SKLYPO NUOSAVYBĖS RIBOS KARTINA GYVENIMĄ

Žemės sklypai prie daugiabučių namų valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise. Specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad neretai dėl sklypo nuosavybės ribų tarp kaimynų atsiranda konfliktų.

Nepavyksta susitarti

Žaliakalnyje, Perkūno alėjoje, gyvenančiai Stasei Trajanauskienei daugiau nei dešimt metų nesiseka įteisinti jai priklausančio žemės sklypo ribų. Nedideliame daugiabutyje gyvenanti 84 metų moteris išlaidas žemės sklypų naudojimosi ir tvarkos nustatymo planams ir teismų procesams skaičiuoja tūkstančiais eurų, tačiau situacija nesikeičia – kaimynai jos planams nepritaria, o teismai nepadeda nei susitarti, nei pasidalyti.

Pasak pensininkės, dabartiniai kaimynai nesutinka su jos pasiūlymais ir, nors teisiškai moteris yra gabaliuko kiemo žemės savininkė, kur tiksliai kieme yra jai priklausanti dalis, neįforminta.

Kai tik ateinu į savo darželį, esu nuolat aplojama ten lakstančio palaido šuns. Jie paleidžia tą šunį.

S. Trajanauskienė nedideliame trijų aukštų daugiabutyje gyvena apie 40 metų. Paskutiniame aukšte gyvenanti moteris pasakoja, kad dar privatizavimo laikais namui buvo priskirtas maždaug 500 kv.m ploto kiemas. Gyventojai kiemą pasidalijo, o norintys žemę išsipirko iš valstybės. Tarp jų buvo ir S. Trajanauskienė.

Kadangi senieji namo gyventojai gerai sutarė, tai, pasakoja S. Trajanauskienė, ji įsipareigojo atlikti vienus visam namui naudingus darbus, o kaimynė kitus: sutvarkyti namo aplinką – takus ir kitą plotą iškloti plytelėmis.

„Ji specialiai skirtingų ornamentų plytelėmis išklojo dalį namo sklypo, kad nesunkiai būtų galima atskirti, kur yra jos ir kur yra mano. Taip draugiškai, susitarę žodžiu, ir gyvenome“, – pasakojo S. Trajanauskienė.

Konfliktas: per dvylika metų trunkančius teisminius ginčus S. Trajanauskienei nepavyksta įteisinti žemės sklypo naudojimosi tvarkos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Sena tvarka netiko

Situacija apsivertė aukštyn kojomis, kai namo aplinką tvarkiusi kaimynė pardavė butą, o kartu ir kieme jai priklausiusią sklypo dalį. Pasak S. Trajanauskienės, naujasis kaimynas užėmė dalį sklypo, kuriuo pagal ankstesnį susitarimą naudojosi ji. Žaliakalnio gyventoja aiškina, kad pagal šios dienos situaciją ji į savo sklypo dalį gali tik skriste įskristi.

S. Trajanauskienė pasakojo, kad visada naudojosi už namo esančio kiemelio dalimi. Anksčiau įėjusi pro vartelius, esančius tarp namo ir ūkinių pastatų, moteris iš karto patekdavo į savo sklypelį. Tačiau pirmo aukšto kaimynai nutarė, kad moteris gali naudotis tik sklypo dalimi, esančia už čia augančių buksmedžių, tad dabar, įėjusi pro vartelius, ji patenka į pirmo aukšto kaimynų užsiimtą sklypo dalį.

„Kai tik ateinu į savo darželį, būnu nuolat aplojama ten lakstančio šuns. Jie paleidžia čia lakstyti šunį. Tegu jis ir mažas, bet nemalonu. Be to, turiu eiti per džiovyklos plotelį, kurį kaimynai traktuoja kaip savo. Jie man siūlo kitoje kiemo vietoje esantį plotelį žemės, kuris man visai nereikalingas. Jei šio ploto neteksiu, nebus kaip patekti į savo sklypą“, – įsitikinusi S. Trajanauskienė.

Moters teigimu, 19 kv. m plotas, kur įrengta džiovykla, turėtų priklausyti jai. Tokiu atveju sodelis būtų padalytas lygiomis dalimis. Be to, šia džiovykla ji naudojasi nuo 1978 m., kaip ir puse sodelio už namo ir ūkinių pastatų.

Pikčiausia, anot pensininkės, kad šios situacijos nepavyksta išspręsti nuo 2010 m. Jau tada moteris buvo parengusi kiemo padalijimo planą ir pirmą kartą kreipėsi į teismą.

„Dabar jau sukasi turbūt ketvirtas ratas – Kauno apylinkės teismas mano planą pripažįsta, tada kaimynai skundžia, o Kauno apygardos teismas naikina apylinkės teismo sprendimą, Apeliacinis teismas liepia nagrinėti iš naujo. Kreipiuosi į žemėtvarkininkus, jie parengia kitą planą ir vėl apeina ratas teismuose”, – apie apkartusį procesą pasakojo S. Trajanauskienė.

84-erių moteris rodo paskutinį parengtą žemės sklypų naudojimosi ir tvarkos nustatymo planą, pagal kurį 504 kv.m kiemas padalytas visiems namo gyventojams. Prisimindama ankstesnes teismines patirtis, moteris neslepia su baime laukianti teismo sprendimo ir kol kas neleidžia sau galvoti, ką darys, jei ir šį kartą teismas nepriims jos parengto plano.

Po pokalbio su S. Trajanauskiene „Kauno diena“ tikėjosi pabendrauti ir su kitais namo gyventojais. Nors vaikščiodami po kiemelį matėme, kad mus fotografuoja, tačiau nei antro, nei pirmo aukšto gyventojai durų neatidarė.

Galimybė: anot pensininkės, pagal kaimynų norus ji į savo sklypą galėtų patekti tik oru. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Krūvis teismams

Valstybė yra numačiusi, kad namo gyventojai gali išsipirkti dalį jiems priklausančios žemės kiemo sklype. Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta. Kreipiesi į Nacionalinę žemės tarnybą, ji paskaičiuoja, kiek kvadratinių metrų žemės priklauso pagal name esančio buto, kitų nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, sudarai sutartį su Nacionaline žemės tarnyba, susimoki – ir baigta.

Tačiau čia lengvoji dalis. Linksmybės prasideda, kai įsigytos žemės savininkas nusprendžia tiksliai pasižymėti jam priklausančios žemės gabaliuką bendrame kieme. Žemės savininkas kreipiasi į žemėtvarkininkus. Jie parengia žemės naudojimosi planą, kuriam turi pritarti visi kieme esančio nekilnojamojo turto savininkai.

S. Trajanauskienės atveju jos parengtam planui nepritaria name gyvenantys taip pat dalies žemės savininkai. Tačiau kitame Žaliakalnio kieme susiklostė dar absurdiškesnė situacija.

Septynių butų daugiabučio kieme sklypą iš valstybės nusipirkę namo gyventojai turi gauti ne tik kaimynų, bet ir visų kieme esančių garažų, sandėliukų ir kitų pastatų savininkų pritarimą. Jie net negyvena tame name, galbūt net nepretenduoja išsipirkti žemės, tačiau valstybė, gindama jų teisę į nuosavybę, reikalauja jų pritarimo.

Šiuo atveju  daugiabutyje vos septyni butai, o kiekvieno jų savininkui reikia surinkti 20 parašų. Viskas gerai. Žmonės pasiraitojo rankoves ir padirbėjo, bet štai vieno kieme stovinčio garažo, kurio savininkai net negyvena Kaune, nusprendė, kad gal tegul tie gyventojai dar parengia servitutinį kelią iki garažo.

Specialistų aiškinimai, kad plane nurodyta bendra kiemo paskirties žemė, kuri nedaloma nė vienam nekilnojamojo turto turėtojui, o yra bendra būtent tam, kad visi be išlygų pasiektų savo nekilnojamąjį turtą, garažo savininkų neįtikino. Vienintelis kelias, kaip ir S. Trajanauskienės atveju, – teismas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tad, kai teismų vadovai pasakoja apie didelius teisėjų darbo krūvius, stebėtis nelabai yra ko. S. Trajanauskienės teisminiai ginčai tęsiasi beveik dvylika metų ir, atrodo, gali tęstis dar nežinia kiek, jei teismas neatsižvelgs į moters pastangas rengiant sklypų naudojimosi tvarkos planus. Antruoju atveju dar gresia teismų procesai. Tai valstybės užprogramuotas konfliktas –  taip jį vadina  į panašias situacijas įkliuvę žmonės, nes žemės dalies savininką šokdinti nepritardami gali net nepretenduojantys būti žemės savininkais.