MARVELĖS ŽIRGYNĄ GELBĖJANTIS KOSMONAUTO SŪNUS: GAL DĖL TO IR VERTA GYVENTI?

Kai prieš septynerius metus Algis Stankevičius užsimojo atgaivinti kritinės būklės Marvelės žirgyną, šis buvo įtrauktas į privatizuotinų objektų sąrašą ir pasmerktas žlugti.

Kai prieš septynerius metus Algis Stankevičius užsimojo atgaivinti kritinės būklės Marvelės žirgyną, šis buvo įtrauktas į privatizuotinų objektų sąrašą ir pasmerktas žlugti. Dabar čia yra 42 žirgai, o jodinėti mokosi apie 100 vaikų.

Kaip tai pavyko? 37 metų A.Stankevičius – ne milijonierius, o jo profesija – aukštalipys. Pinigų stygių kompensavo užsispyrimas ir darbštumas. Šiai avantiūrai jį pastūmėjo jodinėjimu susidomėjusi dukra. Mergaitę tekdavo vežioti į užsiėmimus tolokai nuo Kauno. Tada ir kilo mintis atgaivinti Marvelės žirgyną.

"Rizika pasiteisino. Atgaivinome ir gaiviname iki šiol – tebedarome dirbtinį kvėpavimą. Gyvename nuo vieno iki kito mėnesio pradžios", – sakė A.Stankevičius, kurio tėvas – vienintelis kosmonautas lietuvis Rimantas Stankevičius.

– Kam jums, aukštalipiui, prireikė žirgyno?

– Tikslas buvo jį atgaivinti. Iš pradžių dukrą Adą veždavome pas trenerę Rimą į Dievogalos žirgyną. Matėme, kad ne vieniems mums problemiška taip toli važinėti. Netyčia laikraštyje pamačiau skebimą, kad išnuomojamas žirgynas Kaune. Pasitariau su trenere Rima, nusprendžiau surizikuoti. Manau, kad rizika pasiteisino. Atgaivinome ir gaiviname iki šiol – tebedarome dirbtinį kvėpavimą. Gyvename nuo vieno iki kito mėnesio pradžios.

– Koks įspūdis susidarė apsilankius Marvelėje?

– Žirgyną radau kritinės būklės. Viena arklidės siena buvo išgriuvusi, be langų. Ten jau kelerius metus nebuvo laikomi žirgai, tik keli šunys vietoj sargų. Visur buvo pilna blusų ar utėlių. Be chemikalų nebuvo įmanoma įeiti į arklidę ir į maniežą.

– Toks vaizdas negąsdino?

– Iš pradžių viską dezinfekavome, išvalėme visas šiukšles. Viską tvarkėme savo jėgomis. Patys vedėmės elektrą, vandenį, dengėme stogą, viską dažėme. Tam nesamdėme jokių meistrų. Dirbo ir ūkvedys, aklininkai ir aš. Negąsdino, nes viską darėme iš idėjos. Iš to verslo nepadarysi. Tvarkyti labai padėjo ir jodinėti norėję vaikai. Esu jiems be galo dėkingas. Dabar jie jau gerokai paaugę, jau jaunimas.

– Kūrėtės iš jūsų asmeninių lėšų?

– Taip, ir reikėjo didelės sumos. Papildomų lėšų ir dabar reikia. Statiniai nėra nauji, ištisai reikia ką nors remontuoti. Sutvarkėme didesnę dalį stogo. Ruošiame dažyti arklides. Gyveni ir tvarkaisi.

– Per vasarą žirgynas užsidirba visiems metams?

– Vasarą būna lengviau, bet finansinių atsargų iš žirgyno veiklos prikaupti žiemai nepavyksta. Sunkiausios akimirkos būna žiemą, kai vien tik už elektrą kas mėnesį tenka sumokėti po 4,5 tūkst. litų. Elektra šildome dalį patalpų, daug jos reikia maniežui apšviesti, nors tam naudojame tik taupiąsias lemputes. Tada ir kyla klausimas, kam visa tai darau. Bet kai išsikrapštome iš skolų, ir vėl gerai. Tačiau ką į žirgyną įdedi, to jau nebesusigrąžinsi. Visiškai sutvarkyti žirgynui prireiktų 1,5 mln. litų. Finansavimo negauname, tačiau didelė parama yra ir tai, kad savivaldybė leidžia nemokamai naudotis žirgynu. Mainais už tai esame įsipareigoję vykdyti žirgyno veiklą, tvarkytis, gerinti pastatų būklę.

– Kiek į žirgyną jau yra sudėta jūsų pinigų?

– Esu susiskaičiavęs, bet nenoriu sakyti. Kai šeima paklausia, kur mano pinigai, tada ir pasiskaičiuoju, kiek kainavo žirgynas. Dėl jo tenka save riboti, nukenčia ir šeima.

– Kam jums viso to reikia?

– Gal dėl to ir verta gyventi? Kad būtum naudingas kitiems, kad turėtum ką palikti po savęs.

– Žirgyną atgaivinote. Jame jodinėti mokosi apie 100 vaikų. Kiek turite žirgų, kiek yra darbuotojų?

– Laikome ne tik savus žirgus, bet ir nuomojame gardus kitiems žirgų savininkams. Šiuo metu yra du nuosavi mano žirgai, dar keli yra jojimo trenerės. Dar apie dešimt – Kauno plaukimo mokyklos žirgų. Pastaraisiais pas mus treniruojasi penkiakovininkai. Iš viso – apie 42 žirgai ir penki darbuotojai, įskaitant mane patį.

– Kokios jūsų pareigos žirgyne?

– Administruoju jį. Daugiausia dirbu su dokumentais, bet dabar vežu arkliams avižų. Pats jas susikraunu, pats išsikraunu. Vežu nuosavu automobiliu. Dirbu ir kitur – esu aukštalipys. Jeigu užsiimčiau vien tik žirgynu, neturėčiau už ką valgyti.

– Kas lengviau: dirbti aukštybėse ar prižiūrėti žirgyną?

– Geriau klauskite, kas paprasčiau. Aišku, kad paprasčiau būti samdomu darbuotoju. Padarei darbą, pasiėmei pinigus, uždarei duris ir ramu. O žirgyne mano darbo valandos niekada nesibaigia. Bet kuriuo paros metu gali paskambinti ir pasakyti, kad pavyzdžiui, arkliukui blogai pasidarė ar dar kažkas nutiko. Tai didelis ūkis, dėl kurio visada turi sukti galvą.

– Pats mokate jodinėti?

– Moku, bet pirma to išmoko dukra. Išsinuomojęs žirgyną, baigiau ir žirgininkystės mokslus. Dėl savęs. Beje, vienas buvusių mano dėstytojų dirba pas mane arklininku.

– Atgaivinote žirgyną, bet esate išgelbėjęs ir žirgų?

– Buvo toks atvejis, kai nupirkau kanopų vėžiu sirgusį eržilą ir išvežiau gydyti į Švediją. Jis ten pasveiko ir liko – jį iš manęs nupirko. Vietoj to eržilo ėmiau rūpintis raiša kumele. Jos koja buvo traumuota, gydytojai skelbė liūdnas prognozes, bet išgydėme. Ji labai rami, labai puiki kumelė. Dabar ja jodinėja mano dukra.

– Dukra tebelanko treniruotes?

– Ir jodinėja, ir šiaip žirgyne abu daug laiko praleidžiame. Abu juo rūpinamės. Dukrai jau vienuolika metų. Seniai žino, kad jeigu arklidėje pamato popieriuką, jį turi pakelti. Kas kitas pasirūpins, jei ne mes patys?

– Kaip ilgai planuojate puoselėti žirgyną?

– Nemanau, kad jį reikėtų kada nors užleisti. Per daug įdėta jėgų ir laiko. Labai toli nuėjome. Kai kurie reiškia nepasitenkinimą, norėtų gražesnės aplinkos, gražesnio maniežo. Bet tai, ką turite šiuo momentu, jau yra neblogai.