Menininkę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis, bet ir žmonių gerumas | Diena.lt

MENININKĘ KŪRYBAI ĮKVEPIA NE TIK IŠORINIS GROŽIS, BET IR ŽMONIŲ GERUMAS

Kiekvienas Genutės Čiučiulkienės darbas – maža pasaka, kurią ūkio dalies darbuotoja seka spalvomis ant popieriaus lapo. Genutę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis.

Piešė nuo vaikystės

Genutė buvo pavyzdinga, mokytojų mylima mokinė. Visi dalykai jai sekėsi puikiai, tačiau mėgstamiausia mergaitės pamoka buvo dailė.

„Ant sąsiuvinių paraščių nepiešiau. Buvo kitokie laikai. Užtai per dailės pamoką padėdavau visiems klasiokams“, – Genutė Čiučiulkienė sakė, kad su akvarele jautusi ypatingą ryšį.

Piešimo priemonių mergaitė nepaleisdavo ir namuose. Pieštukais išmarginusi visus puodelius ir puodynes, mažoji Genutė į lovą guldavo vėliau už kitus šeimos narius.

„Būdavo, mama liepia eiti miegoti, o aš prašau palaukti, kol nudžius dažai ant popieriaus lapo. Akvarelei juk reikia laiko“, – G. Čiučiulkienė su šypsena prisiminė medžiagos skiautėmis apsuktą stalinę lempą, kad šviesa neblaškytų kitų miego. Kai buvo dvylikos, mergaitė pasišovė mokytis dailės. Kartu su mama atvyko į Kauną. Deja, sąlygos, kurias iškėlė menų mokyklos vadovybė, šeimai netiko.

„Jie pasakė, kad vaikai, kurie yra ne iš Kauno, turėtų gyventi bendrabutyje. Savaime suprantama, niekas manęs tokios mažos didmiestyje nepaliko“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Pasirinko akrilą

Nors svajonė mokytis dailės ir tapti profesionale menininke neišsipildė, su spalvomis G.Čiučiulkienė neišsiskyrė. Toliau piešė tai, ką kuždėjo širdis. Jausmais moteris vadovaujasi iki šiol.

Sentimentai: dirstelėjęs į Genutės piešinius tikina, kad šie nukelia į skirtingas pasakas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Jei atvirai, net neįsivaizduoju, kaip galima piešti pagal užsakymą. Kažkada esu sulaukusi prašymo savo personažus perkelti ant didesnio formato popieriaus, bet nesutikau“, – moteris prasitarė, kad tai buvo ne vienintelis kartas, kai ji pasakė „ne“. Prieš kelerius metus sulaukusi siūlymo iliustruoti vieną knygą, įvertinusi atsakomybę, Genutė nusprendė neįsipareigoti.

„O jei netiks, nepatiks? Geriau piešti savo malonumui. Pinigo iš to juk neuždirbsiu, na gal tik priemonės atsipirks“, – anksčiau daugiausia liejusi akvarele uteniškė pastaruoju metu itin pamėgo akrilą. Vienintelis minusas, kad dažų rinkiniuose, kuriuos perka, labai mažai baltos spalvos, o jos Genutė sunaudoja daugiausia.

Bandė menininkė ir aliejinius dažus. Šie labai patiko, tik kaina pasirodė pernelyg didelė.

„Taigi, likau prie akrilo. Baigusi piešti dar ir laku padengiu, kad spalva ilgiau laikytųsi ryški ir nebluktų“, – savamokslė menininkė pasakojo, kad baigiamasis etapas užtrunka. Lakas lėtai džiūsta, todėl darbus reikia išrikiuoti taip, kad jie nesiliestų.

Pastūmėjo kolegė

Baigusi mokyklą Genutė palikto gimtąją Uteną ir išvyko į Kauną. Čia studijavo, rado savo meilę, galiausiai įsidarbino šilko fabrike „Kauno audiniai“, kur sėkmingai kilo karjeros laiptais.

„Kai atėjo vadinama „perestroika“, išėjau iš ten. Iš pradžių gavau siūlymą dirbti buhalterijoje, bet ne prie širdies man toks darbas. Tada pasiūlė laikinai padirbėti tuometėje Purienų mokykloje, dabartiniame KTU Inžinerijos licėjuje, S.Lozoraičio gatvėje“, – G.Čiučiulkienė skaičiavo, kad nuo tos dienos praėjo kiek daugiau nei dvidešimt metų.

Per visą tą laiką apie ūkio dalies darbuotojos rankos lengvumą sužinojo ne vienas – įspūdingais miniatiūriniais paveikslėliais ir proginiais atvirukais Genutė apdovanojo ir artimiausias koleges, ir mokytojas, ir administraciją.

Garsi: apie mokyklos ilgametės darbuotojos auksines rankas žino ne vienas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Asmeniškai aš negavau, bet Genutės darbą mačiau ne vieną“, – sužavėta nuotaikingų paveikslėlių, KTU Inžinerijos licėjaus informacinių technologijų mokytoja Lina Boguševičienė mokyklos auksarankės darbus nusprendė pristatyti visai licėjaus bendruomenei. Bibliotekoje, kurioje pastaruoju metu pedagogė praleidžia itin daug laiko, prieš kelias savaites įvyko Genutės piešinių parodos pristatymas. Tiesa, ant sienos įsitaisė vos keli kūrėjos darbai. Didžioji dalis jų liko namuose, suguldyti lentynose.

„Šiandien su savimi dar kelis atsinešiau. Štai čia draugės portretas, kuris jai labai patiko. Čia – trys undinės be uodegų, o čia parodoje eksponuojamo piešinio tęsinys. Gaila, kad ant sienos jis nebetilpo“, – į jojantį berniuką popieriaus lape ranka mostelėjo G.Čiučiulkienė.

Greitą peržiūrą darbų autorė surengė ir savo mobiliajame telefone. Iš ekrano į mane žvelgė mergaitė su stirna, šokėjų pora ir kiti mieli žmogučiai, akimirkai grąžinę į vaikystės pasakų knygas.

Kurti įkvepia gerumas

Nors Genutės darbuose suskaičiavau bent kelis žirgus, tiek pat liūtų, dramblių ir varnėnų, kūrėja prasitarė, kad gyvūnai nėra jos stiprioji pusė. Piešti keturkojus ir sparnuočius užsispyrėlė išmoko, tačiau kur kas mieliau spalvomis ji lieja žmones – virbalais mezgančią ir svajojančią mergaitę, prie stalo rymantį berniuką su laumžirgių gaudykle, rankomis susikibusius vaikus ar po kepure pasislėpusį kaimynės anūką.

Būdavo, mama liepia eiti miegoti, o aš prašau palaukti, kol nudžius dažai ant popieriaus lapo.

„Būtent žmonės mane ir įkvepia kūrybai, todėl juos labiausiai mėgstu piešti“, – versdama piešinius vieną po kito kalbėjo savamokslė menininkė.

Antai, visai neseniai gatvėje ji pastebėjo itin išvaizdžią moterį, todėl tikėtina, kad kitas popieriaus lapas bus skirtas žavios nepažįstamosios portretui ir jos suknelės lengvumui.

Genutę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis. Mūzą ant ūkio dalies darbuotojos pečių tupdo aplinkinių gerumas.

„Mano kelyje labai daug gerų žmonių. Apstu jų ir mokykloje. Pradedant administracija, baigiant mokiniais“, – laime būti ten, kur esi, ir daryti tai, ką darai, dalijosi Genutė, vyresniųjų klasių moksleivių neretai vadinama Saulės Spindulėliu. Pravardė – įpareigoja, todėl ūkio dalies darbuotojos koridoriuje niekada neišvysite suraukta kakta. Net ir triukšmadarius moteris tramdo su šypsena.

„Į gražų žodį visi atsako tuo pačiu, o jei imsi kelti balsą, mainais sulauksi to paties, – ta pačia taisykle Genutė vadovaujasi ne tik darbe, bet ir užvėrusi mokyklos duris. – Kartą važiuoju autobusu, girdžiu, jaunuolis keikiasi. Sakau jam: gražus jaunuolis, o iš burnos tokie žodžiai virsta! Susigėdo. Nutilo. Kitądien girdžiu iš tolo kažkas su manimi sveikinasi. Atsisukusi matau tą patį vaikiną. Nepamiršo ir visai nesupyko už pastabą, tik darsyk paklausė, ar jis tikrai gražus.“

Aura: Saulės spindulėliu mokinių praminta Genutė kuria tokius pat šviesius piešinius. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nededa savo inicialų

Tokios akimirkos, anot kūrėjos, palaimingos. Tada ji ima teptukus į rankas ir palinkusi virš popieriaus lieja savo išgyvenimus, kuria spalvingas istorijas.

„Anksčiau sūnui sekiau daug pasakų ir iliustravau jas. Dabar sūnus užaugo. Turiu jau ir anūkų“, – telefone parodžiusi uniformuoto jaunuolio nuotrauką G.Čiučiulkienė leido suprasti, kad iš pasakų amžiaus ir jis išaugo.

Paklausta, ar nesvarsto su savo piešiniais keltis į didesnes erdves ir pristatyti jų dar platesnei auditorijai, Genutė tik gūžteli pečiais. Tam esą reikia dar daugiau darbų, galbūt didesnių formatų, drąsos ir daugiau pasitikėjimo savimi.

„Turbūt dėl jo stygiaus ir savo inicialų nededu ant piešinių, – paprašyta pasirašyti ant dovanoto atviruko, kurį nešiuosi namo, G.Čiučiulkienė, regis, persigalvojo. – Klausykite, tikrai neblogai piešinys atrodo su parašu. Tada gal ir apie parodą kokiame nors muziejuje pagalvosiu! Jei tai įvyks, būtinai pakviesiu.“

GALERIJA

  • Menininkę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis, bet ir žmonių gerumas
  • Menininkę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis, bet ir žmonių gerumas
  • Menininkę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis, bet ir žmonių gerumas
  • Menininkę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis, bet ir žmonių gerumas
  • Menininkę kūrybai įkvepia ne tik išorinis grožis, bet ir žmonių gerumas
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Ina Ogenskienė

Visa visa tiesa apie Genutę! Labai džiaugiuosi, kad buvote įvertinta ir pamatyta. Šviesus ir geras žmogus

dona

nelabai tikiu ką ji čia rašo

Labai gražu

paskaičius rašinį ant širdies tiesiog Šviesu. Smagu, kad turime tokių pačiomis gražiausiomis spalvomis spindinčių ir tuo pačiu tokių kuklių žmonių. Kai tas spindesys ir žavesys tikras, tai nepastebėti, nesigrožėti tuo tiesiog negali.Miela Genute, spindėkit, žavėkit, džiuginkit ir būkit laiminga pati!

SUSIJUSIOS NAUJIENOS