Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną kauniečių širdys plakė dvigubai stipriau – keldami vėliavas už anuomet iškovotą savo laisvę, stiprybės jie linkėjo ir broliams ukrainiečiams.

Daugiau spalvų

Apie artėjančią Kovo 11-ąją dar prieš kelias savaites kuždėjo įvairūs ženklai mieste. Tiesa, šiemet šalia geltonomis, žaliomis ir raudonomis spalvomis žymėtų užuominų, prisiglaudė dar dvi – mėlyna ir geltona spalvos. Ant Laisvės alėjos šviestuvų pakibo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, o nuo praėjusio savaitgalio vienas pagrindinių Lietuvos valstybės simbolių – Vytis, nulietas Ukrainoje, nušvito geltonai ir mėlynai. Tokios pat spalvos Kovo 11-ąją užliejo savivaldybės administracijos pastatą.

Penktadienio vidudienį Ukrainos vėliavos kilo ir žmonių jūroje, užliejusioje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį.

„Karo siaubiamos Ukrainos nelaimės akivaizdoje galimybė minėti savo laisvę įgavo dar didesnę prasmę. Šiandien diena, kai turime prisiminti, ką turime, saugoti tai ir švęsti“, – į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio minią įsiliejęs, atlapus vaikų karpytomis širdelėmis su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvomis papuošęs kaunietis Vytas neslėpė, kad šiųmetė Kovo 11-oji jam kaip niekada jautri.

Karo siaubiamos Ukrainos nelaimės akivaizdoje galimybė minėti savo laisvę įgavo dar didesnę prasmę.

Vyras pasakojo akylai stebintis įvykius Ukrainoje, visomis išgalėmis prisidedantis prie paramos broliams, bėgantiems iš karo niokojamų namų, ir kartas nuo karto pagalvojantis, ko tektų imtis, jei Lietuvą ištiktų Ukrainos likimas.

„Turbūt pastarosiomis dienomis kiekvienas apie tai pagalvojome. Namuose ne kartą apie tai kalbėjome. Esame sutarę, kad žmona su vaikais keliautų pas pusseserę į Prancūziją, o aš likčiau čia ir kovočiau, – išvydęs baimę mažųjų akyse, ramindamas Vytas juodu stipriau priglaudė prie savęs. – Žinoma, tikiuosi to neprireiks.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laisvė – spurgos

Įsitaisiusi ant suoliuko, šventinio vidudienio gausą muziejaus sodelyje stebėjo kaunietė Veronika, mačiusi Antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, tuo metu ji buvo maža mergaitė, tačiau iki šiol mena į šešias dalis plėšomą duonos riekutę ir žodžius brolių lūpose: „musę per pusę“.

„Šiandien nenoriu kalbėti apie tai, kas buvo. Esu čia su visais ir meldžiu Dievo, kad karas Ukrainoje baigtųsi. Širdis plyšta už kiekvieno nekalto vaiko, moters ir vyro gyvybę“, – nubraukusi ašarą garbaus amžiaus kaunietė atsigręžė į iškilmingai keliamą Vyčio Kryžiaus ordino vėliavą ir pro šalį einantį šaulių būrį. Sujaudinta žmonių vienybės, Veronika tikėjo, kad tautą jungiantis jausmas išliks ilgai, o taip, kaip dabar palaiko Ukrainą, lietuviai esant būtinybei stos ir už save.

Surinkę visus trispalvius balionus ir popierines vėliavėles, šios dienos svarbą įvertino ir mažiausieji miestiečiai, laisvę suprantantys kaip galimybę keliauti, kur tik panorėjus, be baimės kalbėti savo kalba, žaisti su kokiais nori žaislais ir apkabinti draugą, kai to labai norisi. 

„Aš galvoju, kad laisvė, tai kai gali pirkti kokią nori spurgą, – palikęs šventinį šurmulį karo muziejaus sodelyje, septynerių Rokas kuo daugiau saldžių akimirkų linkėjo ir Ukrainos vaikams. – Su mamyte rinkome šiltus drabužius namuose, o paskui nupirkome daug šokolado. Dar ir žaislų. Man labai gaila tų vaikų, nes nenorėčiau būti jų vietoje.“ 

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Atsivėrė muziejų durys

Minėti Kovo 11-ąją žmonės buvo kviečiami ne tik Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Šventinę dieną savo duris miestiečiams ir Kauno svečiams atvėrė daugiau erdvių. Antai, Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus lankytojams buvo pasakojama apie namų židinio prasmę. Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus kiemelis suskambo laisvės dainomis, o Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje lankytojai galėjo nemokamai pamatyti Vasario 16-osios aktą. Specialios ekskursijos buvo organizuojamos Vaikų literatūros muziejuje, Juozo Tumo-Vaižganto bute, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose. Visiems svečiams Kovo 11-ąją buvo atviros ir  Vytauto Didžiojo karo muziejaus durys, už kurių gausu ženklų, liudijančių laisvės troškimą. 

„Sunku suskaičiuoti kartus, kiek jau esame čia buvę. Tai Vasario 16-ąją, tai Liepos 6-ąją. Ir nors ekspozicijos mažai keičiasi, kaskart randame ką naujo papasakoti savo vaikams. Šiandien taip pat pravesime trumpą istorijos pamoką apie tai, kas vyksta, – nors jos vaikai nėra labai dideli, kalbinta kaunietė neabejojo, kalbėti apie dalykus, kurie nėra labai malonūs – būtina. – Tik taip mes užauginsime patriotus, o ne bailius.“