Vilkijoje gyvenančio medžio drožėjo Lino Saladžio gyvenime – vėl permainos. Kuris laikas apie šio liaudies meistro veiklą viešojoje erdvėje praktiškai nesigirdėjo. Kad jo dirbtuvėje nebekaukši kirvis, pandemija niekuo dėta.

Abejonės dėl ateities

„Prižiūrėjau neįgalią mamą, šis darbas baigėsi. Mama iškeliavo ten, kur, tikėkimės, jai bus geriau. Užsiregistravau Užimtumo tarnyboje, ieškau darbo, nes iš drožybos išgyventi praktiškai neįmanoma. Darbas neturėtų pasiglemžti manęs viso. Drožyba liks hobiu, ją įrašysiu į mėgstamų darbų sąrašą“, – atviravo pašnekovas.

Kol kas, pasak Lino, jis tik pamiklins ranką. „Vėliau gal ir grįšiu į rimtų drožėjų gildiją. Tikriausiai nebūsiu toks, koks buvau, gal kiek lėtesnis. Suprantu, kad gyvenimas keičiasi, nestovi vietoje, kad ką nors prarandi ir ką nors gauni. Ne veltui sakoma: kai turi dantis, nėra mėsos, o kai jos atsiranda, neturi dantų. Nėra ko pavydėti jaunesniems, kad jie greitesni, reikia džiaugtis, kad galiu ir pats dar sukurti tai, kas suteikia laimės kitiems“, – samprotavo liaudies meistras.

Įrankių keisti neketina

L.Saladis neslėpė: kol buvo drožėju, neturėjo atostogų, darbo valandos paroje ištįsdavo net iki 2 val. nakties. „Nesveika, kai tiek pasineri į tai, ką darai, ir nematai nieko daugiau aplinkui, – prisipažino liaudies meistras. – Gal man jau baterijos truputį nusėdo, gal įrankiai, kuriais dirbu – kirviu ir vedega (įrankis su metaline galva ir mediniu kotu, panašus į kaplį ar kirvį lenktais ašmenimis – red. pastaba), – šiek tiek paseno.“

Pasak medžio drožėjo, draugai nepiktybiškai vis iš jo pasišaipo: „Linai, jau išmokai dirbti su kirviu, kitas tavo etapas tikriausiai bus su dar archajiškesniu paties darytu įrankiu iš titnago.“ „Iš tiesų, nesiruošiu taip pasielgti, tačiau mane stebina, kad kirvis ir vedega – jau pamiršti instrumentai. Šiuolaikiniai žmonės – greiti, skubantys, jiems priimtinesnis yra pjūklas. Šiuolaikiniai įrankiai turi savo pranašumų: darbą gali atlikti greičiau ir daugiau uždirbti. Tačiau šiuolaikiniai įrankiai taip greitai dirba, ir darbuose, kuriuos padarai, mažiau lieka, jaučiasi paties meistro“, – pastebėjo pašnekovas.

Linas Saladis: paėmęs tai, ko tave mokė, ir tai, kas yra tavyje, išverdi bendrą košę, sukuri save. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Negali sakyti, kad vilkijietis nebando žengti koja kojon su nūdiena. Jis turi kelis benzininius pjūklus, kampinį šlifuoklį ir kitų šiuolaikiškų įrankių. Vis dėlto jis tvirtai teigė neketinąs keisti savo stiliaus. „Todėl ir ieškau darbo, iš kurio užsidirbčiau duonai, o drožyba būtų pomėgiu. Be skubos ir spaudžiančių užsakymų terminų“, – aiškino pašnekovas.

L.Saladis neslėpė: kai drožyba buvo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, pasitaikydavo, kad nepavykdavo prisikviesti mūzos. „Nepadarytas darbas mane ėda. Buvo taip, kad užsakovas skulptūros norėjo labai greitai, man nepavyko pagal jo pageidaujamą terminą. Jis nuolat demonstravo, koks dėl to yra nelaimingas. Viskas baigėsi tuo, kad padaręs darbą neėmiau iš jo pinigų. Sužinojusi mama rėžė: esi kvailas per visą pilvą, juk tas žmogus prasčiausiai piktnaudžiavo tuo aimanavimu. Nors patyriau nuostolį, jaučiausi geriau, nei kad būčiau paėmęs sutartą užmokestį“, – šypsojosi liaudies meistras.

Dviejų panašių nerasi

Dirbant su kirviu ar vedega Liną žavi ir tai, kad neįmanoma padaryti dviejų vienodų darbų. „Net nelabai ir norėčiau daryti antrą tokį patį, be to, net neįmanoma. Jei užsakovas kitas, kiti ir norai, todėl skulptūroje atsiranda kitas genas. Vienodai gali padaryti tik su staklėmis“, – sakė vilkijietis.

Žinoma, yra žmonių, kuriems patinka kopijos. Pats Linas pasakojo turėjęs užsakovą iš Norvegijos, kuris davė pavyzdį ir paprašė pagal jį padaryti daug vienodų pusmetrinių trolių. „Neprisimenu, kiek tų troliukų išdrožiau, bet jie visi išėjo skirtingi: linksmi ir liūdni, rimti ir išdykę. Užsakovas atvažiavęs pasiimti pasijuokė: išėjo šeimyna, bet liko patenkintas“, – prisiminė drožėjas.

Paklaustas, kuris iš gausybės drožinių jam mieliausias, L.Saladis šiek tiek sudvejojo. „Galbūt tas, kurio dar nesukūriau. Bėda, kad padarau darbą ir jaučiu, kad dar nesu juo visiškai patenkintas. Nepriekaištingas turbūt galėtų būti tik tas, kurį skobčiau savo malonumui, o ne pagal užsakymą“, – mano vilkijietis.

Kaip tampama meistru

L.Saladis vadovaujasi principu: jei pavyksta padaryti ką nors gražaus, niekada nesako, kad tai tik jo idėja ir nuopelnas. „Mes visi mokomės vieni iš kitų. Juk kas nors turi gilesnį vidinį užtaisą ar vienovę su gamta. Net ir baigus mokslus, tenka nemažai nueiti, kol randi savo taką. Paėmęs tai, ko tave mokė, ir tai, kas yra tavyje, išverdi bendrą košę, sukuri save. Iš tiesų negali sakyti, kad sukuri save, nes kažkas sukuria tave. Taip ir tampi meistriuku“, – aiškino pašnekovas.

Kad būtų dar suprantamiau, pateikė konkretų pavyzdį. Vilkijos apylinkėse Lino paprašė atnaujinti seną kryželį, nuo kurio skulptūrėlės jau buvo nubyrėjusios. „Kryželis buvo nedidelis, dėl vietos stokos Šv. Jurgis atrodė lyg prikaltas ant kryžiaus. Neseniai buvau vartęs vieno vokiečių skulptoriaus darbų albumą ir iš jo pasiskolinau principą: Šv. Jurgį išdrožiau ne šonu, o iš priekio. To užteko, kad įspūdis iš esmės pasikeistų“, – pasakojo liaudies meistras.

Pranašas savame krašte

Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, nemažai medžio drožėjo darbų yra būtent Vilkijoje ir jos apylinkėse.

Parke prie Nemuno yra kelios skulptūros, mieste ir aplinkiniuose kaimuose – keli kryžiai, suoleliai. Ant suolelio krokodilo, kuris stovi įspūdingo grožio vietoje, ypač mėgsta fotografuotis Vilkijos svečiai. Aš siūliau lydeką, tačiau užsakovas pageidavo krokodilo, tai Vilkija jį ir turi“, – sakė L.Saladis.

Fotosesijos: ant suolelio krokodilo, kuris stovi įspūdingo grožio vietoje, ypač mėgsta fotografuotis Vilkijos svečiai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Liaudies meistras laikosi principo: jei žmogus nori, reikia stengtis patenkinti jo norą. „Kas čia būtų, jei visiškai pakeistum užsakymą. Žinoma, darbą gali šiek tiek pritaikyti prie aplinkos.“ Pasak L.Saladžio, būna ir taip, kad žmogus tiksliai neįvardija savo pageidavimų. „Klientas sako: noriu pelėdos. Jų gamtos knygose yra daug ir įvairiausių. Nesukonkretina, ar ji turi būti stilizuota, ar drožti kiekvieną plunksną, o gal daryti su knyga – kaip išminties simbolį“, – pasakojo drožėjas. Tokiais atvejais Linas nepuldavo skulptūros daryti savo nuožiūra, bandydavo išsiaiškinti, kaip ją įsivaizduoja užsakovas.

Palieka ramiai pūti

Jau kuris laikas medžio skulptūrų nedarantis liaudies meistras apgailestavo, kad žmonės tarsi užmiršta jas turį. „Pastebėjau tokį dalyką: nusipirkę žmonės neprižiūri skulptūrų, palieka jas ramiam puvimui. Kai kurie aiškina norį, kad darbai atrodytų seni, patamsėję nuo laiko. Pastatyti netinkamoje vietoje, po medžiais, darbai greičiau pūsta, neišgyvena viso laiko, kurį galėtų prižiūrimi“, – su neslepiamu liūdesiu sakė pašnekovas.

Ir čia pat pridūrė, kad dalis įsigijusiųjų dirbinius rūpestingai prižiūri, paliekančių skulptūras likimo valiai yra maždaug pusė. „Gal ta antra pusė per pigiai jų įsigyja? Kai darbas išties pavykęs, būna liūdna stebėti nykimą. Kita vertus, suprantu, kad šiame sudėtingame laikotarpyje, žmonėms svarbesni kiti žmonės, šeimos nariai, artimieji. Bet taip buvo ir tuomet, kai dar nesiautėjo COVID-19 liga“, – kalbėjo L.Saladis.