ŠVĘSTI HELOVINĄ – NUODĖMĖ?

Vienos pakaunės mokyklos ketvirtokai iš tikybos mokytojos išgirdo gluminančius žodžius – esą švęsti Heloviną – nuodėmė ir jeigu jie tai darys, per išpažintį turės pasisakyti kunigui ir atgailauti.

Suglumino ir tėvus

Į „Kauno dieną“ kreipęsi tėvai stebėjosi, kad iš vienos pakaunės mokyklos grįžę vaikai papasakojo, ką jiems nurodė tikybos mokytoja. Pasak šios pedagogės, Helovino nedera švęsti, nes tai esą prilyginama nuodėmei.

Spalio 31-ąją švenčiamas Helovinas – daugiau iš Vakarų atkeliavusi šventė, kurios metu bandoma išgąsdinti kitus, vaikai persirengia raganomis, vaiduokliais, vampyrais ar kitais siaubą kelti turinčiais personažais. Dažnai per šią šventę neapsieinama be skaptuotų ir šviečiančių moliūgų, voratinklių, vorų, ir, žinoma, saldainių rinkimo. Neretai kalbama, kad šiurpnaktį gąsdinama pati mirtis, kad ji ilgai dar nenužengtų ant gyvųjų slenksčio.

Ši šventė jau prasiskynė kelią ir Lietuvoje. Ne viena mokykla rengiasi Helovinui, specialiai kuria kostiumus, įsitraukia į dekoracijų kūrybos procesą. Tačiau vienos pakaunės mokyklos tėvai po tikybos mokytojos pamokymų nebežino, kaip elgtis ir ar leisti vaikams švęsti Heloviną.

„Tikybos mokytoja ketvirtokams paaiškino, kad švęsti Heloviną – nuodėmė. Ir jei švęs, turės apie tai pasisakyti kunigui per išpažintį. Tėvai sutrikę, nebežino, ar leisti vaikams švęsti. Juolab kad net kitos mokytojos heloviniškas edukacijas užsakinėja. Ar tai tikrai blogai? Tuo labiau kai Lietuvoje ir taip turime mažai neliūdnų švenčių. Manau, kad šį kartą tikybos mokytoja smarkiai perlenkė lazdą“, – dėstė redakcijai parašiusi mama, paprašiusi neįvardyti nei jos, nei mokyklos, kad vaikai dar labiau nebūtų sugluminti dėl šios šventės.

Ar nuodėmė – neaišku

Pakaunės mokykla priskirta Vilkaviškio vyskupijos parapijai, tad būtent jos atstovų „Kauno diena“ užklausė, ar tikrai Helovino šventimas – nuodėmė. Vyskupijos atstovai tikybos mokytojos išsakytų žodžių nebuvo linkę kritikuoti.

„Katalikų Bažnyčia oficialios pozicijos šiuo klausimu neišsakiusi, tačiau, kaip ir kiekvienas mūsų pasirinkimas, šis taip pat turi motyvą, kodėl aš švenčiu arba kodėl nešvenčiu Helovino. Stebina komercinė šios šventės pusė, kurioje be siaubo patirties daugiau nieko ir nelieka. Ar tikrai neišgąsdiname vaikų kraujo imitacijomis, su elektriniais pjūklais iš tamsos iššokančiais vaiduokliais?

Ar tai tikrai blogai? Tuo labiau kai Lietuvoje ir taip turime mažai neliūdnų švenčių.

Mokyklinėje dorinio ugdymo (tikybos) programoje nekalbama apie Helovino šventimą. Joje minima Visų Šventųjų ir Vėlinių šventimo tradicija, prasmė. Tačiau mokiniai smalsūs ir dažnai užduoda klausimą, ką bendro turi šie trys minėjimai. Mokytoja, tikriausiai, pasiūlė pasirinkti katalikišką mirusiųjų ir šventųjų dienos minėjimą“, – komentare dėstė Vilkaviškio vyskupijos atstovai, taip ir neatsakę, ar Helovinas – nuodėmė, ar ne.

Spręsti patiems

Paklausus, ar vis dėlto vaikams galima šią šventę švęsti, vyskupijos atstovai ragino  geriau rinktis ne Heloviną, o lapkričio 1-ąją švenčiamą Visų Šventųjų dieną ir lapkričio 2-ąją minimas Vėlines.

„Gal tikrai verta šviesiai prisiminti išėjusius artimus žmones, nueiti į kapines uždegti žvakutę ant niekieno nelankomų kapų, pakviesti vaikus savanorystei: sutvarkant apleistus kapus, padarant gerą darbą seneliui, sesei, broliui, primenant, kokie svarbūs šalia esantys ir kaip juos reikia branginti“, – į klausimą, kaip patartų švęsti Heloviną, atsakė vyskupija.