Kaunietis Tadas įsitikinęs, kad Camino kelio patirtis savyje turi kažką stebuklingo net ir ateistams. Vyras pastebi, kad religinės patirties čia esą semiasi retas.

Ne pirmas žygis

Nors galutinis taškas tas pats, kelias į Santiago de Compostelą visiems skirtingas. Vieniems tai sportinis azartas, kitiems – savo jėgų išbandymas, tretiems – simbolinis kelias į save. Viduramžių tikėjimai, prietarai ir papročiai nugrimzdo į užmarštį, senieji Šv. Jokūbo kelio simboliai ir prasmės mažai kam berūpi.

Prieš metus žygiavęs iš Porto į Santiago de Compostelą, kaunietis Tadas Dručkus pasiryžo dar vienam žygiui. Šįsyk vyras pasirinko „Camino Primitivo“ – pirmąjį ir vieną sudėtingiausių, bet tuo pačiu ir gražiausių piligriminių kelių į Santiago de Compostelą, kur palaidotas šv. Jokūbas. Legenda pasakoja, kad apaštalo Jokūbo kūną po mirties mokiniai valtimi atplukdė iš Jeruzalės į Galisiją ir slapta palaidojo Libredono kalno papėdėje. Tais laikais buvo manoma, kad apaštalai užsitarnavo atgulti poilsio toje žemėje, kurioje skelbė Kristaus mokslą. Ilgainiui kapas buvo pamirštas, tačiau 814 metais atsiskyrėlis Pelajus, išvydęs danguje pranašiškas žvaigždes, jį surado. Prie marmuriniame sarkofage besiilsinčių palaikų atskubėjęs vyskupas Teodomiras paskelbė, kad jie – šv. Jokūbo, ir apie radinį pranešė tuometiniam Astūrijos karaliui Alfonsui II. Iš Ovjedo romėnų keliais prie palaikų atjojęs karalius atrėžė Teodomirui gabalą žemės aplink kapą ir įsakė pastatyti pirmąją Šv. Jokūbo bažnyčią. Netrukus šioje vietoje išaugo Santiago de Compostelos miestas.

„Kodėl man buvo svarbu tai padaryti? Todėl, kad nuo mažų dienų šeimoje buvo labai svarbus patriotizmas – tėtis istorikas, senelis – partizanas, valstybei padovanojęs savo visą gyvenimą kauptą kolekciją, pagal kurią buvo įkurtas Obelių istorijos muziejus. 770-ųjų Karaliaus Mindaugo karūnavimo metinių proga atstumą pavyko įveikti per septynias dienas ir septynias valandas. Atstumas taip pat simbolinis –  321 km. Tiek yra nuo Klaipėdos, kur jau dešimt metų gyvenu, piliavietės iki Vilniaus Gedimino bokšto“, – pasirinkimą motyvavo T. Dručkus.

Atkaklus: planavęs keliauti daugiau nei dešimt dienų, atstumą kaunietis įveikė per savaitę. T. Dručkaus nuotr.

Išmoko kelias pamokas

Savo kelionę 41-erių vyras pradėjo birželio 24-ąją. Tą pačią dieną kaunietis startavo ir prieš metus. Tiesa, šiųmetis žygis klostėsi kur kas sėkmingiau nei praėjusią vasarą. Kaip sako Tadas, jis išmoko kelias pagrindines pamokas. Viena jų – avalynė. Pasirinkęs lengvesnius, orui pralaidžius ir vienu dydžiu didesnius batus, žygeivis išvengė nuospaudų ir kitų nemalonių pojūčių, kurie buvo pirmojo žygio pakeleiviai.

„Praėjusiais metais buvo ir pleistrų, ir pūslių, ir kitų nuotykių. Šiemet ėjau ilgesnį atstumą didesniu tempu ir viskas vyko sklandžiai“, – T. Dručkus tikino, kad prie to prisidėjo ir kuprinė.

Daugelis su savimi pasiima gerokai per daug, o paskui gailisi, nes sulig kiekvienu kilometru našta ima slėgti pečius. Vieni keliautojai pasakojo sutikę keistuolį vyrą, kuris į kuprinę įsidėjo nedidelį kavos aparatą!

„Kelyje yra kur pavalgyti, atsigerti, todėl šiais dalykais nereikia rūpintis iš anksto“, – kaunietis tikino ėmęs minimalų daiktų skaičių, todėl jo kuprinė svėrė vos 5 kg.

Su savimi jis pasiėmė įkraunamą bateriją, asmens dokumentus, higienos priemones, būtiniausius drabužius, apsaugą nuo lietaus ir kremą nuo saulės. Pinigai? Kišenėje buvo šiek tiek grynųjų, nes, žygiuojant „Camino Primitio“ keliu, visur galima atsiskaityti bankine kortele.

Bendraminčiai: iš paliktų lipdukų ir kitų ženklų galima spręsti, kad „Camino Primitivo“ kelią labai mėgsta lietuviai. T. Dručkaus nuotr.

Numetė svorio

Kelias, kuriuo ėjo Tadas, sužymėtas taip pat gerai kaip ir visi kiti. Rodyklės aiškios, jų daug, todėl iš kelio beveik neįmanoma išklysti. Kur nėra geltonų rodyklių, stovi stulpeliai su kriauklės simboliu. Pastarieji rodo Santiago de Compostela kryptį. „Camino Primitivo“ kelias – kalnuotas ir labai vaizdingas. Čia galima pamatyti vienuolynų, bažnyčių, koplytstulpių, šventyklų. Kai kurios jų senos ir neveikiančios, beje, kaip ir ligoninės, kurių 321 km atkarpoje yra ne viena. Kelyje galima aplankyti ir muziejus.

„Maršrutas, kurį rinkausi, labai gražus, o pirmos trys keturios dienos buvo nepaprastos. Užlipi 1,2 km į viršų, o prieš tave atsiveria visas kalnų masyvas, tai tikrai įspūdingi vaizdai“, – įspūdžiais dalijosi keliautojas.

Ne visi šių laikų piligrimai minėtą kelią eina pėsčiomis. Pasitaiko ratuotų, jojančių arkliais, asilais ar važiuojančių automobiliais. Tadas pasakojo, kad pirmąją žygio dieną sutiko dvi moteris, kurios, nuėjusios maždaug 10 km atkarpą, likusį atstumą nusprendė įveikti taksi automobiliu. Visgi, prisiekę piligrimai, kaip kadaise, keliauja savo kojomis ir, priklausomai nuo fizinių galimybių, tirpdo skirtingą kilometrų skaičių. Įprastai „Camino Primitivo“ kelią piligrimai įveikia per dvi savaites. Tadas truko pusę tiek, o per dieną nueidavo nuo 20 iki 50 km.

Šiemet ėjau ilgesnį atstumą didesniu tempu ir viskas vyko sklandžiai.

„Buvo žmonių, kurie pradėdavo eiti 7 val. ryto, o apie 12–13 val. jau ilsėdavosi. Aš eidavau iki kokios 19 val. vakaro, tada įsikurdavau“, – kelionės metu T. Dručkus sau iškėlė ir kitų iššūkių.

Vyras nusprendė nerūkyti, atsisakė pusryčių ir pietų. Toks sprendimas padėjo ne tik sutaupyti pinigų, bet ir numesti kelis kilogramus. Prieš kelionę Tadas svėrė 96 kg, o jai besibaigiant – 86 kg. Nors visą laiką kišenėje turėjo mobilųjį telefoną, vyrui pavyko sutrumpinti jo naudojimo laiką bendravimui. Nuotraukas Tadas siuntė tik artimiausiems žmonėms.

„Sutikau italą, kuris namuose paliko šeimą, o kontaktiniu asmeniu pasirinko savo 90 metų močiutę. Aš pats palaikiau kontaktą tiek su žmona, tiek su dukra. Atsiriboti nepavyko, bet to ir nereikėjo. Norėjosi nors šiek tiek pabendrauti“, – pasakojo T. Dručkus.

Kitoks: Tado tikslas buvo ne muziejai, ne kitos lankytinos vietos, o ėjimas ir buvimas su savimi. T. Dručkaus nuotr.

Įdomios žmonių istorijos

„Camino Primitivo“ kelias pritaikytas keliaujantiems žmonėms, o kone visas vietinis verslas skirtas piligrimams. Kas kelis kilometrus galima rasti ir kur pavalgyti, ir prigulti. Piligrimams skirtos nakvynės vietos vadinamos albergais.

Jose patogumų nėra daug, o nakvynės vieta tenka dalytis su keliais ar keliolika piligrimų. Tokios vietos populiarios, nes yra nebrangios – nakvynė kainuoja apie 10–15 eurų. Vakarienė toje pačioje vietoje dažniausia kainuoja tiek pat, o visi apsistojusieji maistu dalijasi vieni su kitais – iš didelių puodų kabina salotas, sriubas, troškinius ir desertus. Verslūs vietiniai gyventojai pasirūpino ir prabangesnio gyvenimo mėgėjais. Pakelėje jie įkūrė viešbučių, kuriuose galima apsistoti su patogumais ir be kompanijos. Savaime suprantame, jų kaina kur kas didesnė.

Tadas rinkosi pirmąjį variantą – albergus. Vyras esą neturi problemų su miegu, todėl jam netrukdė nei knarkiantys, nei garsiau kalbantys vienoje patalpoje apsistoję keliautojai.

„Susipažinau su skirtingais žmonėmis, išgirdau įvairių istorijų“, – anot T. Dručkaus, vienas žaviausių Camino dalykų ir yra bendrakeleiviai – skirtingų tautybių, rasių, amžiaus grupių, turtinių padėčių ir fizinių pajėgumų žmonės. Vieni, bandydami savo galimybių ribas, per dieną nueidavo ir apie 80 km, kiti šūkaudavo iš laimės įveikę 15 km atkarpą. Sutikti vokiečiai, italai ar kiti europiečiai labai nenustebino, tačiau buvo netikėta, kad keliauja ir žmonės, tarkime, iš Naujosios Zelandijos.

T. Dručkaus nuotr.

„Susipažinau su prancūzu, kuris keliauja jau kelis mėnesius. Ji išėjo iš darbo, stojo į darbo biržą, o pašalpą, kurią gauna, leidžia kelionei. Pašalpa apie 2 tūkst. eurų, keliaudamas per mėnesį jis išleidžia apie 1,5 tūkst. eurų. Likusius pinigus, kaip ir tuos, kuriuos gauna už nuomą, taupo“, – nors žavėjosi tokiu žmonių polėkiu, pats T. Dručkus tokiai avantiūrai nesiryžtų.

Kaunietis pasakojo sutikęs ne tik keliautojų iš viso pasaulio, bet ir iš pačios Ispanijos. Daugeliui vietinių tiesiog garbės reikalas eiti šiuo keliu. Dažnas prisipažino einantis ne pirmą kartą.

Finiše – Lietuvos vėliava

Keliautojai tikina, kad pasiekus Santiago de Compostelą būtina eiti į katedroje laikomas mišias. Ten jas aukojo net dešimt kunigų. Įspūdingiausias – smilkymo momentas, kai bažnyčioje siūbuojama milžiniška smilkalinė, o žmonės sveikina vieni kitus įveikus kelionę ir pasiekus tikslą. Tiesa, filmuoti ir fotografuoti viso to negalima. Dar viena Camino tradicija – antspaudai. Savojo kelio pradžioje visi norintys įsigyja specialius pasus. Užpildę juos antspaudais, baigę kelionę piligrimai gauna sertifikatus. Tado finišas buvo kitoks. Pasiekęs galutinį tašką kaunietis iškėlė Lietuvos trispalvę.

Tikslas: pasiekęs tikslą Tadas iškėlė Lietuvos trispalvę. T. Dručkaus nuotr.

„Galvojau, kad tai padarysiu liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną. tačiau atstumą įveikus greičiau, vėliavą iškėliau liepos 1-ąją, – baigęs kelionę, T. Dručkus išskrido į Olandiją. – Buvo kontrastas kaip diena ir naktis. Ten ramu, Olandijoje – šurmulys, triukšmingas katilas. Ten per dieną maistui išleisdavau kokius 7–8 eurus, Olandijoje be 25–30 eurų nepapietaudavau, bet, kaip sakau, „Sveikas grįžęs į realybę“.“

Tolimesniuose Tado planuose – nauja, dar lengvesnė kuprinė ir nauji žygiai. Apetitas, anot Tado, juk auga bevalgant.

„Negalvoju apie pačius ekstremaliausius. Tarkime, Šiaurės Amerikoje yra kelias nuo Meksikos iki Kanados sienos. Žmonės juo eina daugiau nei tris mėnesius. Tiesa, kelionė yra pakankamai komplikuota dėl logistikos. Ten nėra nakvynės namų ar kavinių kas kelis kilometrus. Todėl galvoju apie žygius po Europą“, – į kai kuriuos jų, anot T. Dručkaus, jis leistųsi vienas, o į kitus su žmona ir dukra.