsilankęs Stokholmo muziejaus direktorius tąkart esą negailėjo komplimentų statiniui, kurį drąsiai vadino didžiausiu ir moderniausiu objektu to meto Baltijoje.

"Europiška retenybė", – daugiau nei prieš septynias dešimtis metų ištartus svečio žodžius pakartojo O.Daugelis ir čia pat pridūrė dar vieną svarbų faktą. – Pastatui šie metai taip pat jubiliejiniai – 80-ieji."

Paslaptis po užraktu

Ilgai nelaukę pasileidome pagrindinio tarpukario Lietuvos muziejaus koridoriais, kuriuos direktorius juokais tapatino su Kauno klinikų labirintais.

Peržengę darbininkų užgultą aikštelę, kurioje jau netrukus stovės vitrininės lentynos su suvenyrais, laiptais nusileidome žemyn į vieną iš eksponatų saugyklų. Pakeliui suskaičiavę bent kelias dešimtis kalvių kryžių ir saulučių ant sienų, netrukus aiktelėjome nuo kito vaizdo – pagal vokiškus ir švediškus pavyzdžius kurtose, restauruotose prieškarinėse spintose, vienas kitą ramstė įvairių dydžių ir skirtingų laikotarpių medinukai – dievai ir dievukai. Erdvės, kuriose saugomi turtingiausi Lietuvos liaudies meno skulptūrų rinkiniai, pasak muziejaus vadovo, iki tol lankytojams buvo neprieinamos.

"Eime toliau", – rankomis perbraukęs chromuotus laiptų turėklus, pirštu bakstelėjęs po užraktu saugomą žalvarinę gaisrininkų žarną, O.Daugelis atsidūrė antrajame aukšte.

Ne vienus metus trukę remonto darbai, senosios dvasios iš muziejaus neišvarė. Tai, kas buvo autentiška, išsaugota, visa kita atkurta ir tik įgudusi akis pasakys, kad metalinė durų rankena – ne Antano Smetonos laikų meistrų darbas, o šių laikų auksarankių tobula kopija. Tiesa, kelios autentiškos durų rankenos išliko. Kaip ir rankenėlės restauruotuose mediniuose languose.

Šviežiai laku padengtas parketas atspindėjo ryškią lempų šviesą, o neseniai išvalyti langai leido dirstelėti ne tik į vidinį muziejaus kiemelį. Bent keliuose jų puikavosi dailininko Tado Daugirdo projektuoti vitražai. Viename pavaizduotas Kauno simbolis – tauras, kitame – žemaičių meška.

Kolekcininkų masalas

"Šios durys kažkada vedė į Vytauto Didžiojo koplyčią, dabar – į niekur", – spustelėjęs rankeną, pro tarpą švytinčią sieną rodė O.Daugelis. Jau po akimirkos jis klibino dar vienas duris, už kurių netrukus galės įsitaisyti pustrečio šimto studentų ar garbių muziejaus svečių.

"Tokią akademinę auditoriją kaip ši mažai kas turi. Ne veltui švedų žurnalistai aikčiojo iš nuostabos", – muziejaus direktorius patenkintas įsitaisė vienoje iš kėdžių su atlenkiamu staleliu, kurį kadaise buvo aprašinėję Kauno politechnikos instituto studentai. Pačiame auditorijos viršuje, prie lango – 1937 m. gamybos firmos "Zeiss Ikon" projektorius. Veikiantis, bet be vieno lęšio. Kiek tolėliau – ir autentiškas kištukinis elektros lizdas, sienoje virš durų – du autentiški šviestuvai.

"Didieji palubėje – modernus šių laikų kūrėjų darbas", – akis kilstelėjęs į viršų, O.Daugelis apgailestavo, kad nepavyko išsiaiškinti, kokie šviestuvai čia kabėjo anksčiau.

Tuo metu drabužinės, į kurią nusileidome netrukus, sienas puošia devintą dešimtį pradėjusios skaičiuoti nikeliuotos ir chromuotos lempos.

"Įsivaizduoju, kad žmonės už jas būtų pasiruošę sumokėti daug pinigų. Tokie dalykai aukcionuose tiesiog graibstomi", – mužiejaus direktoriaus žvilgsnis sustojo prie medinių drabužių kabyklų. Restauruojant jas ir nulupus metalines skardeles su skaičiais paaiškėjo, kad senosios kabyklos tarpukariu buvo numeruojamos kitokia tvarka: spintos su poriniais skaičiais stovėjo vienoje, su neporiniais – kitoje drabužinės pusėje. Būtent taip jos išrikiuotos ir dabar.

"Rūbininkei nereikės stiebtis, kai reikės paimti storus žieminius paltus, – Ranka į Gražinos Janulytės-Bernotienės projektuotą stiklinę pakylą, mostelėjo ekskursijos vedlys. – Nors tai visiškas modernas, džiaugiuosi, kad jis negriauna architektūrinio įspūdžio ir neužgožia funkcionalizmo grožio."

Vazos – lyg varpai

Dar kartą pakilę laiptais aukštyn atsidūrėme erdvioje aikštelėje su menininko Stasio Ušinsko kurtais vitražais, Vytauto Didžiojo muziejaus rūmų maketu, kuris 1937 m. buvo eksponuotas tarptautinėje parodoje Paryžiuje, ir bronzinėmis vazomis.

"Girdite? Skamba kaip varpas. Tai – kokybės ženklas. Lygiai taip pat skamba ir kai kurios Liudviko Strolio vazos, jei jos neskilusios, – Nuo Broniaus Pundziaus, prekybos, pramonės ir amatų rūmams kurtos vazos skleidžiamo garso salo O.Daugelio širdis. – Džiaugiasi ji ir bežiūrint į sienas."

Po rekonstrukcijos muziejaus spalvų gamoje vyraus kelios pagrindinės: žalsvai pilka ir gelsva. Tokie koloritai čia esą buvo ir tarpukario metais. Siauros ąžuolinės juostelės palubėje buvo išlikusios vos keliose vietose, todėl didžiąją dalį jų teko atkurti.

"Pasižiūrėkite į nuostabią grafikinę liniją. Tikra 1930-ųjų estetika", – galutiniu rezultatu gėrėjosi muziejaus vadovas.

Pavydėtinas parketas

Paskutinės erdvės, kurias aplankėme ir į kurias jau šiandien galės plūsti muziejaus lankytojai, – ekspozicijų salės: aukštomis lubomis, jaukiu, tapybos darbams ypač tinkančiu apšvietimu ir muziejaus senbuviais, antram gyvenimui prikeltais radiatoriais.

"Šiose salėse viskas buvo išdaužyta. Teko keisti vamzdžius ir atlikti begalę kitų nematomų darbų", – į keliskart dažytas sienas ir nedideles groteles jų apačioje dirstelėjo O.Daugelis. Žalvariniai elementai – ne vien tik grožio detalės. Pasak muziejaus vadovo, jos skirtos prabangiojo parketo ventiliacijai.

"Gali būti šaltas betonas, pilka siena, bet toks parketas kaip šis visuomet suteiks šiltumo ir jaukumo", – tuo nė kiek neabejojo O.Daugelis.

Vienoje salėje grindys, pasak pašnekovo, autentiškos iki paskutinės lentelės, kitoje, dėl aršiausio medienos gadintojo – grybo, jas teko pakeisti naujomis.

"Visko gali būti, kad artimiausiu metu muziejaus lankytojus apausime vienkartinėmis šlepėtėmis", – žvelgdamas į blizgančias grindis, jų ilgaamžiškumu rūpinosi muziejaus vadovas.

Ypatinga akcija

Akcija "18 dienų autentikos" kviečia lankytojus pažinti tarpukario interjero ypatumus ir išskirtinę taupiojo modernizmo estetiką. Individualistai ras ženklinimo sistemą "Muziejus – matyk", kuri nuves prie įdomesnių detalių, atkreips dėmesį į vertingiausius architektūrinius sprendimus, atskleis įdomias istorijas. Kiti kasdien galės keliauti su muziejaus gidais, kurie padės perprasti pastato vertę.

Akcija Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje tęsis iki sausio 8 d.

Pasivaikščiojimai su gidais  vyks antradieniais, trečiadieniais ir penktadieniais 15 ir 16 val., ketvirtadieniais 16 ir 17 val., šeštadieniais bei sekmadieniais 12 ir 13 val.

Muziejus nedirbs gruodžio 24–25 d. ir sausio 1 d.

Norint dalyvauti ekskursijose būtina išankstinė registracija.